42.
Prieš eidama į darbą, Rytė neužėjo į namus. Nenorėjo trukdyti Martyno, manė, gal miega, ir šiaip jautėsi nepatogiai. Šiek tiek pradėjo gailėtis, kad leido jam pagyventi savo bute, ką žinia, gal ką baisaus padaręs, kad slapstosi. Bet jai juk nieko blogo nepadarė, tai ir baidytis nėra ko. Tegul sau pabūna. Iš darbo paskambino Gražinai, paklausė, ar ši nieko prieš, kad atvažiuos kartu su Ance.
– Nepatinka man jos nuotaikos, atrodo, kad be džiaugsmo gyvena, – guodėsi ji draugei.
– Aišku, tegul atvažiuoja, ji nebloga moteris ir poilsio nusipelnė, – apsidžiaugė Gražina. – Daug kas ją smerkė dėl jos gyvenimo būdo, bet ji šimtą kartų geresnė nei Zuzana. Ši visą laiką vaidino doruolę, o iš tikrųjų – tai gyvatė pamatinė. Labai lauksim jūsų abiejų, tu paskambink, Jonas atvažiuos paimti.
– Ne, ne, nesivarginkit, autobusu atvažiuosim, o kas ten, tik keli žingsniai nuo stotelės, pėsčios ateisim.
– Nesikuklink, brangioji, Ancei po ligos dar ir vaikščioti tikriausiai nelengva, tu tik pasakyk, ir Jonelis atlėks.
– Geras tas tavo Jonelis, – atsiduso Rytė.
– O kas sako, kad jis blogas, – nusijuokė Gražina. – Atvažiuokit, labai lauksiu. Pamatysi, kiek Mykoliukas paaugo, tikras Mykolas pasidarė.
Rytė norėjo užsiminti apie Martyną, bet nutylėjo, pagalvojo, kad tai ne jos paslaptis, nes ką žinia…
Dabar, kai sumažėjo pirkėjų, Rytė daugiau turėjo laiko ir mokslams, ir šiaip skaitymui. Pradėjusi nuo spalvingų žurnalų, pastebėjo, kad kur kas įdomiau paskaityti laikraštį, o paskui jau ir knygai laiko atrasdavo.
Kai vakare po darbo, įsėlinusi į laiptinę, atsirakino buto duris, ją pasitiko tyla. Tyčia garsiai sutrepsėjusi, nuėjo į virtuvę, atsargiai pravėrė ir vieno, ir kito kambario duris, bet namuose buvo tuščia.. Tik miegamajame ant lovos gulėjo raštelis, o greta ant spintelės stovėjo pamerkta didelė raudonų rožių puokštė. „Ačiū tau, – rašė Martynas. – Mano reikalai susitvarkė geriau, nei buvo galima tikėtis, nors man patiko tavo namai ir su malonumu dar ilgai čia pabūčiau, bet turiu trumpam išvykti į užsienį. Palikau tau pinigų virtuvėje ant stalo. Tai ne kažkokia labdara, o tiesiog atsilyginu kaip nuomininkas“.
Rytė, nubėgusi į virtuvę, ne tik apstulbo, bet ir supyko – ant stalo gulėjo net penkios šimtinės.
– Ką jis sau galvoja! – net balsu šūktelėjo pasipiktinusi. – Juk aš jam kaip draugui… Grąžinsiu aš jam tuos pinigus, nereikia man jų.
43.
Vis dėlto Gražina atsiuntė savo Joną jas paimti. Ancei buvo dar nelengva vaikščioti, ypač tolimesnį atstumą, greitai nuvargdavo ir tuoj dairydavosi, kur atsisėsti. Su Jonu tuoj rado bendrą kalbą, abu išmanė žemės darbus, todėl kalba sukosi apie bulves, kiaules, daržus. Rytė sėdėjo tyliai šypsodamasi, paskendusi savo mintyse, tiksliau, jos mintys klydinėjo kaip akli kačiukai, užgriebdamos tai vieną įvykį tai kitą, tiesiog šliaužė paviršiumi, kartais dryksteldamos aštriais nagučiais, bet šiaip netrikdydamos palaimingos ramybės. Kaimą ji mylėjo, prie miesto pratinosi sunkiai, bet pamažu, padėjo jai tai, kad ji sukosi savo mažame erdvės plotelyje, neištrūkdama už jo ribų ir tik palaipsniui plėsdama jas. Juk čia, mieste, neturėjo nei draugų, nei pažįstamų, o tuos, kurie ją supo anksčiau – Zuzaną su jos namiškiais, Alvinos draugus – ji vis labiau trynė iš atminties, kol vėl kas nors iš jų, pasirodydami jos akiratyje, sužadindavo nemalonų smalsumą. Bet kartu pradėjo jausti kažką, kas retkarčiais sutrikdydavo jos snūduriuojančią rimtį. Kad ir Martyno pasirodymas. Priminė Arą, kurį prisimindavo vis rečiau ir rečiau. O tą baisųjį nakties įvykį tarsi uždarė giliai giliai sąmonės kertelėje, neleisdama išlįsti į dienos šviesą, tik kartais naktyje, jau pusiaumiegom, blykstelėdavo siaubo akimirka, priverčianti pašokti iš lovos.
Gražina išbėgo į kiemą pasitikti svečių.
– Džiaugiuosi, kai kas nors atvažiuoja, – tarškėjo apkabindama viešnias. – Vasara baigėsi, svečių jau labai retai apsistoja pas mus. Nors nenuobodžiaujame, veikti tikrai yra kas, nes vien šiuo pramogų verslu daug neuždirbsi, tai gelbsti nemažas ūkis. Ne turtuoliai, bet ir neskurstame.
– Vaje, kaip pasiilgau kaimo, – palaimingai atsiduso Ancė, išsiropšdama iš automobilio. – Dieve, Dieve, kokia palaima, kaip lengva kvėpuoti. Eikite į vidų, aš dar čia pabūsiu.
Tūptelėjo ant suolelio obels pavėsyje ir giliai atsiduso.
– Einame į vidų, dar prisibūsite, – gana griežtai mestelėjo Jonas. – Galėsite būti, kiek tik panorėsite.
– Iš tikrųjų! Gi nei maži vaikai, nei ūkis, būkite, kiek tik širdis geidžia. Ir mamytei bus linksmiau, juk mes darbais apsikasę, nuobodu jai vienai, – pritarė ir Gražina.
– Nežinau, nežinau, – abejodama visus apžvelgė Ancė. – O kur tavo mažasis turtas? Labai noriu pamatyti. Vaikai – tai palaima, ypač kol maži. O užauga – ir viskas, tu jų jau kaip ir neturi, nereikalinga jiems pasidarai, – liūdnai atsiduso.
– Miega mano sūnelis, – Gražinos akys nušvito. – Dantukai dygsta, tai abu pastaruoju metu neišsimiegoję, bet jau nieko, lyg ir geriau. Paskui pamatysite.
Namuose laukė nukrautas vaišėmis stalas, net ir rasotas butelis degtinės puikavosi viduryje. Jonas pripildė stiklelius, ragindamas išgerti už atvykėles, bet Ancė kategoriškai atstūmė stiklelį.
– Aš savo cisterną jau išgėriau, o dabar dar pagyventi noriu. Tik kai atsiduri ant slenksčio, supranti, kaip gyventi smagu, – nelinksmai nusijuokė. – Dabar man ir be šito, – mostelėjo galva į butelį, – gyventi linksma.
Iš lauko atiturseno Jono motina, nešdama pintinę geltonų kaip auksas kriaušių. Gražina pripuolusi atėmė iš jos pintinę ir nepiktai subarė:
– Jūs, mama, kaip mažas vaikas, gi daktarai uždraudė sunkius daiktus kilnoti. Prisišauksite bėdą.
– Tai kad, Gražinute, aš ir taip vaikštau kaip su karūna ant galvos, bijau, kad nenukristų, – pašmaikštavo senutė, sėsdama prie stalo. – Viešnias palepinti norėjau.
Kai už sienos storu balsu apie savo pabudimą pranešė Mykoliukas, visi sukruto.
– Taigi čia jau visas Mykolas, o ne Mykoliukas, – Ancė paėmė ant rankų smalsiai besidairantį berniuką. – Sunkus koks – kaip akmenukas.
Ancė, susidraugavusi su Jono motina, kartu apėjo daržus, tvartus, apžiūrėjo visą ūkį, paskui sėdėjo abi po obelimi ir kažką be paliovos kalbėjo, vis pertraukdamos viena kitą.
Dvi dienas ir Rytė, ir Ancė stengėsi, kiek galėdamos padėti, kad Gražina galėtų daugiau apibėgti atitrūkusi nuo vaiko. Rytė dar spėjo ir vaikui rūbelių pasiūti. Pagaliau visi įkalbėjo Ancę dar pasilikti.
– Iš tikrųjų, teta, kas ten namuose jūsų laukia? – pritarė ir Rytė.
– Tai tu nevalgiusi būsi, – spyriojosi Ancė. – Ir gėlės nuvys, palaistyti reikės.
– Na, jūs čia dabar, – net išraudo Rytė. – Moku ir pati valgyti pasigaminti, o gėles irgi palaistysiu. Nutarta – liekate, kai nusibos, parveš jus namo. Juk pati sakėte, kad labai kaimo pasiilgote.
Rytę namo parvežė Jonas vėl su krepšiu kaimiškų gėrybių.
– Nebijok, Rytele, pasirūpinsime tavo teta, – ramino Jonas. – Mums tikrai jokių nepatogumų, ir mamytė apsidžiaugė, bent pasikalbėti turės su kuo. Matyti, kad Ancė supratingas žmogus, daug vargo patyręs, ir ne mums spręsti apie kitus žmones… Kažkaip žmonės labai greiti lįsti į kitų gyvenimus, kritikuoti, smerkti. O aš manau, kad visada reikia ir į save atsigręžti, visi mes ne be nuodėmių, – dėstė iš lėto.
Vėl įstrigusi rutinoje Rytė automatiškai ėjo į darbą, namo ir vėl į darbą, kol vieną dieną nutarė, kad gana, reikia kažką keisti. Pradėjo vartyti laikraščius, ieškodama anonsų, žiūrinėdama, kas kur vyksta. Nuėjo į vieną parodą, į kitą, net įsidrąsino netoli savo namų ir į kažkokios jaunos atlikėjos koncertą nueiti. Bet čia jau jai visai nepatiko. Antra vertus, minioje kažkas panašus į Arą šmėkštelėjo, tad dainos nuplaukė į antrą planą, mintys plakėsi lyg plaštakės, net burna išdžiūvo. „Kokia aš kvailė, – priekaištavo pati sau. – Ko jis man turi rūpėti? Irgi mat pasaulio bamba…“, – pyko pati ant savęs.
Kasdien paskambindavo Gražiina, pranešdama, kaip laikosi teta.
– Įsivaizduok, teko abi iš daržo iškrapštyti, – juokėsi Gražina. – Tokios dvi bitutės-darbštuolės, neklauso visiškai. Susivienijo ir neleidžia nė žodžio ištarti: jos ir sveikos, ir drūtos. Tik Jono dar klauso. Parveja jis jas namo, nespėjai apsižiūrėti, o jos ir vėl – tai šieną grėbia, tai žoles rauna, tai dar kažką kapsto. Dvi neramios dūšios. Bet pamatytum, kaip Ancė sustiprėjo, o ir mamelė tarsi atgijo, o buvo tokia nusilpusi.
– Bet net nepatogu, užkroviau savo bėdą tau ant sparndo, – sumišo Rytė.
– Jau ir pati nežinai, ką šneki, – net supyko Gražina. – Ką, ar pas mus duonos trūksta, ar vietos nėra? Baik man tokias kalbas.
44.
Ancė grįžo išbuvusi net porą savaičių, pažvalėjusi, palinksmėjusi, atrodė kupina jėgų.
– Dieve, tai žmonės, – dūsavo grįžusi. – Svetimi, o mielesni ir artimesni net už gimines. Su Gražina ne vienus metus vienoje laiptinėje gyvenome, o susitikę, būdavo, tik „labas“ ir „sudie“. Su mano mergom tai ji pabendraudavo, o aš – ką ten… Būdavo, išsipusčiusi, išsidažiusi, garsi kirpėja, pas kurią kitos savaitėmis eilėje laukdavo.
Ancė vėl šoko gaminti Rytei valgį, vėl abi vakarodavo prie įjungto televizoriaus, kol Ancė sėdėdama imdavo knapsėti, tada Rytė eidavo į savo butą, kur dar prisėsdavo prie kompiuterio, braižydama naujus rūbų modelius, ieškodama naujų idėjų ir minčių.
Vieną vėlų vakarą, nuaidėjus durų skambučiui, kažkodėl pirmoji šovusi į galvą mintis buvo, kad tai vėl Martynas. Ir atspėjo: už durų, slėpdamas veidą už didžiulės puokštės, šaipėsi pažįstamas veidas.
– Aš ir vėl pas tave labai nepatogiu laiku, bet pravažiuodamas mačiau, kad lange šviesu, – teisinosi jis. – Aš tiesiai iš kelionės, ilgai neužsibūsiu. Ar nesutrukdžiau, gal ne viena?
– Ką tu, kas pas mane gali ateiti taip vėlai, – pakvietusi užeiti pamerkė gėles ir šoko virti kavą. – Gal valgyti nori?
– Žinai, neatsisakysiu, – nesikuklino Martynas. – Valgiau tik anksti ryte, tai esu alkanas kaip vilkas.
Šį kartą Rytė turėjo kuo vaišinti, tad greitai padengė stalą, net sauso vyno butelį ištraukė.
– Beje, grąžinu, tu turbūt pamiršai netyčia, – paduodama voką su pinigais tarė Rytė. – Aš tau kaip draugui, o tu…
Martynas ilgai tylėjo, įsmeigęs į ją akis, nuo jo žvilgsnio Rytei net karšta darėsi.
– Keistuolė tu, – pagaliau tarė. – Neįsižeisk, bet keistuolė ir kvailutė, kita tavo vietoje tik apsidžiaugtų pinigais, o tu…
– Kol kas aš pati dar pajėgiu užsidirbti, – ramiai pratarė Rytė. – Be to, mano poreikiai ne tokie ir dideli. O išmaldos man nereikia, nesu pripratusi.
– Tai nejaugi neturi jokių svajonių, kaip kitos merginos? Kailiniai, papuošalai, kurortai?.. Juk tu mėgsti gražiai apsirengti, visada tokia puošni…
– Bet už savus pinigus, – atšovė Rytė. – O būti puošnia visai nedaug pinigų reikia, juk aš siūti moku.
Martynas susidomėjęs klausėsi, kol Rytė dėstė, kaip ji nusiperkanti darbužį iš antrų rankų, jį perdaranti, paverčianti tikru meno kūriniu.
– Kaip supratau, tu nori būti dizainere? – atidžiai išklausęs pratarė Martynas.
– Na, kam tai skambiai? – sutriko Rytė. – Man tiesiog patinka siūti, gal namie siūsiu, bet reikia mokslą baigti, nors kai pagalvoju, nieko ypatingo aš ten neišmoksiu. Kaip vien a dėstytoja sako, jei nieko neturi nei galvoje, nei širdyje, jokie profesoriai tau nepagelbės.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 31(35), 2013 m. rugpjūčio 3-9 d.