56.
Namo išvažiavo jau gerokai įdienojus, Gražina ir Jonas nenorėjo išleisti, bet pagaliau išpešę pasižadėjimą, kad greitu laiku vėl abi pasirodys, prikrovė į Martyno automobilį ir lašinių, ir obuolių, ir daržovių viesiems trims, nors Martynas gynėsi, kad jam nereikia.
– Aš namuose beveik nebūnu, – prieštaravo jis. – Kam man tiek reikia? Na, tiek to… – pagaliau numojo ranka. – Kraukite į bagažinę.
Važiuojant namo abi tylėjo, nors Martynas iš pradžių bandė prakalbinti, bet pagaliau pats nutilo. Taip ir parvažiavo tylėdami. Grįžus namo, padėjo moterims viską sunešti, atidavė ir savo lauktuves.
– Kur aš padėsiu viską? Supus tos daržovės, neturiu laiko gaminimui. Ateisiu kada, pavaišinsite.
– Tai vis tiek gal turi kokį rūsį ar sandėliuką, – bandė įpiršti Ancė.
– Kad dar ne, – nusišypsojo Martynas. – Dar tik statausi namą. Jau artėju prie pabaigos. Va, tada tai ir bus vietos viskam.
– Tai beliks tik žmoną susirasti, – visai rimtai prašneko Ancė. – Nužiūrėk kokią rimtą merginą, o gal jau turi? – pasmalsavo.
– Gal ir turiu, – neapibrėžtai tarė Martynas. – Pamatysime…
– Gal užeisi kavos ar arbatos, – pasiūlė Rytė nuoširdžiai, – tu dėl mūsų tiek sugaišai.
– Nieko aš nesugaišau, – Martynas žvilgtelėjo į laikrodį. – Na, kavos puodeliui tikrai dar laiko atrasiu.
– Žinai, Rytut, tu kavą virk, o aš eisiu prigulti, pavargau vis dėlto, – pareiškė Ancė kopdama į savo butą. – Veskis svečią pas save šį kartą.
Martynas gėrė kavą ir dairėsi po mažą Rytės butą.
– Ankšta čia pas tave, reikia didesnių patalpų. Juk, girdėjau, visokios ponios pas tave eina. Solidžiau atrodytų!
– Kad užtenka kol kas, – atsiduso Rytė. – Ne tiek daug ir siuvu, dar mokslus reikia baigti, tai irgi laiko ima. O dėl ponių… Jei tokioms ponioms nepatinka, tegul neateina, gali pasieškoti kitų siuvėjų.
– Nesakyk, girdėjau, kad pas tave daugelis nori patekti, tik tu ne visas priimi.
– Tai aš ir sakau, kad neturiu laiko, nespėju, – išpūtė akis Rytė. – Dar ir Ancė po insulto nėra tokia stipri, kad visai vieną palikčiau, dar vėl kas nors atsitiks, nes visai nesisaugoja. Man užtenka, kol kas pragyvenimui užsidirbu, o vėliau bus matyti.
– Bet svajonę tai turbūt vis tiek kokią turi? – pasmalsavo Martynas.
– Tai žinoma, – nusijuokė Rytė. – Visi turi svajonių, bet viena yra svajoti, norėti, o visai kas kita turėti. Kada nors norėčiau turėti savo saloną ir kad galėčiau pasisamdyti kelias siuvėjas, nes vienai per sunku. Baigsiu mokytis, susitaupysiu gal per keletą metų, tada ir bus matyti.
– Kas žino, gal atsiras kokia pasakų fėja, kuri iš pelenės karalaitę padarys, – juokavo Martynas. – Vieną dieną imsi ir atsibusi tapusi princese.
– Taip tik pasakose būna, – surimtėjo Rytė. – Žinau tik tiek, kad reikia daug dirbti, o fėjos… Eina jos sau. Jau išaugau iš to amžiaus, kad pasakomis tikėčiau. Geriau papasakok, kaip tu gyveni. Sakei, namą statai.
– Tai kad jau laikas, man tuoj trys dešimtys stuktels, reikia ir apie ateitį pagalvoti, apie šeimą, vaikus. O ant plyno lauko žmonos neparsivesi. Medžių jau daug prisodinau per savo gyvenimą, tėvukas sodininkas buvo, namą jau irgi baigiu pastatyti, beliko sūnų suprojektuoti, ir visi uždaviniai bus įvykdyti, – nei juokais, nei rimtai kalbėjo Martynas.
– Pasirodo, viską mėgsti apskaičiuoti, o toks neatrodei, – įgėlė šiek tiek Rytė.
– Tai nejaugi aš tau panašus į plevėsą? – Martyno balse beveik nuoskauda pasigirdo. – Į gyvenimą, į šeimą reikia rimtai žiūrėti. Iš kur tokia nuomonė apie mane?
– Žinai, kai pirmąkart tave pamačiau, šiek tiek tavęs bijojau, dar kitų kalbos… – sumišo Rytė.
– Apie mane daug ko prišnekėta, ir ne viskas tiesa, – staiga paniuro Martynas. – O bijoti manęs nereikia, manęs bijo tik tie, kurie to verti. Taip, aš tokiems negailestingas ir skaudžiai baudžiu, bet su gerais žmonėmis aš ir pats geras. Geriau baikime apie tai kalbėję, aš į tavo gyvenimą nelendu, tu nelįsk į mano, – staiga supyko.
– Atleisk, nenorėjau įžeisti, – iki ašarų išraudo Rytė. – Tu pats kalbą užvedei.
– Viskas gerai, neimk į galvą, – staiga nusiramino Martynas. – Ačiū už kavą, už šilumą.
– Tai tau ačiū, kad mus parvežei, susitrukdei.
– Baik tu su tom savo dėkavonėm, – vėl susierzino Martynas. – Šiandien vakare išskrendu į Ispaniją, grįšiu po trijų dienų. Jei leisi, užbėgsiu.
– Žinoma, koks kvailas klausimas, – patraukė pečiais Rytė. – Užeik bet kada, jei nerasi namuose, būsiu pas Ancę.
Išėjus Martynui, Rytė ilgai suko galvą, ką ji tokio pasakė, kad vaikinas taip supyko. „Na, ir tegul, baisiai čia svarbu“, – pamanė viena sau.
57.
Ancės duktė ilgai neužtruko, aplaksčiusi parduotuves, pripirko maisto, vaistų, nors Ancė ir gynėsi, kad visko turinti. Nusivedusi į parduotuvę, išrinko brangius gražius batus Rytei.
– Čia tau, kad mamą prižiūri, – pareiškė. – Žinau, kad rūbus pasisiuvi pati, batų nepasisiūsi.
– Man nereikia nieko, – beveik įsižeidė Rytė, – aš juk ne dėl pinigų ar daiktų…
– Žinau, žinau, – nekantriai pertraukė Ancės dukra, – manyk, kad čia lauktuvės, aš taip staigiai išlėkiau namo, kad niekam nespėjau ir lauktuvių nupirkti.
Vos porą dienų pabuvusi, išskrido atgal į Airiją. Rytė, nuėjusi pas tetą, rado šią ašarojančią.
– Dieve, Dieve, augini vaikus, o paskui jie net laiko neranda pas motiną pabūti, – skundėsi. –Bet, kita vertus, tai ir suprantu, neturi jie laiko šalia manęs sėdėti, gi nemirštu. O pas juos savi darbai, savi reikalai. Tik vis tiek širdį skauda, kai reikia vaikus savais keliais paleisti, – vis dūsavo.
– Ko jūs, teta, sielvartaujate, juk aš šalia, – ramino Rytė. – Pati suprantate, kad šeima, vaikai, tai ir laiko neturi. Vis norėjau jūsų paklausti, sakėt, bendrų pažįstamų su Martynu turite, ar tiesa?
– Taigi aš jo mamą šiek tiek pažinojau, Martynui gal buvo dvylika metų, kai ji mirė. Liko jis ir jaunesnė sesutė, kuri jau irgi po žeme. Gal septyniolika tik turėjo. Martynas sako, kad labai tu panaši į ją, gal dėl to ir šokinėja taip apie tave. Ir jo tetos vyrą pažinojau.
– Koks čia šokinėjimas, sakė su Jonu kažkokių bendrų reikalų turi, tai ir palaukė mūsų, – Rytė nepatenkinta susiraukė.
Ancė nieko neatsakė, tik palingavo galva.
– O man atrodo, kad jis apie tave uodegą suka, – kiek patylėjusi pareiškė Ancė. – O ką, vyras visai neblogas, ir pinigų turi, ir išvaizda Dievas nenuskriaudė. Gyventum kaip pas Dievą užantyje.
– Net negalvoju, – šokosi Rytė. – Nerūpi man nė vienas, nerūpi ir Martynas, man jis tik geras pažįstamas. Ir aš jam visai nerūpiu, tik geri draugai esame. Ir šiaip, žmogų reikia mylėti, kad su juo gyventum, o man jis nieko nereiškia.
– Durnele, tu durnele, – nusijuokė Ancė, – ką tu išmanai apie meilę. Žiūrėk, kaip Gražina: nebuvo nei didžiulės meilės, o dabar gyvena kaip du balandėliai. Svarbu ne meilė, svarbu sutarimas, kai abudu viena kryptim žiūri. O kiek tų didelių meilių po metų kitų skyrybomis baigiasi, išsilaksto į visas puses, vaikus drasko kiekvienas į save. Nebūčiau jaunystėje tokia kvailė buvusi, kai tik vienas vienintelis vyras rūpėjo, gal kitaip dabar gyvenčiau. Bet negaliu sakyti, kad ko nors gailiuosi, bent linksmai pagyvenau. Ir meilių, ir visko užteko.
Rytė patylėjo nenorėdama su teta ginčytis. „Tegul jau būna jos teisybė, – pamanė viena sau. –O aš turiu savąją“.
Po savaitės paskambinęs Šarūnas pateikė nemenką siurprizą.
– Rytele, abi su mama po mėnesio atskrisite pas mane į Romą, – vos pasisveikinęs pareiškė. – Ir jokių prieštaravimų, bilietai jau užsakyti ir apmokėti. Pabūsite bent porą savaičių, mam atsigaus ir tau ne pro šalį nors kiek prasiblaškyti. Aš gal daug laiko neturėsiu jums, bet draugo šeima jus paglobos, taip kad jokių rūpesčių. Skambinau mamai, bandė spyriotis, bet kur ji dings. Iš anksto pranešu, kad nereikėtų per galvą verstis ruošiantis kelionei.
Kalbėjo labai trumpai, motyvuodamas, kad neturi laiko, Rytė net paprieštarauti nespėjo. Ir apsidžiaugė, ir susirūpino. Ir lėktuvu nebuvo skridusi, ir apsirengti lyg ir nebuvo kuo, ir lauktuvių nuvežti reikia. Pasišokėdama užstraksėjo pas Ancę, kurią rado dar sėdinčią su telefonu rankoje. Ruošėsi kažką sakyti, bet Rytė pertraukė:
– Žinau, žinau, tik ką Šarūnas skambino, – apsisuko ant vienos kojos. – Niekur nedingsi, reikės skristi. Kas jums? – pamačiusi susirūpinusį Ancės veidą net šiek tiek išsigando.
– Labai bijau lėktuvu skristi, – išspaudė Ancė. – Niekada neskridau ir niekada nenorėjau skristi, nežinau, kaip ištversiu. Geriau jau pėsčia eičiau…
– Kur? Į Italiją? – nusijuokė Rytė. – Kad gal šiek tiek per toli pėsčiai. Nieko, dabar dar turime laiko, tai ir pratinkite save prie minties apie kelionę. Pagaliau galite raminamųjų vaistų prieš skrydį išgerti, valerijonų kokių. Vaje, o man pažadėtus darbus reikia pabaigti, turiu dar tris sukneles pasiūti, iš kurių viena vestuvinė. Ir Gražinai reikės paskambinti, kad nebūsim mieste, tegul klienčių nesiunčia. Vienu žodžiu, skrendam, ir viskas, negi leisime bilietams prapulti.
58.
Kai po mėnesio įsėdo į lėktuvą, Ancės baimės jau buvo praėję. O gal dėl to, kad Rytė buvo sugirdžiusi Ancei raminamųjų tabletę. Todėl ši sėdėjo apsisnaudusi ir ramiai dairėsi. Viso skrydžio metu Ancė miegojo net prasižiojusi ir, nusileidus Romoje, teko net stipriai ją pajudinti, kad pabustų. Pažadinta apkvaitusi dairėsi net nesuprasdama, kur ji papuolė. Pagaliau atsikvošėjusi net nusijuokė:
– Visai nebaisu buvo. Sapnavau, kad tėvelio vežimu į atlaidus važiuojame. O aplinkui taip gražu, laukai, gėlės žydi, aš su balta suknele. Kaip nuotaka. O ką žinia, gal dar ir vyrą prieš smertį nusičiupsiu, – užsikvatojo.
Prunkštelėjo ir Rytė. Ji neužmigo. Pirmą kartą skrisdama lėktuvu godžiai dairėsi, gaudė įspūdžius, šypsojosi kitiems keleiviams.
Roma pasitiko jas alinančia kaitra po ryškiai mėlynu dangumi. Laukė ir Šarūnas su nematytų gėlių puokšte. Šalia jo šypsojosi žavus juodaplaukis, abu buvo su sutanomis.
– Mes tiesiai iš pamaldų, – apkabinęs ir išbučiavęs moteris paaiškino Šarūnas. Graičiau važiuojam, nuo šitos kaitros net smegenys lydosi. Šiandien jus paliksiu viešbutyje, o rytoj važiuosime dar porą šimtų kilometrų į pietus, pas Roberto tėvus.
– Va, ir vėl tas pats, – nepatenkinta suburbėjo Ancė. – Amžinai tu man laiko neturi.
– Mama, ką tu čia dabar, – priekaištingai pažvelgė į Ancę sūnus. – Ar tu pati kada nors metei darbą dėl pramogų? Mane išleido keletui dienų, ir viskas. Bet ten jums abiem nenusibos. Garantuoju.
Šarūno draugas tik šypsojosi ir tylėjo. Rytė matė veidrodėlyje jo besišypsančias juodas akis, sėdėdamas už prabangaus automobilio vairo, jis vis žvilgčiojo į merginą.
– O ten visi tokie simpatiški kaip tavo draugas? – staiga nusijuokė Ancė ir susirūpino. – O kaip mes susikalbėsime, kokia kalba?
– Jų močiutė rusiškai moka, pirmas vyras rusas emigrantas buvo, kažkoks kunigaikštis, pabėgęs iš Rusijos, tai kaip nors ir susigrabaliosit.
– Neprapulsime, – nuramino ir Rytė. – Vis kaip nors, jūs gi teta mokate rusiškai?
– Kažkada gana neblogai mokėjau, – atsiduso Ancė. – Ir aš kavalierių rusą turėjau, gražus žaltys buvo, kaip šitas tavo Roberto. Karininkas.
Rytei knietėjo paklausti, kurios dukros tėvas jis buvo, bet suprato, kad geriau šio klausimo nejudinti. Bus nesmagu ir Šarūnui, ir jo motinai.
Padėję įsikurti mažame jaukiame viešbutyje, abu jaunuoliai paliko jas, nes net ir Rytė jautė, kad nuovargis po kelionės merkia akis joms abiems.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.