Pagrindinis > Regione > Kultūra > Kai kūryba – kaip „šiaudas“, traukiantis į gyvenimą

Kai kūryba – kaip „šiaudas“, traukiantis į gyvenimą

 

Praėjusį šeštadienį, gegužės 7 d., Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyko Danutės Paulinos Vidrinskienės kūrybos popietė „Dar pabūkim“ – keturių autorės poezijos knygų sutiktuvės. „Tai žmogus, savo veiklos vaisiais džiuginantis kitus, nors niekada nesijaučiantis „žvaigžde“ – nei vietine, nei respublikine“,  – taip D. Vidrinskienę susirinkusiesiems pristatė bibliotekos darbuotoja Aldona Murauskienė. Mokytoja, kraštotyros muziejaus įkūrėja mokykloje, esperanto kalbos specialistė, Pasaulio esperantininkų sąjungos narė, 23 knygų (3 esperanto, 4 poezijos, kitų – kraštotyros, iš jų 2 kartu su Zigmantu Vidrinsku) autorė kūrybos popietės metu dominavo kaip poetė. „Saulėlydžio paukštė“, „Varveklių stygos“, „Vilčių ežeruos“, „Randuotos pilnaties pievos“ – tokie poetiški jos eilėraščių knygų pavadinimai. „Nepretenduoju į poetus, man buvo būtina pasikalbėti su savimi“, – taip poreikį kurti įvardijo D. Vidrinskienė, kurios eilėraščių tematika – meilė artimiesiems, tėvynei, gamtai, susimąstymas apie būtį, susirūpinimas dėl nykstančių vertybių. Kūrėjos eilėraščiai autobiografiški, juose gvildenamas ir gamtos pasaulis, žmogui duotas kaip draugas.

D. Vidrinskienės buvusi kolegė taip pat lituanistė Dalia Bindokienė apžvelgė savo draugės kūrybą, analizavo eilėraščius, išryškindama pagrindinius motyvus, iškeldama vertybes, keliamas poezijoje. Viena iš kūrybos temų – bėgančio laiko apmąstymai. Su bėgančiu laiku reikia susigyventi, nors „likimas mūsų veidus nugrimavo raukšlių voratinkliu“, teigiama viename iš eilėraščių. „Nuoširdaus kalbėjimo intonacija, sukauptas minties ir jausmo krūvis. Žmogus jaučia atsakomybę už žodį, už tai, ką daro“, – apibendrino D. Vidrinskienės kūrybą D. Bindokienė.

Muzikiniai popietės intarpai – D. Vidrinskienės vaikaičių Simonos ir Agotos atliekamos dainos. Eilėraščius skaitė buvusios kolegės, arba, kaip švelniai jas pavadino kūrybos popietės kaltininkė, „mano šarmotos sesės“.

„Sveiki, mano brangūs žmonės, susirinkę ne tik iš Marijampolės, bet ir iš Vilniaus, Druskininkų, Joniškėlio, Kauno, – galiausiai į susirinkusius kreipėsi ir D. Vidrinskienė. – Progos tam – jokios, tikslas savanaudiškas: pamatyti jus, pasirodyti, kad esu gyva, pateikti ataskaitą, ką veikiau pastaruosius metus.“ Ir čia pat – metaforiškas prabėgusių metų, arba gyvenimo knygos, įvertinimas: mat tos knygos kairysis puslapis šviesesnis: jaunystė, sveikata, kelionės, šeima – visiems esi reikalingas. Dešinysis šiek tiek tamsesnis: vaikai užauga, išeina, išeini iš darbo, prasideda netektys, negalavimai… „Tai kur dabar gyvenimo prasmė? – retoriškai klausia kūrėja. – Tvenkiasi depresijos debesys… Ne laikas – pats geriausias gydytojas, o veikla. Kartais žmogus griebiasi bet kokios veiklos vien tam, kad pateisintų savo buvimą. Dažnai toks „šiaudas“ ir būna kūryba.“

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Kai kūryba – kaip „šiaudas“, traukiantis į gyvenimą

  1. Linkiu dar ne vieno pasikalbėjimo su savimi.Džiugu,kad mus sieja artimesnis ryšys,ne vien neakivaizdinė pažintis.Nuoširdžiai-lengvos plunksnos ir toliau…

  2. 2.Linkiu dar ne vieno pasikalbėjimo su savimi.Džiugu,kad mus sieja kiek artimesnis ryšys,ne vien neakivaizdinė pažintis. …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite