Amžinas klausimas – kas stipresnis: žmogus ar likimas, kas kurį valdo: žmogus likimą ar likimas žmogų – kiekvienu konkrečiu atveju turi vis skirtingą atsakymą. O štai marijampolietė Irma KRUŽIKIENĖ (g. 1976 m.) savo nueito gyvenimo kelio patirtimi atsakytų, jog šį klausimą reikėtų formuluoti šiek tiek kitaip: ar reikia kovoti su likimu, ar tiesiog nuolankiai priimti tai, ką jis yra davęs. Moteris vienareikšmiškai atsakytų, jog tik kova gali būti teisingas pasirinkimas būtent tais atvejais, kai likimas ne švelniai glosto, o pažeria visą puokštę – ne, ne rožių, o jų spyglių. Juk tokia jos pozicija visą gyvenimą: kovoti peržengiant savo galimybių ribas, siekti vis kažko daugiau, nors galimybės (ar vis tas pats likimas!) aiškiai rėkia sustoti.
Šiandien Irma po likimo akibrokšto (prieš daugiau nei metus jai smogė insultas) pamažu grįžta į visavertį gyvenimą. Tiesa, dar negali visiškai atsiduoti savo su menu susijusiems pomėgiams (ypač fantastiškų tortų kepimui bei neįtikėtinai meniškam jų puošimui), tačiau deda visas pastangas, kad ir šis išgyventas košmaras pagaliau liktų praeityje…
Siuvinėtas paveikslas net į parodą Maskvoje buvo iškeliavęs
Kas matė ir ragavo Irmos keptus bei puoštus tortus, iš nuostabos aikčiojo – ir dėl skonio, ir dėl grožio, meninės išmonės.
O prie meno ji buvo linkusi nuo pat vaikystės (tai paveldėjo ir iš močiutės, ir iš mamos): ne tik lėlėms sukneles siūdavo, bet ir piešdavo, megzdavo, o jau kaip siuvinėdavo! Jau lankant mokyklą (buvo tuomet gal šeštokė), vieną jos siuvinėtą darbą išvežė į parodą net į Maskvą (prisimena: visas siuvinėtas paveikslas – Biblija, jos šonuose rožės, o viršuj – taurė. Siužeto idėją „pasiskolino“ iš pas močiutę matyto paveikslo). Deja, to darbo po parodos autorei taip niekas ir negrąžino… Irma taip pat lankė muzikos mokyklą, grojo pianinu, smuiku.
Nuo vaikystės brandinta svajonė būti gydytoja sudužo negrįžtamai
Devynias klases baigė tuometinėje Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje (mokslai sekėsi gerai), o toliau mokytis perėjo į tuometinę Rygiškių Jono vidurinę. Su kilniu tikslu – pasiruošti taip, kad galėtų įstoti krimsti medicinos mokslų. Būti gydytoja buvo Irmos svajonė, lydėjusi nuo pat vaikystės (dar visai maža būdama „gydydavo“ lėles). Tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Nuo pat mažens ji buvo silpnesnės sveikatos – dėl to ir vaikų darželio nelankė. Jai, vos 8 m. mergaitei, buvo diagnozuota priešopaliginė stadija – tai buvo itin retas tokiame amžiuje reiškinys (laimei, opaligė neišsivystė), diagnozuotas be galo didelis rūgštingumas skrandyje. Ligoninės, sanatorijos buvo jai taip pat įprasta kaip ir mokykla. Ir nepaisant visko ji, kaip pati teigia, užaugo laiminga. Vis tik dar nė 18 m. nesulaukusiai likimas smogė negailestingai. Mokykloje imdavo alpti. Ji, abiturientė, buvo priversta gulti į ligoninę dėl nervinio išsekimo. Prisimena: buvo kovo mėnuo, kai pravėrė ligoninės duris, o užvėrė jas tik liepą, kai visi abitūros egzaminai jau buvo pasibaigę. Taigi visos svajonės tapti medicinos mokslų studente sudužo, deja, kaip parodė tolesnis laikas, negrąžinamai…
Į gyvenimą kabinosi kaip įmanydama
Ilgų mėnesių maratone ligoninėse (ir Marijampolėje, ir Kaune) jai buvo atlikta daugybė tyrimų, ieškant jos negalavimų priežasties. Galutinės išvados buvo pribloškiančios: diagnozuota, jog jos organizme sutrikusi serotonino apykaita arba, kaip suprato jaunutė pacientė, jos organizmas negamina laimės hormono. Ir štai tuomet pabudo ryžtas, vedantis ją iki šiol per visus likimo išbandymus: „Aš būsiu laiminga ir be laimės hormono!“
Nuo kitų metų rugsėjo ji lankė Suaugusiųjų mokymo centrą, ten kartojo 12 klasės kursą, o užbaigimą vainikavo gerai išlaikyti egzaminai. Tačiau medicina liko tik jau neišsipildysiančiose svajonėse… 1995 m., būdama 19 metų amžiaus, Irma ištekėjo, o po metų jau turėjo sūnų. Sveikatos problemos daugeliui metų pasitraukė nuo jos, tad moteris sukosi gyvenime kaip įmanydama. Nepaisant to, kad ant rankų sūpavo mažą vaiką, įstojo į Marijampolės kolegiją (mokėsi pradinių klasių mokytojo ir muzikos specialybės), sėkmingai ją baigė, tačiau pedagoginio darbo taip ir neteko ragauti: viena vertus, ką tik iškeptiems, neturintiems patirties jauniesiems specialistams tuomet buvo praktiškai neįmanoma gauti darbo mokyklose, kita vertus, pedagogika nelabai ir viliojo, nors ir dėjo pastangas susirasti darbą pagal tai, kas buvo parašyta diplome. Akomponavo vaikų šokių rateliui kultūros centre, tuomet įsikūrusiame „Vernito“ pastate, tačiau neilgai – permainos daug ką šlavė negailestingai. O darbo reikėjo. Štai taip jauna moteris tapo kavinės darbuotoja. Dirbo viskuo: ir barmene, ir padavėja, ir konditere, ir tiesiog šiaip virtuvės darbuotoja.
Likimas atėmė – likimas davė
Irma neslepia: darbas patiko, juolab ir namuose puikiai jautėsi kepdama pyragus, apskritai gamindama maistą, mat jai svarbiausia buvo, kad kitiems (namiškiams, draugams) jos gamintas maistas patiktų – įvertinimas buvo jos varomoji jėga.
Vis tik asmeniniame gyvenime nebuvo sklandu, nors augo jau du sūnūs (pirmas sūnus gimė 1996 m., antras – 2002 m.). Irma nelinkusi kalbėti apie pirmosios santuokos nesėkmes. „Nuo 18 metų „prisiklijavau“ šypseną, – sako ji. – Meditavau, skaičiau įvairias psichologines knygas, o kai negalėdavau su savimi „susitvarkyti“, kreipdavausi pagalbos. Į vieną tašką niekada nežiūrėjau.“ Tad ir tuomet, kai šeimyninis gyvenimas tapo visiškai nepakenčiamas, ji nesiskųsdama priėmė būtinus pokyčius.
Likimas atėmė – likimas davė… Išėjusi iš nesėkmingos pirmosios santuokos, Irma sutiko dabartinį savo vyrą. 2010 m. porai gimė dukra.
„Aš – karys, – sako Irma. – Įrodinėjimas sau – mano varomoji jėga. Mano, kaip moters, sparnai išaugo. Dėkoju Dievui, kad galiu būti laiminga. Sužinojau, kad su vyru santykiai gali būti kitokie, nereikia slėpti ašarų, savęs keisti.“ Antroji Irmos santuoka labai laiminga, jie visi penki: vyras, žmona ir trys vaikai – kaip vienas kumštis. Beje, Irma, kai sutiko Arūną, su juo buvo labai atvira, nieko neslėpė apie savo problemas. Vyras buvo lakoniškas: „Aš su tavimi!“
Tortų gaminimo ir puošybos paslaptis įminus
O darbai Irmos gyvenime keitėsi. Išėjusi iš kavinės, išvažiavo į Kauną, dirbo su vyru, vėliau atrado save rankdarbiuose, išbandė, rodos, viską, netgi ir papuošalus gamino, ypač pasinėrė į dekupažą, tačiau verslu tai netapo.
O paskui atrado tortus, kuriuos pradėjo gaminti įvairiausių gimtadienių proga. Pradžia – sūnaus draugo gimtadienis. Vaikinas, žinodamas, kad draugo mama – puiki kulinarė, pareiškė, jog jam gimtadienio proga kitos dovanos nereikia, tegu tik mama tortą iškepa. Taip ir buvo. Irmos iškeptas tortas tame gimtadienyje susilaukė milžiniško pasisekimo, o Irmai tai buvo startas naujai veiklai. Ji pasinėrė į tortų gaminimo meną, ėmė domėtis ne tik įvairiausia jų receptūra, bet ir puošimo subtilybėmis. Pamažu, žingsnis po žingsnio, Irmos kepami tortai ėmė virsti tikrais meno kūriniais. Moters menas buvo įvertintas: keldama savo kepamų bei puošiamų tortų nuotraukas internetinėn erdvėn, Irma susilaukdavo didžiulės reakcijos. Moteris netgi dalyvavo tarptautiniame tortų kepėjų konkurse, kur jos tortas, puoštas cukrine orchidėja (nepatikėsite, jog tai iš tikrųjų ne tikra gėlė – taip meistriškai viskas pagaminta!), laimėjo I vietą!
Po svajonių atostogų – naujas likimo kirtis
Iš tiesų, kaip prisimena Irma, 2019 m. vasara buvo itin sunki. Moteris savęs netausojo: dirbo negailėdama savęs, kol 2019 m. rugsėjį įvyko tai, ko pasekmes iki šiol jaučia. Irmą smogė insultas. Prisimena: savimi prieš tai visiškai nesirūpino, dirbo be proto daug: 6 valandą rytais keldavo, o guldavo 3 valandą nakties, tad miego trūkumas būdavo akivaizdus. Ir vis tik save drąsino: „Man viskas yra gerai!“ Kol vieną dieną tapo nebegerai… O prieš tai buvo kelionė. Puiki, nuostabi: su vyru ir visais trimis vaikais Irma išvyko į Egiptą. Svajonių atostogos? Būtent taip manė ir ji, ir jos šeimynykščiai. Bet… Kaip dabar mąsto, tuomet neįvertino daugelio dalykų: pirmiausiai klimato, kuris labai ten skiriasi nuo mūsiškio, tad kelionė, nepaisant visų jos malonumų, Irmos sveikatai atnešė tik minusus…
Praėjęs rugsėjis smogė insultu. Buvo sūnaus gimtadienis, visi linksminosi, o po kelių dienų, ryte, atsikėlusi suprato, kad kažkas negerai – negalėjo ištarti nė žodžio. Judėti galėjo, nors kojos buvo apsunkusios, prastai matė. Toliau – ligoninė, kurioje buvo nustatyta diagnozė, reabilitacija ir ilgas kelias sugrįžimui į įprastinį gyvenimą…
* * *
Irma, kai pakilo iš lovos, tikėjosi, jog atsistatymo procesas vyks greičiau. Tačiau moteris nepasiduoda. Labai stengiasi sugrįžti į įprastinį gyvenimą, deda tam milžiniškas pastangas: sportuoja, viską namuose stengiasi daryti pati, o svarbiausia – nepasiduoda pesimistinėms mintims. Juk ji laiminga ir be laimės hormono!
Rašot apsurda, vargšė atsirado. Paklausti jos reikėjo kaip kitus niekino ir žemino . Neturit ka rašyti ,ira rimtesniu problemu gyvenime. Nei kaškokios šalavos given image