21.
Dienos kaip tyčia pasitaikė lietingos, nuo jūros pūtė žvarbus vėjas, todėl teko sėdėti namuose. Bet Rytė, įsisupusi į storą Ancės megztinį, vis tiek ištaikydavo išsmukti prie jūros ir grįždavo nuo šalto vandens paraudusiomis kojomis. Daugiau nevažiavo apsipirkinėti, užleisdama tai Ancei ir Šarūnui. Jis parveždavo jai krūvas spalvingų žurnalų, kuriuos Rytė skaitydavo nuo ryto iki vakaro. Ancė taip pat turėjo užsiėmimą – išgalvodavo vis naujus įmantrius patiekalus, prie kurių gaminimo sugaišdavo didesnę dienos dalį, bet pasitaikydavo, kad tekdavo juos išmesti tik paragavus, nes valgyti ne visada būdavo įmanoma.
– Gal važiuojam namo, – susirūpino Ancė, žiūrėdama pro langą į apsiniaukusį dangų.
– Lyja ir lyja, nežinia kada nustos, jau nusibodo sėdėti nieko neveikiant, tik nuotaika genda.
– Tai kad, mama, tu turi ką veikti, daraisi pasaulinio masto kulinarė, – paerzino Šarūnas. – Kas tau namuose leistų taip eksperimentuoti? O mudu su Ryte turime kentėti, nėra kur dingti.
– Tylėk, vaikigali, – juokais pašluoste užsimojo Ancė. – Nežiūrėsiu, kad tu kunigas, išvanosiu kailį.
– Dar palaukiam, turėtų oras taisytis, – tyliai prašneko Rytė, – sutikau pajūryje vietinį žveją, sakė, kad dar bus šilta.
Gulėjo ant senoviškos kušetės verandoje apsikrovusi laikraščiais ir skaitė.
– Kelkis valgyti, – susirūpino Ancė, – vis guli ir guli, šonus pragulėsi. Reikia judėti, pasveiksi greičiau, – bambėjo dengdama stalą.
– Kad aš nesergu, – mestelėjo Rytė. – Tik šiaip galva šiek tiek svaigsta ir apetito nėra.
– Žinai, kai ką sugalvojau, – Ancė prisėdo šalia jos ant lovos. – Reikia nuvažiuoti pas Zuzaną, tau ji nemažai skolinga. Jei neatiduos geruoju tavo uždirbtų pinigų, duosime į teismą.
– Na ir kaip tu įrodysi, kad ji Rytei nesumokėjo, – numojo ranka Šarūnas.
– Samdysime advokatą, rasime liudininkų, kiek laiko Rytė ten dirbo, – nenurimo Ancė.
– Mama, mama, – pakraipė galvą Šarūnas, – ar tu bent žinai, kiek advokato paslaugos kainuoja? Zuzana nupirks ne tik advokatą, bet ir teismą, taip kad tik sveikatos abi prarasite, o laimėti nieko nelaimėsite.
– Tai kas, – nenurimo Ancė, – reikia vieną kartą tą išvirkščią gyvatę pamokyti. Visą gyvenimą ji tokia buvo. Ir ji, ir jos motina, ir sesuo. Tokia jau giminė – kad galėtų, kitam kąsnį iš burnos ištrauktų. Kaip tu manai, vaikeli? – paglostė Rytei galvą.
– Nežinau, – sumurmėjo mergina. – Nenoriu aš tenai važiuoti…
– Palik ją ramybėje, mama, pristojai kaip rudeninė musė, – pyktelėjo Šarūnas.
– Žinokitės, – atsiduso Ancė, – bet vis tiek aš su ja dar susitiksiu, nepaliksiu šitai lyg
niekur nieko… – murmėjo eidama į kitą kambarį. – Einu prigulti, kažko miego norisi.
– Einame prie jūros, lyti jau nustojo ir vėjas rimsta, – žvilgtelėjo Šarūnas pro langą. –
Tik apsirenk šilčiau.
Lauke vėjas sūkuriavo, bloškė į veidą saujas nukritusių lapų, oras kvepėjo jūra, žuvimis ir tuo ypatingu nenusakomu kvapu, būdingu tik rudeniui.
– Kaip smagu būdavo kaime rudenį, – atsiduso Šarūnas, – prisimeni bulviakasius? Laužų dūmai, kylantys tiesiai į dangų, lyg aukojimas, atnašavimas Dievui. Būdavo, apima tokia ramybė, tokia palaima, atrodydavo, kad viską gali, viskas įveikiama… Pasiilgstu aš kaimo. Norėčiau dirbti kokioje nors mažoje kaimo bažnytėlėje, mokyti žmones kantrybės ir gerumo, sutaikyti su Dievu. Žinau, žinau, – liūdnai šyptelėjo pagavęs kreivą Rytės šypsnį. – Per daug įsisvajojau, be to, nuodėmė skųstis savo likimu.
Vanduo buvo toks šaltas, kad net gėlė kojas, bet abu vis tiek nusiavė ir basomis, sugriebę savo apavą į rankas, patraukė pačiu pakraščiu, taškomi purslotų bangų.
– Tu nekreipk dėmesio, ką ta mano mama šneka, – atsargiai prabilo Šarūnas, – ji ne iš blogos valios, o gera tau norėdama. Žinoma, bėda, kad nori visur kištis, bet tu daryk kaip tau geriau. Nesakau, kartais jos patarimai ir labai tinkami, tačiau kiekvienam žmogui Dievas paskyrė savą naštą ir turi ją nešti.
– Bet ar tai teisinga? – atsisuko priekyje jo ėjusi Rytė. – Ką aš tam tavo Dievui padariau, kad jis man šitaip?
– Dievas ne tik mano, jis mūsų visų, ir kartais jo uždedama našta tik parodo, kaip jis tą žmogų myli…
– Nieko sau meilė, – pašaipiai nusikvatojo Rytė. – Jeigu ji tokia, tai man jos nereikia.
– Ką tu šneki, – Šarūnas stengėsi išlikti ramus. – Nesiginčykim, kitą kartą pasikalbėsim. Pažiūrėk, ir saulutė jau lenda iš po debesų, teisus tas tavo sutiktas žvejys buvo.
Šarūnas labai gailėjosi savo pusseserės, norėjo jai padėti, priartinti prie Dievo, nes matė, kad Rytė buvo lyg pagonė, labiau garbino gamtą nei Dievą. Nesistebėjo, nes žinojo, kad jos mama niekad nemokė nei maldų, nei ragindavo eiti į bažnyčią. Ir jei ne Šarūno seserys, gal niekada į bažnyčią nebūtų nuėjusi. Ancė irgi nebuvo dažna bažnyčios lankytoja, jai kliuvo kasdien klauptuose tupinčios davatkos, smilkalų kvapas, nuo kurio sukosi galva, nuo monotoniško kunigo bambėjimo imdavo miegas. Buvo porą kartų nuėjusi pasižiūrėti į Šarūno atliekamas apeigas, bet nei pajuto Dievą, nei galėjo susikaupti maldoms, kurių net ir nemokėjo gerai. „Aš su Dievu ir pati galiu pasiderėti, – atsakydavo ji priekaištaujantiems. – Mano griekų – nors vežimu vežk, kodėl aš juos turiu Dievui užkrauti, lyg jis neturėtų ką veikti. Kas padaryta, tas padaryta, bet aš nieko nei atsižadu, nei gailiuosi“, – juokais atsigindavo ne tik nuo svetimų patarėjų, bet ir nuo Šarūno.
– Tu jau, vaikeli, ir už mane papoteriauk, – sakydavo Šarūnui, – tau taip gražiai išeina. Dievo ausiai tavo balsas malonesnis nei mano, be to, tu ten ir blatą danguje turi, – vis juokaudavo, dėl ko Šarūnas tik sukąsdavo dantis, bet nesiginčydavo. Jį skaudindavo tokie motinos žodžiai, jos šaipymasis iš tikėjimo, bet jis mylėjo ją ir nenorėdavo užgauti, aiškindamas savo tiesas, nes žinojo, kad jos nepajėgs pakeisti. Kad ir koks nevykęs ir smerkiamas Ancės gyvenimas buvo, bet ji visada rūpinosi savo vaikais, plušėjo iki išsekimo, kad išlaikytų didelę savo šeimyną. Kai kas nors numesdavo jai priekaištą dėl betėvių vaikų, dėl jos triukšmingos jaunystės, ji tik nusijuokdavo:
– Tai ir pavydėkit man. Mano vaikai ir geri, ir protingi, nes į tėvus rinkausi pačius protingiausius ir gražiausius vyrus. Durnių ir pijokų man nereikėjo, vargą išvargau, visus išauginau, o dabar pati sau ponia… – šaipėsi ji iš visų apkalbų.
Neypatingai tikinti buvo ir jos sesuo Regina, Rytės motina. Abi sesės jaunystėje, motinos verčiamos, dar nubėgdavo į bažnyčią, bet ištekėjusios ir nuėjusios gyventi atskirai neturėjo nei noro, o dažniausiai nei laiko melstis. Todėl visus ir stebino Šarūnas, staiga panoręs tapti kunigu. Tačiau pats vaikinas aiškino, kad tas noras atėjo ne staiga, o eilę metų širdyje buvo brandintas, ir tik po daugelio abejonių ir svarstymų jis priėmė sprendimą. Ancė nebuvo patenkinta jo pasirinkimu, vis bėdojo, kad nebus anūkų, bet Šarūnas atrėžė, kad anūkų jai jo seserys prigimdys pakankamai.
Orai pagaliau pasitaisė, atšilo taip, kad užuovėjoje buvo kaip keptuvėje. Net ir Ancė, kamuojama kaitros, sumažino savo kulinarinius eksperimentus ir vis dažniau visi kartu susiruošdavo prie jūros. Ancė prisidėdavo pintinę maisto ir gaivinamųjų gėrimų, pasak Šarūno, tarsi būtų išsiruošusi į kelionę aplink pasaulį, kurią jis tempdavo net įsiręžęs. Poilsis artėjo į pabaigą, ir visi stengėsi išnaudoti kiekvieną saulės švystelėjimą.
– Rytele, dar nuvažiuosim apsipirkti prieš grįždami namo. Radau labai gražių siūlų, numegsiu tau megztinuką, tik turėsi spalvą išsirinkti. Ir jokių atsikalbinėjimų, – pamačiusi, kad Rytė žiojasi prieštarauti, pareiškė Ancė. Mergina nuolankiai linktelėjo.
– Gerai, aš jus paleisiu porai valandų, nes man pas vietinį kunigą reikia užeiti, – sutiko Šarūnas. – Manau, kad ir be manęs apsieisite, vis tiek mašinoje sėdžiu ir laukiu.
– Tai jau tikrai apsieisime, – sutiko Ancė ir apsidžiaugė. – O poryt jau namo, nusibodo be darbo, namuose turiu ką veikti. Kažin ar mano mergos visus reikalingus darbus nudirbs. Užteks tinginiauti.
– Ir man jau atostogos baigiasi, – sutiko Šarūnas.
Į Palangą išvažiavo ryte po pusryčių, kol dar nekaršta. Ancė iš karto Rytę nusitempė į turgų, net neklausydama silpnų šios protestų. Buvo linksma iš šono žiūrėti, kaip Ancė derasi su pardavėjais, vis pajuokaudama, kartais ir riebesnį juokelį paleisdama, priklausomai nuo to, su kokiu žmogumi derasi. Ir pardavėjai nuleisdavo kainą, dar ilgai su šypsena akimis lydėdami nueinančią žvitrią pirkėją. Net Rytei praskaidrėjo nuotaika ir vis dažniau nusišypsodavo. Tik tas nelemtas galvos svaigimas, nuo kurio kartais net susvirduliuodavo…
– Ką aš matau! – už nugaros nuaidėjo šūktelėjimas, į kurį abi atsisuko.
– Gražke, ar čia iš tikrųjų tu? – išpūtė akis Ancė.
– Aš, aš, – sukikeno Gražina, šluostydamasi aprasojusį veidą.
Rytė irgi apstulbusi stovėjo klapsėdama blakstienomis, negalėdama patikėti savo akimis, kad mato tą pačią kirpėją Gražiną. Priešais ją stovėjo stamboka moteris, beveik be jokio makiažo, šviesiu gražiu veidu, spindinčiomis akimis. Palaida marga suknelė menkai slėpė atsikišusį pilvą.
– Savo akimis netikiu, – vis dar negalėjo atsigauti Ancė. – Tai vaikelio laukiesi? Kaip tu pagražėjai, net atpažinti neįmanoma. Kada gi lauki?
– Dar pora mėnesių, ir būsim jau trise, – tarsi upelis sučiurleno Gražinos juokas.
– O kaip tavo Jonas? Ar sugyvenate? Jis gi gerokai už tave vyresnis, ar neskriaudžia? – vis smalsavo Ancė.
– Kiekvienai linkėčiau tokio vyro, – surimtėjo Gražina. – Net dulkelei ant manęs nutūpti neleidžia. Kai tekėjau, daug kas tyčiojosi, manė, kad jo pinigai mane suviliojo, nors kokie ten pinigai, svarbiausia, kad žmogus labai geras. Va, dabar į Palangą ištempė, kad pailsėčiau, nors nebuvo nuo ko pavargti, dirbti neleido, kad tik vaikutį išnešiočiau. O kaip tu, Rytele? – pasisuko į vis dar apstulbusią Rytę. – Girdėjau, kad nedirbi pas Zuzaną, sakė, sirgai smarkiai. Kas pasidarė, man jos nieko konkretaus nepasakė, tik mykė kažką apie nervus…
Ancė, paskubomis metusi žvilgsnį į Rytę, šiai net nespėjus prasižioti, skubiai įsiterpė:
– Nieko baisaus, tiesiog pervargo mergelė, dar peršalo, bet jau viskas gerai. Mažiau klausykis tos šavalkos.
– Na, žinoma, – pritarė Gražina, – tokių nesąmonių apie tave, Ryte, pripasakojo, kad net plaukai šiaušiasi. Tik nepatikėjau, taip joms ir pasakiau, tai dabar ant manęs pasiuto, sakė, kad daugiau kojos nekelčiau į tuos namus. O man kas, pasakiau, ką galvoju.
– Ar tu laiminga? – beveik pašnibždomis paklausė Rytė.
– Patikėk, tikrai laiminga. Pildosi visos mano svajonės, – spindinčiomis akimis Gražina žvelgė į Rytę. – Visada labai norėjau vaikų, apie vyrą kažkaip ir negalvojau. Bet turbūt, kai neieškai, tai savaime viskas greičiau atsiranda. Jonas – auksinis žmogus, tokio paieškoti reikia. Kaime gyvename, nieko netrūksta. Tik dabar supratau, kad laimė – tai ne vakaruškos, viskas tik fasadas, o šeima – svarbiausia. Neimk į galvą jokių kalbų, Rytele, rasi ir tu savąjį, viskam savas laikas. Bėgsiu, nes Jonas tuoj visą turgų aukštyn kojomis apvers manęs ieškodamas. Manau, dar pasimatysime… – ir sušvytravusi padurkais nuskubėjo ieškoti savo vyro.
– Na, tu matai, kokia dama pasidarė, o buvo tokia išsidažiusi kaip kekšė, – susimąstė Ancė. – Nors niekada jos tokia nelaikiau, bet, kaip sakoma, kokie tavo draugai…
– Gražina labai geras žmogus, – karštai šoko ginti Rytė.
– Ar aš ką sakau, – šyptelėjo Ancė. – Man Gražina visada patiko, juk tiek laiko vienoje laiptinėje gyvenome. Ir kirpėja puiki, pusė miesto ponių pas ją šukuotis eidavo. Duok, Dieve, kad viskas sėkmingai…Tai varna aš, – pliaukštelėjo sau per kaktą, – net nepaklausiau, ko laukiasi. Bet tą gyvatę Zuzaną aš dar nustversiu, smagu nebus. Liežuvį išrausiu už šnekas.
– Mat ją galai, – numojo ranka Rytė, – neprasidėkite su ja, pašnekės ir nustos, o tai dar keršyti pradės.
– Tu kaip mano Šarūnas, – pyktelėjo Ancė, – visiems atleiskime, pamirškime, dar kitą žandą atsukime, kad apsnukiuotų. Na, jau ne, aš ne tokia, geriems atlyginu gerumu, bet bjaurybėms nedovanoju. Tokiems tik to ir tereikia, galvoja, kad nebaudžiami gali niekšybes ir toliau daryti. Dar pažiūrėsime, – tūžo Ancė.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 20 (24), 2013 m. gegužės 18–24 d.