Nerealizuoti lūkesčiai neretai slepia įžvalgas, galinčias pakeisti net gyvenimo kryptį. Ši tiesa man atsivėrė visiškai netikėtai – tada, kai išsipildė viena sena svajonė.
Svajonė, kuri ilgai laukė savo eilės
Patirti Olimpą – buitiškai tariant, apsilankyti Olimpo kalnuose – ilgą laiką buvo miglota svajonė, nerūpestingai nusviesta į visiškai neapibrėžtą ateitį. Retkarčiais ją mintimis paliesdavau, apgaubdavau antikinių mitų vaizdiniais, tačiau į tikrovę nuleisti neskubėjau.
Kol vieną dieną svajonė tapo planu.
Viskas vyko greitai ir sklandžiai. Buvo aišku: laukia dviejų dienų žygis į aukščiausią Olimpo kalnų viršukalnę – Mytiką. Nakvynė numatyta kalnų namelyje, visai netoli viršūnės.
Man tai buvo pirmoji pažintis su kalnais. Ir čia, ko gero, nebuvo galima išvengti šiokios tokios tuštybės: pirmieji kalnai gyvenime – ir ne bet kokie, o pats Olimpas! Juk tai vieta, kurioje, pasak senovės graikų mitų, gyveno dievai.
Vaizduotė jau buvo nutapiusi savo Olimpą. Tikrovė netrukus jį nubraižys visai kitomis spalvomis.
Į viršų – per mišką ir akmenis
Visą dviejų dienų kelionę, perfrazuojant vieną seną gerą animacinį filmuką, galima nusakyti labai lakoniškai: mes ėjome, ėjome ir pagaliau priėjome.
Maždaug dvidešimties žmonių grupė iš įvairių pasaulio šalių, vedina profesionalių kalnų žinovų Taso, Anastasijos ir Kosto, Mytiko link judėjo vienodu ritmu: po valandos ėjimo – dešimt minučių poilsio, po trijų valandų – ilgesnė pertrauka.
Pradėjus kopti, termometro stulpelis rodė daugiau kaip 30 laipsnių šilumos. Drabužiai lengvi, vasariški. Tačiau kalnas labai greitai priminė, kad jo viršūnėje galioja visai kitos taisyklės.
Pasiekus maždaug dviejų kilometrų aukštį virš jūros lygio, mūsų kelyje pasirodė pirmoji trobelė, skirta kalnų turistams. Čia galima išgerti kavos, papietauti, netgi pernakvoti. Viskas, ko reikia tokiai vietai, į kalnus gabenama mulais arba malūnsparniu.
Trumpas atokvėpis – ir vėl aukštyn.
Iš kuprinių traukiame šiltesnius drabužius. Keičiasi ne tik apranga, bet ir peizažas. Miško takeliai vis labiau statėja. Iš pradžių retėjęs miškas galiausiai visai išnyksta. Lieka akmenys. Vis daugiau akmenų. Ir vis mažiau to, ką įprastai vadiname jaukia gamta.
Mytikas iš arti atrodo visai kitaip
Pasiekiame Skala – dar vieną svarbų kelionės tašką. Čia, iš kitos trobelės, puikiai matyti Mytikas – aukščiausia Graikijos viršukalnė ir mitinė senovės graikų dievų buveinė. Atrodo, tikslas jau ranka pasiekiamas. Tačiau tai tik iliuzija.
Paliekame kuprines, netgi lazdas – iki šiol nepamainomas pagalbininkes. Vietoj jų prireikia specialios kopimo įrangos. Paskutinė atkarpa nuo Skala iki Mytiko yra stati ir techniškai sudėtinga. Nors tiesia linija šias viršūnes skiria vos apie 400 metrų, dėl sudėtingo reljefo šis trumpas ruožas gali užtrukti vieną ar dvi valandas.
Vos pradėjus kopti, debesys, stipraus vėjo vaikomi į visas puses, ima kauptis apie Mytiką. Kiekvienas žingsnis – iššūkis. Nėra patogių atramų. Reikia surasti nuskeltą uolos kraštą, atsikišimą, mažą plyšelį – bet ką, ant ko galėtum pastatyti koją. Akys jau ieško kitos atramos, o kūnas dar tik bando išlaikyti pusiausvyrą. Žingsniai netolygūs. Kartais koją tenka tiesti beveik špagatu, kad pasiektum vos matomą uolos kraštą. Laikas nustoja egzistuoti. Žingsnis. Kitas. Dar vienas. Pažvelgi žemyn – rūkuose paskendusi bedugnė. Pažvelgi aukštyn – debesys. Ir vėl žingsnis. Dar vienas vertikalus judesys. Ir – Mytiko viršukalnė.
Ten nebuvo nei Dzeuso, nei ambrozijos
Aukščiausias Olimpo taškas pasitinka gana rūsčiai.
Nebuvo fanfarų. Nelaukė Dzeusas su nektaru ir ambrozija. Nebuvo nė Dioniso, kuris, atrodytų, galėjo pasiūlyti bent vyno taurę.
Pro tirštą debesį boluojantys didžiuliai akmenys abejingai stebėjo bandančius vaidinti pergalę ateivius. Žvarbus vėjas košė kiaurai, tarsi šaipydamasis: ilgai čia neužsibūsite.
Mes garsiai reiškiame džiaugsmą.
O aš viduje jaučiu tuštumą: negi svajonės išsipildymas – tik bet kaip sumestų akmenų krūva, atsivėrusi prieš akis? Argi tai didingas tikslas, dėl kurio kopta ignoruojant nuovargį, padažnėjusį širdies ritmą, kylantį nerimą?
Viena kita nuotrauka faktui užfiksuoti – ir leidžiamės žemyn.
Tuo pačiu keliu.
Su tais pačiais iššūkiais.
Fiziškai buvo lengviau. Psichologiškai – ne. Vis dar teko žvelgti į miglose paskendusią bedugnę. Tačiau sunkiausia buvo ne tai. Sunkiausia buvo suprasti, kodėl pasiekus tai, ko taip ilgai norėjau, manyje nėra laukto triumfo.
Naktis, kai Olimpas nušvito
Pagaliau pasiekėme kalnų namelį, kuriame turėjome nakvoti.
Vakaras slinko lėtai ir rūsčiai. Per vakarienę dalijomės įspūdžiais, juokavome, nors kiekviename juoke jau buvo galima justi nuovargio atspaudą.
Lauke siautėjo vėjas. Žvarba ir artėjančios sutemos pamažu apgaubė kalnus. Tada atsivėrė kita realybė. Kitas pasaulis. Dangus tapo neįtikėtinai ryškus, nusėtas žvaigždžių. Niekada ir niekur nebuvau mačiusi tokių ryškių nakties dangaus šviesulių. Priekyje stūksantis Mytikas, apšviestas žvaigždžių, pagaliau alsavo tikra olimpine didybe. Ir vis dėlto netrukus suveikė Maslow poreikių piramidė. Nuostabą ir estetinį pasitenkinimą išstūmė elementari fiziologija. Šalta. Labai šalta.
Grįžau į namelį. Miegamajame manęs laukė penkiolika bendrakeleivių. Nedidelėje patalpoje buvo sustatyta šešiolika dviaukščių lovų. Visi suvirtome į jas be didelių kalbų. 22.30 val. šviesos užgeso. Labanakt.
Ryte kalnas atrodė kitaip
Ryte – įprastas kalnų turisto ritualas: apsiprausti, papusryčiauti ir vėl į kelią. Šįkart – žemyn. Keista, tačiau vakarykštis nuovargis kažkur išgaravo. Žemyn eiti buvo lengva. Akys vis ilgiau glostė neaprėpiamą kalnų didybę ir grožį.
Kylant aukštyn iš kuprinės teko traukti vis šiltesnius drabužius. Leidžiantis vyko priešingas procesas. Lyg nuo svogūno lupčiau lukštus: striukė, megztinis, ilgos šiltos kelnės… Kol galiausiai likau su lengvais vasariškais kelionės drabužiais.
Ir štai – Olimpo papėdė. Dviejų nepamirštamų dienų finalas.
Kai svajonė išsipildo, bet laimės nėra
Sugrįžus į įprastą komforto zoną apniko keistas jausmas. Nors mano gyvenimo patirtyje jau buvo įrašytas Olimpas, rodės, kad nieko nebuvo. Tarsi visi lūkesčiai būtų likę ten, ant vis dar snieguoto Mytiko. O čia liko tik tuštuma. Atrodė, kad Olimpas nusigręžė ir kažkur toli paliko taip ilgai vytą svajonę.
Tačiau Olimpas nenusigręžė. Jis prabilo. Tik ne tada, kai to tikėjausi, ir ne tais žodžiais, kurių laukiau. Jis prabilo tada, kai visi išankstiniai lūkesčiai subyrėjo.
Šopenhaueris ant Olimpo
Pirmiausia Olimpas staigiu mostu kirto per lūkesčius – tuos, kurie tiek viršukalnėse, tiek kasdienybėje dažnai tampa nusivylimų šaltiniu. Juk galbūt nėra nieko skaudžiau už neišsipildžiusius lūkesčius. Jei nėra lūkesčių – nėra ir nusivylimo. Naujai, jau išgyventos patirties perspektyvoje suskambo Artūro Šopenhauerio mintys apie laimę, kurią galima pavadinti „laime su minuso ženklu“. Šopenhauerio filosofijoje žmogaus troškimai susiję su nuolatiniu nepasitenkinimu. Kol kažko neturime, kenčiame. Gavę tai, ko norėjome, trumpam pajuntame pasitenkinimą, tačiau netrukus atsiranda naujas troškimas. Įgyvendintas noras suteikia tik trumpalaikį palengvėjimą, o paskui ateina naujas noras arba nuobodulys. Taip ir sukasi ratas. Neįgyvendintas noras – kančia. Įgyvendintas – trumpas palengvėjimas. Po jo – naujas noras. Ir žmogus vėl iškeliauja į ateitį, kur, jo manymu, laukia tikroji laimė: „Būsiu laimingas, kai turėsiu geresnį darbą. Kai uždirbsiu daugiau. Kai būsiu pripažintas. Kai pasieksiu šį tikslą. Kai įkopiu į tą viršūnę…“ Tačiau pasiekus vieną tikslą, horizonte iškart iškyla kitas…
Šopenhauerio mintys tąkart man tapo ne teorija, o patirtimi. Aš jau buvau gavusi tai, ko norėjau. Ir staiga supratau: išsipildžiusi svajonė savaime negarantuoja laimės.
Galbūt laimė slypi ne viršūnėje?
Gal todėl svarbiausia yra išmokti vertinti tai, ką turime dabar. Džiaugtis ramybės akimirkomis. Neaukoti viso gyvenimo vien ateities planams. Mokytis kontempliuoti pasaulį be nuolatinio noro jį pasisavinti ar pakeisti. Atsisakyti iliuzijos, kad vidinę laisvę suteiks išorinis pasiekimas. Galbūt laimė atsiranda santykyje su savimi, gamta, menu, kitais žmonėmis. Ir, svarbiausia, išmokti gyventi dabartyje. Nes būtent dabarties akimirkoje žmogus bent trumpam išsilaisvina nuo nerimo dėl to, ko dar neturi, ir nuo apgailestavimo dėl to, kas jau praėjo.
Galbūt todėl tikroji mano Olimpo viršūnė buvo ne Mytikas, galbūt ji buvo akimirka, kai supratau, kad visą kelią į laimę galima nueiti ir niekur nenueiti, jeigu nuolat gyveni tik tuo, kas dar laukia.
Sokratas: gyvenimas kaip pasirengimas
Naujai suskambo ir Sokrato teiginys, kad filosofuoti – tai ruoštis mirčiai. Ši mintis nėra kvietimas trokšti mirties. Priešingai. Ji ragina gyventi taip, kad mirtis neužkluptų nepasiruošusio žmogaus. Ruoštis mirčiai – vadinasi, gyventi sąžiningai, ieškoti tiesos, ugdyti savo charakterį, apmąstyti gyvenimą ir priimti jo baigtinumą. Filosofija čia tampa ne abstrakčia teorija, o gyvenimo būdu.
Sokratiškai žvelgiant, žmogus turėtų nuolat klausti savęs: kaip gyvenu? Kodėl taip gyvenu? Kuo tikiu? Ar mano pasirinkimai iš tiesų yra mano?
Perfrazuojant Sokratą, galima pasakyti: ir gyvenimas yra ruošimasis mirčiai. Tačiau ruošimasis nėra laukimas. Kai kažkam ruošiamės, tampame atsakingesni už kiekvieną mintį, žodį ir veiksmą. Būsimas finalas įpareigoja gyventi sąmoningiau. O laukimas paralyžiuoja. Kai tik pradedame laukti, gyvenimas tarsi sustingsta. Kūrybinė energija nuteka į nežinią, o jos vietą gali užimti savigaila, neviltis ir apatija. Todėl galbūt žinojimas, kad gyvenimas baigtinis, turėtų ne atimti norą gyventi, o kaip tik jį sustiprinti.
Ką man reiškė Olimpas?
Šiandien žvelgdama atgal suprantu: Olimpas man buvo ne tik kalnas. Tai buvo senų filosofinių tiesų patirtis. Gyvas įrodymas, kad jos iš tiesų veikia – ne tik filosofijos knygose, bet ir žmogaus gyvenime.
Aš kopiau į viršukalnę, tikėdamasi kažko nepaprasto. Tikėjausi emocinio triumfo, ypatingo jausmo, gal net savotiško susitikimo su mitu.
O radau tuštumą. Ir būtent toje tuštumoje atsirado vietos įžvalgai.
Galbūt svajonės išsipildymas nėra galutinis taškas. Galbūt jis kartais tėra veidrodis, kuriame pagaliau galime pamatyti, ko iš tiesų ieškojome.
Mytiko viršūnėje neradau Dzeuso. Neradau nei nektaro, nei ambrozijos. Tačiau gavau kai ką kita – galimybę iš naujo pažvelgti į savo lūkesčius, troškimus ir gyvenimą.
Todėl šiandien galiu pasakyti: vien dėl to į Olimpą kopti buvo verta. Ne todėl, kad pasiekiau viršūnę. O todėl, kad viršūnė privertė mane suprasti, jog gyvenimo prasmė nebūtinai slypi ten, kur mes taip atkakliai bandome ją rasti. Kartais ji slypi pačiame kelyje. Kartais – akimirkoje, kai nustoja galioti mūsų lūkesčiai. O kartais – tiesiog gebėjime pažvelgti į priešais stūksantį kalną ir nieko iš jo nereikalauti. Tiesiog būti. Ir matyti.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
