Pagrindinis > Kitos temos > Kai šaltukas paspaudžia

Kai šaltukas paspaudžia

Žiema šiais metais vėlavo. Ir ne šiaip vėlavo, o atrodė, kad taip ir aplenks. Vis tik vasario antroje pusėje ji parodė nagučius… Sniego nedaug, bet šaltukas naktimis vis priartėdavo prie -20.

Išėjau jau saulei gerokai pakilus. Miškas neįprastai tylus, visą dieną praklajojęs temačiau keletą purpsinčių medžių viršūnėse zylučių. O apėjau tikrai daug… Švintant truputėlį pasnigo, visi švieži žvėrių pėdsakai lyg knygoje išrašyti. Dar iš kiemo išeidamas pamačiau, kad prieš aušrą buvo į sodybą užklydusi stirna, bet tik viena. Pamiškėje – kiškio pėdsakų eilutė, greta vingiuoja lapės grandinėlė. Lendu gilyn į mišką. Pamiškėje nosį gnaibęs vėjelis pasiklysta tarp medžių ir nurimsta. Eidamas kvartaline linija pasiekiu medžiotojų bokštelį. Greta jo dviejose vietose papilta grūdų, matosi stirnų pėdsakai. Šernai dar neapsilankę… Medžių viršūnėmis nukeliauja triukšmaujančių kėkštų pulkelis, į krūmus nuneria juodasis strazdas. Stoviu, klausausi, kaip vėjyje barška šakos, o man apačioje visai jauku. Šią dieną paskyriau žvalgybai, tad vienoje vietoje ilgai neužsibūnu.

Po kojomis grugžda sniegas, traška šakelės, niekaip nepavyksta eiti tyliai, tad žvėrys mane pajunta pirmi ir pasitraukia anksčiau, nei aš juos pamatau. Negelbsti net žiūronai… Dangus giedras, saulėta – miškas gražus net ir nematant žvėrių. Iš juodalksnio pakyla suopis, tylomis apsuka keletą ratų ir nusklendžia laukų link. Pasuku ir aš į palaukę. Ten mane vėl pasitinka žvarbokas vėjelis. Laukuose nei žvėrių, nei pėdsakų. Ant miško ribos vienas medžiotojų bokštelis, antras, trečias… Visur šviežiai pripilta jauko, švieži medžiotojų pėdsakai – juk savaitgalis. Suku atgal į miško vidurį. Tylu, ramu. Pamažu atšyla palaukėje nužvarbęs veidas. Vėl pasijuntu patogiai. Beveik kilometrą nuėjęs, sustoju kvartalinių sankirtoje, dairausi. Už kokių keturių šimtų metrų užšalusiame griovyje pastebiu judesį – vaikštinėdama ledu pakrantės žoles skabo stirna. Vėjas palankus man, tad bandau sėlinti artyn. Nors sniegas išdavikiškai grugžda, bet stirnaitė manęs nemato. Matau priekyje skersiai griovį nuvirtusį medį, kurio šakos man užstoja stirnaitę. Na, galvoju, iki jo prislinksiu ir tada jau fotografuosiu. Bet kai belieka vos pora dešimčių metrų, šalia išgirstu traškant šakas. Pasirodo, eidamas grioviu priartėjau prie greta buvusio stirnų būrelio. Ne pirmas kartas, kai stebėdamas vieną žvėrį, tiesiog „užbrendu“ ant kitų. Jas sprunkančias mišku matau aiškiai, bet šuoliuojančias per krūmus fotografuoti beprasmiška net bandyti… O jos pribėga prie „mano“ stirnaitės, visos kartu kerta griovį ir dingsta tankmėje. Vienas stirninas atsilieka, pareigingai mane aploja, po keleto akimirkų bando sekti paskui gentaines, bet kažkodėl grįžta atgal ir vienas, vis dar protarpiais sulodamas, nutolsta į priešingą pusę. Einu grioviu toliau, stirnų maitinimosi vietoje randu šviežius briedžio pėdsakus. Dar tikiuosi jį rasti netoliese esančioje kirtavietėje, bet veltui. Grįžtu atgal iki pėdsakų, bandau jais sekti, tačiau po medžiais sniego nedaug ir po poros šimtų metrų juos pametu… Maždaug įsivaizduoju, kur šis briedis ėjo, tad patraukiu spėtinai ta kryptimi. Išėjęs į kelią pamatau, kad neklydau. Vėl randu jo pėdsakus, taip pat pamatau, kad per kelią ir keletas šernų praėję. Palieku pėdsakus ramybėje – brūzgynuose, į kur jie veda, fotografuoti nepavyks, o veltui baidyti žvėris nesinori. Vėl einu linija. Tikiuosi poros metų senumo kirtavietėje surasti besiganantį briedį ar bent stirnų, bet… nerandu net pėdsakų. Greičiausiai briedis tame brūzgyne įsitaisė dienos poilsiui. Vėl užeinu šernų pėdsakus, jie veda link kito medžiotojų bokštelio. Ten tai pat pripilta jauko, bet žvėrys neužtrukę, grūdų krūvelė vos paliesta. Praėjau pagrioviu daugiau kaip pusę kilometro, tačiau temačiau vos dviejų stirnų pėdsakus. Vėl kertu kelią, lendu į mišką, vėl bokštelis, vėl jauko krūvelė. O aplink – stirnų, šernų pėdsakai. Jei būtų kiek šilčiau, bandyčiau patykoti, tačiau šiandien esu apsirengęs judėjimui, o ne pasalai, tad einu tolyn. Porą kvartalų einu tyliu žiemišku mišku ir pamatau už krūmų šmėžuojant poros stirnų „veidrodėlius“. Ech, vėl tie krūmai. Ką gi, fotografuoti neverta, suku namų link. Palaukėje tikėjausi rasti paukštelių, jų ten visada būdavo, bet ne šią dieną… Trumpindamas kelią, kirtau kampą per laukus. Ten, prie melioracijos griovio, užtikau keleto elnių pėdsakus. Jie senoki, bent poros dienų. Jau ne pirmą kartą juos ten randu, bet elniai į laukus išeina tik nakties slepiami, o ir grįžta dar gerokai prieš aušrą… Iki namų daugiau nieko nepastebėjau.

Kitą rytą taip pat spaudė šaltukas, tad pasiėmiau laisvadienį nuo miškinių žygių. Ir, pasirodo, ne be reikalo. Ryte, dar kavą gerdamas, per langą pamačiau porą stirnų. Pačiupęs fotoaparatą puoliau per duris. Pavyko – nors vyresnioji stirna stovėjo šešėlyje, jos pirmametis sūnus gražiai pozavo apšviestas ryto saulės. Gerai tas teleobjektyvas… Grįžęs pabaigiau gerti kavą, o po to pramogavau – įsitaisęs krėsle per langą fotografavau lesyklėlės lankytojus. Jų buvo ne taip ir mažai, apsilankė net trijų rūšių zylės: didžioji, mėlynoji ir paprastoji pilkoji. Keletą kartų praskrido strazdai, juodąjį vos spėjau pamatyti, o smilginį, nors ir iš tolo, dar ir nufotografavau. Pasmaguriauti nesūdytais lašiniais atskrido didžiojo margojo genio patelė, pirmą kartą prie pat lango pozavo kėkštai. Po keleto fotosesijų vieną net atskirti galėjau pagal išsipešusias galvos plunksnas. Gaila tik, kad trijų sluoksnių lango stiklas taip gadina nuotraukų kokybę…

Po pietų vėl per langą pamačiau stirnas. Viena, antra, trečia… Greitosiomis užsimetęs striukę griebiau fotoaparatą ir nėriau per duris. Dairausi, o stirnų nesimato. Juk negalėjo ištirpti, ne snaigės… Paskutinį kartą mačiau jas sukant link nedidelio karklyno, turėtų išlįsti kitoje pusėje. Sėlinu aplink ir, pritūpęs po nusvirusia šaka, tarp retų alksnelių ir aukštų sausų žolių pamatau stirnos siluetą. Pratupėjau jas stebėdamas daugiau nei ketvirtį valandos. Suskaičiavau tris. Turėjau gerai atrodyti su šilta striuke, plonytėmis termo kelnėmis, greitosiomis įsispyręs į tapkes. Vis laukiau, kol bent viena stirna išeis į atviresnę vietą, bet, pešiodamos pernykštes žoles, jos lyg erzindamos sukinėjosi vietoje. Galiausiai pradėjo tolti. Pabandžiau sumažinti atstumą, bet vos išlindęs iš krūmo supratau, kad be reikalo paskubėjau. Visai greta ganėsi dar keturios… Slinkau žąsele, stirnos žmogaus silueto nematė, tad pabėgėję tolėliau sustoję dairėsi, kas per traškesys jas išgasdino. Galiausiai vis tik užuodė, nes, padarę nedidelį lanką, visos vorele nubėgo slėptis į mišką. O aš, kišenėse šildydamas nužvarbusius pirštus, pagaliau galėjau eiti namo. Keista, kol fotografavau, šalčio nejaučiau…

Toks buvo mano pirmas tikrai žiemiškas savaitgalis, nors ir antroje vasario mėnesio pusėje.

Autoriaus nuotraukos.

 Giedrame danguje sklandantis suopis. Pirma pamatyta stirnaitė. Žiemą bent keliai balti. Per langą pastebėta stirna trumpam išėjo iš šešėlio. Gražiai pozuojantis pirmametis stirninas. Didžiosios zylės patelė - akrobatė. Kėkštas smaguris. Priekyje stovi pirmametis stirninas, o už jo - vyresnis. Stirnos pakeldavo galvas tik tam, kad kramtydamos apsidairytų. Liko pora žingsnių iki saugaus miško. Gražuolė mėlynoji zylė. Paprastoji pilkoji zylė laukia eilėje prie lesyklėlės. Iki šiol dar nebuvau matęs kėkšto taip arti. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Kai šaltukas paspaudžia

  1. mėgstam su vaikais pasiimti žiūronus kuriuos seniau pirkom ir einam žiūrėrti paukštelių į mišką. tiek vasarą, tiek žiemą ..

  2. Visi susitikimai su laukiniais gyvūnais savaip įdomūs ir įsimintini, Danute. Linkiu tokių pasimatymų ir ateityje 🙂

  3. Puikus aprašymas! Skaičiau ir mačiau mišką, žvėris ir paukštelius… Stirnos – įdomūs, mieli žvėreliai. Prisileidžia žmones gan arti. Gražu žiūrėti, kaip stirninas prižūri savo ”haremą”. Kartą priėjau visai arti prie lauke gulinčio stirnų būrelio. Stirninas pakilo pirmas ir miško link nuvedė savo mergaites.Kai šios pakėlusios uodegytes patraukė tinkama kryptimi, vyrutis grįžo, nužvelgė mane, lyg norėdamas pasakyti: ” tik pabandyk lįsti – gausi”, ir nuėjo įkandin savo stirnaičių, vis atsisukdamas pažiūrėti ar nesiveju.

Komentuoti: Danutė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE