Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Istorija kitaip: Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie ,,Šventąją kontrabandą“

Istorija kitaip: Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie ,,Šventąją kontrabandą“

V.- Guodotinas broli Jonai! Esu nustebintas, koks nepakitęs yra pasaulis nuo mūsų jaunystės laikų. Lietuvos pasienyje su Karaliaučiaus kraštu ir toliau klesti… kontrabanda.

J.- Nelygu kokia kontrabanda. Mudu juk irgi kontrabandą skatinome. Tu per Širvintos tiltą raštus į prūsus nešei, o mūsų knygelės ir laikraščiai per Vištytį, Kybartus, Lauckaimį, Naumiestį, Slibinų kaimą iki pat Sudargo per sieną, rusų kareivių saugomą, plaukė į Lietuvą ir toliau, iki Sibiro, Maskvos, Krymo, Odesos. Visur, kur buvo susipratusių lietuvių.

V.- Na taip, tu teisus. Tad pakalbėkime šiandien apie knygnešius, didvyrius, romantikus ir biznierius kontrabandininkus. Ne viskas realiame gyvenime buvo tik idėjomis grįsta. Knygnešys turėjo būti smalsus, vikrus, užsispyręs ir mokantis skaičiuoti sau pelną.

J.- Knygnešio veikla prasidėdavo nuo šlamančių kišenėse. Jis į Prūsiją atvykdavo legaliai arba slaptai, supirkdavo reikiamą kiekį knygų. Po to supakuodavo į du (33 kg) pundus. Prakutę knygnešiai toliau susirasdavo stiprių vyrų, sumokėdavo už nešulį 3-5 rublius.

V.- Taigi ne visi nešulius tempdavo per sieną. O dar ir sargybinių reikdavo saugotis.

J.- Nešėjai, sėkmingai įveikę sieną, pundus palikdavo sutartose vietose. Toliau jau pernešdavo leidinių užpirkėjas. O kas laukdavo to, kurį sugaudavo?

V.- Ne rožėmis jų kelias klotas. Už peršautą ar sulaikytą knygnešį sargybiniai gaudavo užmokestį. Sugautus pririšdavo prie stulpų, rykštėmis užplakdavo. Pasienyje šimtai dramų vykdavo. Kai kada sargybinius papirkdavo arba įvykdavo grumtynės. Kartais garsusis knygnešių karalius J. Bielinis užkluptas pakišdavo sargybiniui vienoje rankoje pinigus, kitoje pistoletą.

J.- Įdomu ir tai, kad ,,Šventosios kontrabandos“ (maldaknygių, lietuviškų knygelių) nešėjai su knygomis tempdavo tikrą kontrabandą: spiritą, gelumbę, arbatą.

V.- Taip, kalvotosios Suvalkijos kloniais keliaudavo Petras Mikolainis, knygnešys iš Vištyčio krašto, ir ,,nuo Vištyčio ir Kaupiškių viskas – knygos ir kiti visi tavorai – revolveriai ir net arakas (saldi degtinė) buvo gabenami per Gražiškius į Kalvariją. (žr. ,,Petro Mikolainio gyvenimo kelias“, Žydronė Kalevinskienė (Bernardinai.lt). Ar knygnešiai turėjo pelno iš savo pavojingo verslo?

J. – Knygnešystė, kad ir kaip tai skambėtų, išties buvo viena iš kontrabandos rūšių. Kai kam ir pelningas verslas. Knygnešys iš Naumiesčio Antanas Baltrušaitis per aštuoniolika metų teigia turėjęs 40000 rublių apyvartą. Gal pameni, Naumiestyje buvo atidaręs parduotuvę, knygyną, nusipirko namą.

V.- Tačiau ne visiems taip sekėsi. Teko girdėti, kad karabelninkas Pupkis viską pragėrė, o Motiejus Eimaitis nuo Zapyškio apteko skolom. Caro Lietuvoje maldaknygė pernešta per sieną kainavo 4-5 rb. (75 Eur), o Tilžėje pirko už 30 kapeikų. Štai kas viliojo knygų nešėjus. Pelningas vyrams užsiėmimas. O ar tarp knygnešių buvo moterų?

J.- Pirmoji knygnešė Karolina Laurinavičiūtė iš Panevėžio, tikra didvyrė. 1869 m. sulaikyta už lietuvišką knygelių laikymą, tardoma bendradarbių neišdavė. Tardytojas jos byloje įrašė: ,,dėl fanatiško užsispyrimo neteikia vilčių atviram prisipažinimui ir bylos išaiškinimui savo parodymais”. Suvalkijoje knygnešių motinėle žinoma Agota Zigmantaitė iš Egliabalių kaimo. Talkino kunigui A. Grinevičiui, nešė knygeles į Liubavą, Punską, Krosną, Bartninkus, slėpė mano bičiulio P. Klimo tėviškėje.

V.- Ir man, Jonuli, teko pažinti keletą šaunių lietuvybės puoselėtojų. Plokščiuose viešėdamas knygnešio Petro Kriaučiūno namuose bendravau su jo puikia žmona Sofija Zaleskaite- Kriaučiūniene. O kai į Tilžę nuvykau su S. Banaičiu, svečiavausi pas Mortą Zauniūtę, knygnešio Petro Mikolainio sužadėtinę. Arbatą gėrėme jos knygynėlyje.

Pamenu, kaip Naumiestyje pas mane svečiavosi P. Višinskis. Jis pasakojo, kad jo žmonos sesuo Ona Mikuckaitė, gyvenusi Kybartuose, buvo knygnešių globėja, bendravo su bičiule Agota Zigmantaite. Tai pas jos tėvus slapstėsi mano bičiulis J. Bagdonas iš Slibinų kaimo ir V. Kapsukas iš Būdviečių kaimo.

J. – Kiek pamenu, P. Višinskis redagavęs ir tavo, Vinculi, leidžiamus ,,Varpą“ ir ,,Ūkininką“. O kuris iš knygnešių tau daugiausiai talkindavo?

V.- Gal Naumiesčio teismo raštininkas Antanas Gudaitis. Mat jis turėjo leidimą laisvai pereiti sieną, man padėdavo tvarkyti ,,Varpo“ ir ,,Ūkininko“ korespondenciją. Į Širvintą per tiltą nunešdavo ir parnešdavo atgal ,,Varpo“ korektūrą ir visą korespondenciją.

J.- Sudėtinga būtų visus išvardinti, bet primink dar keletą grasiausių knygnešių.

V. – Tai ir Antanas Verbyla, dažnai perėjęs sieną nakvodavo Kurpikų kaime, ūkininkų J. Meškaus ir A. Strazdžio ūkiuose. Bartninkuose uolus slaptosios spaudos platintojas kunigas Juozas Šmulkštys, ištremtas į Odesą, ir ten su J. Rimša gaudavo mano ,,Varpą“ ir ,,Ūkininką“.

Juozas Strimaitis iš Užbalių kaimo, sieną pereidavęs ties Eitkūnais su nešuliu slaptų leidinių, arba jų įsigijęs iš virbaliečio V. Danisevičiaus, platino Vilkaviškio apylinkėse. Net buvo kalinamas Peterburgo ,,Kryžių“ kalėjime. Kunigas Antanas Brundza, kilęs iš Parausių kaimo, į Prūsiją gabendavo M. Valančiaus rankraščius, ištremtas į Šiaurę, mirė Kronštate.

J.- Liepalotų Kostas Stiklius ne tik platino lietuvišką žodį, bet rinko ir man siųsdavo jo apylinkių tautosakų.

V.- Ar yra žinoma, kiek knygnešių nukentėjo, kurio atminimas yra įamžintas? Ar yra žinomi jų palikuonys?

J.– ,,Mažosios Lietuvos enciklopedija“ skelbia, kad sulaikyta buvo 1500 knygnešių, iš jų nukentėjo 866 asmenys. Knygnešių atminimas įamžintas Kaune, Knygnešių sienelėje. Tarp 100 pavardžių yra ir vilkaviškiečių: Juozas Rimša, Petras Kriaučiūnas, Juozas Kačergius, net šešiolika pavardžių, tarp jų ir tavo, Vinculi, pavardė. Įrašytos ir keturios moterys. Vilkaviškio krašte knygnešių atminimas įamžintas Vištyčio seniūnijoje, įrengtos atminimo lentos P. Kriaučiūno ir P. Mikolainio tėviškėse. Paminklinis akmuo ir atminimo lenta su knygnešių pavardėmis pastatyta Kybartų miesto centre, koplytstulpis su įrašais stovi prie Vilkaviškio rajono viešosios bibliotekos.

Knygnešių palikuonių, be abejo, rasime daugelyje vietovių. Kaune gyvena knygnešio Juozo Rimšos sūnėnas Aidas Rimša, Vilkaviškyje įvairiuose renginiuose gali sutikti knygnešio Petro Mikolainio giminės atstovą, linksmuolį Stasį Daniliauską.

V.- Yra kuo didžiuotis, Jonuli, ne veltui ir mudu vargome, kad Lietuvėlė prisikeltų.

Literatūra:

  1. Kaluškevičius, O. Žemaitytė-Narkevičienė. ,,Šimtas knygnešių: knygnešių sienelės vardai“.
  2. Merkys. ,,Knygnešių laikai“.
  3. Ruseckas. ,,Knygnešys“ 1-3 tomai.

Širvintos tiltas, jungiantis Širvintos miestą ir Vladislavovą. XX a. pradžia

Atvirukas. Leidėjas Reinicke & Rubin, Magdeburgas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite