– Seneli, kas tie nebyliai?
– Tie, kurie negirdi ir nekalba.
– O iki pavirto jie kalbėjo?
– Žinoma, kalbėjo.
– O kokia kalba?
– Tikriausiai mūsų kalba, nes jokia tauta tokios pasakos nežino.
– Seneli, man atrodo, kad medžiais nebyliais pavirto tik tie, kurie nuėjo prie jūros ir šaukė Žilviną, o su visais kitais galime susikalbėti.
– Nebalzgink man galvos. Aš apie tai niekada negalvojau ir nieko nežinau.
– O dabar galėtum sužinoti?
– Palauk. Pabandysiu, pasiteirausiu. Tikrai ne visi tapo nebyliais. O aš patikėjau ir visi patikėjome. Kodėl taip atsitiko?
– Seneli, pagalvok, pasiteirauk ir sužinok.
– Tu manęs neskubink.
– Skubinsiu ir labai skubinsiu, nes aš greit išeisiu pas savo vaikus, o tu – pas savo tėvus, kas tada klaus ir kas atsakys. Pasiteirauk, seneli, pasiteirauk.
– Gerai, mano mažutėli. Kai aš išgirdau ir patikėjau, buvau mažesnis už tave. O dabar žinau. Pagal mūsų senąjį tikėjimą – Viskas Yra Dievas, pagal dabartinį – Dievas Yra Visur. Šis sakymas yra ne mūsų tautos. Tarp abiejų sakymų yra didelis skirtumas. Pagal senąjį tikėjimą – Dievo Dalis yra daiktas, veiksmas, savybė, o pagal dabartinį – daiktas yra ne Dievas, bet jame yra Dievas. Pagal senąjį tikėjimą – ką darau (blogai ar gerai) Dievui darau, ką kalbu – su Dievu kalbu. Senajame tikėjime mes kalbėjomės su paukšteliais, žvėreliais, gyvulėliais, medeliais, gėlelėmis, upeliais, akmenėliais, žvaigždelėmis ir t.t. – kalbėjome su Dievu. Kitataučiai vienuoliai, atnešę dabartinį tikėjimą, pašiurpo sužinoję, kad kalbamės su daiktais ir gyvūnais. Viską griežtai įvardijo: kuriuos kalbinome – „stabais“; mus, kalbintojus, – „stabmeldžiais“, mūsų kalbą – „stabmeldiška“, tikėjimą – „stabmeldyste“. Paskelbė negailestingą įstatymą: bet koks vartojimas – prisilietimas prie mūsų kalbos ir senojo tikėjimo yra „didžioji nuodėmė“, bausmė – „amžinoji mirtis“.
– Seneli, ar iš tikro kalbėti su Dievu yra „didžioji nuodėmė“?
– Tikrai ne nuodėmė.
– Jeigu ne nuodėmė, tai mane pamokyk kalbėti su medžiu.
– Vaikeli, ar tu nemoki? Ar neatmeni šitos ir kitų pasakų ir dainų, kurias tau dainavau, kaip reikia pašaukti?
– Atsimenu, seneli, atsimenu: „O Žilvine, Žilvine, Žilvinėli; ir pasakų „Apie našlaitėlę“; „O aržuole, aržuole, aržuolėli“ ir dainą „O žirge, žirge, žirgeli“. Ar teisingai pasakiau?
– Tikrai teisinga. Šitas šaukinys yra formulė, įstatymas, nes jame yra žodis su priesaga „-elis“. Kai ištariame tokį žodį – pagarbiname Dievą, kreipiamės į Dievą ir siekiame Dievo, kad suteiktų to, ko prašome.
– Ačiū, seneli. Bėgu parnešti tau naujienų.
– Mano mažutėli. Niekur nebėgi, nieko nešauki tol, kol tau sueis dvylika metų. Šis šaukinys sujungia šaukėją su Dievo dvasia – Dievo galybe, o tavo amžiuje prie jos prisilietęs gali likti visam gyvenimui aklas, kurčias, luošas, neūžauga, invalidas ar kaip Eglės vaikai – nebyliai.
– Seneli, labai gaila, kad aš dar toks mažas. O daug norėjau sužinoti.
– Nenusimink. Tu viską sužinosi ir pasieksi per savo tėtį, mamą, senelę ir mane, paskui per mokytojus ir Dievą. Sužinosi daug labai daug, tik reikia klausti.
– Gerai, tuomet aš tavęs klausiu, o tu man atsakysi.
– Būtinai.
– Pasakyk, kodėl Eglė – karalienė, jeigu Žilvinas – ne karalius? Jeigu Eglė – karalienė, kodėl jos vaikai – ne karalaičiai? Ar jos tėviškėje nors vienas žinojo, kad ji karalienė? Kodėl ji karalienė žalčių, o ne medžių?
– Dėl Dievo meilės, nustok klausęs. Iš kur imi klausimus?
– O iš ten, kur užmušti kalba.
– Gerai. Pasistengsiu kiek galėsiu. Ši pasaka yra ne pasaka, ji mūsų tautos praeitis ir ateitis – istorija ir pranašystė. Jai du tūkstančiai du šimtai metų ir dar pagal ją gyvensime tūkstantį metų. Ji ne paslaptis, bet pasakyta mūsų kalba, kurios nesupranta jokia kalba. Ją ne kartą tyrinėjo kitų šalių karalių galvočiai, bet tegalėjo pasakyti – „nepaaiškinama“. Tu teisingai pasakei: Žilvinas – ne karalius, o Eglės vaikai – ne karalaičiai, vadinasi, ir Eglė – ne karalė ir ne karalienė. Senajame tikėjime „karvelis, eglė ir deimantas“ yra kunigo ženklai (simboliai). Mūsų tautoje būdavo tik vienas kunigas ar kaip dabar popiežius. Moterų kunigų nebuvo. Kunigas per ypatingą auką galėjo prašyti Dievo, kad pasaulio žmonėms atsiųstų reikiamų dievaičių, tai yra šventųjų ar ypatingų dvasių. O „žalčių karalienė“ todėl, kad mūsų tautos seniausias ženklas yra žaltys, dėl to mes vadinamės žalčių tauta. Mums priklauso dangaus skliaute Žalčio (Vyžio, Vėžio) žvaigždynas, kuris yra gimdančios ir naikinančios dvasios – Kūrėjo ženklas.
– Seneli, ar Žilvinas – Dievas?
– Pagal vardą ir kas apie jį pasakyta ir ko nepasakyta yra Dievas, tiksliau – Dievo dvasia – Žiloji dvasia – Baltoji dvasia – Tobuloji dvasia – Šventoji dvasia.
– O gal tu žinai, kada atplauks pieno puta?
– Mano mažutėli, viskas pasakyta pasakoje, kada ir kaip atplauks.
– Seneli, tu jau gudrauji, todėl pasakyk, kaip universitete vadina žmogų, kuris klausinėja?
– Profesoriumi.
– O tą, kuris atsakinėja?
– Studentu.
– O kuris iš jų gudresnis?
– Žinau, kad tu už mane gudresnis, bet, mielas profesoriau, jau laikas mudviem miegoti.
– Seneli, tu pyktelėjai?
– Kodėl?
– Kad neklausi, ko prašysiu eidamas miegoti?
– O ko prašysi?
– Kad Dievulis neatskirtų senelių nuo vaikelių.
– Tu grynas mažutėlis. Ateik. Aš tik tau vienam pasakysiu į ausį.
– Ačiū, seneli. Ačiū. O dabar labanakt.
– Labanakt.
Albinas KURTINAITIS