„Be įspėjimo? Na, tuomet pas Kiverienę – ten visada ideali tvarka ir švara“, – telefonu kalbėjo Baraginės kaimo (Marijampolės sav.) bendruomenės pirmininkė Irena Maziliauskienė, paklausta apie gražiai tvarkomas kaimo sodybas (o jų čia tikrai ne viena!) ir sutikusi palydėti į sodybą, kurią galima lankyti „be įspėjimo“.
Ir tikrai. Vos priartėjus prie minėtos sodybos, į akis iškart krito neįtikėtina tvarka. Tiesa, sodybos aplinka neplieskė įvairiaspalviais vasaros gėlynais, tačiau kruopščiai nupjauta veja, visžalių krūmelių, medelių bei paprasto lietuviško akmens kompozicijos skoningai gaubė gyvenamąjį namą. Ir ne vienos vienutėlės žolytės ten, kur nereikia!
„Meilę puošybai“ paveldėjo iš savo tėvo
Danutė Kiverienė (g. 1929 m.) Baraginėje, savo su vyru, murusiu 2000 m., pastatytuose namuose, gyvena jau daugiau kaip 50 metų. Ir visą laiką čia – ideali tvarka bei švara, net ir dabar, kai sodybos šeimininkė peržengusi dešimto dešimtmečio amžiaus ribą – ateinantį rudenį jai sukaks 91 metai!
D. Kiverienė per visą savo gyvenimą niekur toli nuo šio krašto nebuvo išlėkusi. Gimusi ir augusi netoli Baraginės buvusiame vienkiemyje. 10 ha tėvų sodyba jau tada garsėjo neįtikėtina tvarka bei skoningumu – nugirta buvusi plačiai. Pasak D. Kiverienės, jos tėvas buvęs labai tvarkingas ir iš jo paveldėjusi „meilę puošybai“, jos žodžiais tariant.
Šiuo metu D. Kiverienė gyvena su anūku Audriumi Vaicekausku, kuris taip pat turi įgimtą polinkį aplinkos tvarkymui, taigi dabar visi darbai ant jo pečių, mat garbaus amžiaus močiutės jau jėgos ne tos. Vis tik ji neiškenčia savo rankos nepridėjusi, kad namai būtų gražūs, tvarkingi, jaukūs. Išėjusi į lauką, piktžoles ravi klūpomis…
Pirmoji kaime ėmė puoselėti sodybos aplinką
Kai tik atsikėlė į šiuos namus, iškart puolė tvarkyti aplinkos. Tiesa, tais laikais tai buvo labai neįprasta. Kaip žinia, kaimo sodybos gyvenamąjį namą supdavo daržai: bulvių, runkelių, kitų daržovių pasėliai. D. Kiverienė neneigia: ir jos namas buvo apsuptas daržų, tačiau vietos čia užteko ir gėlynams, ir visžalių augalų kompozicijoms (prisimena: daugybę pinigų išleisdavusi tuomet, kad įsigytų patinkančius krūmelius, nors tai tuomet buvo visiškai nemadinga). Viską suspėdavo ir nesiskųsdavo. Aplinką tvarkydavo „iš galvos“: pasak D. Kiverienės, jei turi gyslelę, viskas įmanoma
Moteris visą gyvenimą labai sunkiai dirbo (ir kolūkio karves melžė, ir kitus ūkio darbus), tačiau visada rasdavo laiko prisižiūrėti namus ir jų aplinką. Buvo daržai, bulvės, braškės, bet buvo ir gėlės. Ir niekada pašalinė akis jokiame plotelyje nereikalingos žolytės negalėdavo pastebėti – darbšti namų šeimininkė viską laiku sužiūrėdavo. Pirmąsias akmenų ir visžalių kompozicijas ji kūrusi taip pat anais laikais – sovietiniais. Prisimena: kibirais namo veždavusi iš laukų, žvyro krūvų išrankiotus akmenis, sukeldama ne tik aplinkinių nuostabą, bet ir priekaištus: kam gi to reikia? O jai reikėjo: kad būtų gražu, kad širdis džiaugtųsi.
Gyvenime matė daug
Neseniai po ilgų metų apsilankė kapinėse. „Koks ten grožis dabar!“ – neslėpė susižavėjimo dabartine kapų puošyba garbaus amžiaus moteris. Apskritai, pasak jos, dabar žmonės labai gerai gyvena, jei grožis tampa prioritetu.
D. Kiverienė nugyveno sunkų gyvenimą: visko matė, ne vieną santvarką išgyveno, mirtis ir pačiai ne kartą į akis žiūrėjo… Moteris užaugino 3 vaikus (pagimdė 4), deja, du iš jų jau pergyveno (palaidojusi jau sūnų ir dukterį), todėl ir meldžiasi už visus, nors į bažnyčią jau negali nueiti.
Televizorius, anūkas – tai daugiausia sudaro jos gyvenimą. Ir poreikis grožiui. Rėplioja, kaip pati sako, po savo aplinką vis ką nors patvarkydama, kad ir skauda visą…
Autorės nuotraukos.
Pritariu Irenai. Pavydetinas entuziazmas ir estetikos pojutis tokiame garbiame amziuje. Tvarka manau turetu buti privaloma visiems. Jei negali skirti tam pakankamai laiko, galima samdyti kas pagelbetu, bet kad nebutu nejauku netiketai uzsukus sveciams.
Liuks Močiutė! Ir kokie akcentai vejoje įdomūs, šulinys! Stiprybės jai ir kuo geresnės sveikatos!