Ar įmanoma išlaikyti pusiausvyrą tarp materialinių ir dvasinių dalykų šiame gyvenime ir grįsti ja savo kasdienybę? Daugeliu atveju tai panašu į idilę, mat paprastai svarstyklių lėkštelės nusvyra arba į vieną, arba į kitą pusę, žmogų paversdamos arba vien materialiojo pasaulio vergu, arba padangėmis beskrajojančia infantilia būtybe, negebančia pasirūpinti fiziniais savo poreikiais. Bet vis tik šios pusiausvyros bent siekiamybė yra, o mūsų gyvenime pasitaikantys konkretūs pavyzdžiai sako, kad būtent tokie žmonės gali save vadinti laimingais. Ir tai, kaip iliustruoja Kalvarijoje gyvenančių Aurimo ir Dovilės GALIANOVŲ šeimos gyvenimas, ne kažkas „numesta iš dangaus“, o ištikimybės savo vertybėms rezultatas.
…Nepagalvokite, kad tai pasakos „gyveno ilgai ir laimingai“ iliustracija. Tai kelias su kasdieniais iššūkiais, tačiau šiame kelyje yra vienas kito parama, tikėjimas ir nuolatinis darbas – ir materialus, ir dvasinis. Yra čia ir saviraiškos būtinybė, paįvairinanti kasdienybę naujomis spalvomis ir potyriais.
Vienas iš Kalvarijos teatro „Titnagas“ šeimos
Aurimo Galianovo pristatinėti nereikia jau ne vien Kalvarijoje: jis, kaip Kalvarijos teatro „Titnagas“ artistas, pažįstamas iš talentingai sukurtų ryškių spektaklių personažų. Jis taip pat – daugelio renginių įsimtinas vedėjas (tiesa, pastaruoju metu šią veiklą „užmetęs“). Ir vėl – ne vien Kalvarijos krašte. Charizmatiška asmenybė, traukianti nuoširdumu, geru humoro jausmu ir nepaprastu tikrumu, – taip trumpai galima apibūdinti jį, vieną iš darnios Kalvarijos „Titnago“ teatro šeimos.
Aurimas – tikras kalvarijietis. Čia užaugęs, Kalvarijos vidurinėje mokyklos baigęs 10 klasių, vidurinį išsilavinimą įgijo Kalvarijos suaugusiųjų mokymo centre. Toliau – mokslai Marijampolės kolegijoje, kurią baigęs tapo kultūrinės veiklos vadybos specialistu. Vėliau, baigęs išlyginamąsias studijas bakalauro laipsniui gauti, jis baigė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, įgijo meno vadybos magistro laipsnį.
Na, o repeticijos „Titnage“, vaidmenų kūrimas, pasirodymai scenoje – širdžiai miela veikla tarp tokių pat entuaziastų, sudarančių labai šaunią komandą, vadovaujamą režisieriaus Kęstučio Krasnicko, kurią visiškai ne perdėtai galima pavadinti tiesiog šeima (mat čia, „Titnage“, jie gyvena teatru, mokosi, dalijasi nuoširdaus bendravimo malonumu).
Nuo epizodinio vaidmens – iki pagrindinių
Scenoje Aurimas save realizuoja nuo 1996 m. Buvo tuomet jis trylikos metų paauglys, kai su draugu, eidamas iš mokyklos, pamatė kabantį skelbimą, kuriame į Kalvarijos mažųjų teatrą, vadovaujamą Vitos Jakimavičiūtės, vaidinti buvo kviečami vaikai ir paaugliai. Aurimą skelbimas sudomino. Jis nuėjo ten ir… pasiliko. Po dvejų metų Kalvarijos mažųjų teatrui pradėjo vadovauti Kęstutis Krasnickas, o Aurimas, išaugęs „mažųjų“ amžių, 2000 m. buvo pakviestas į „Titnagą“. Prisimena: pirmasis vaidmuo Kalvarijos pažiba vadinamame teatre buvo epizodinis. A. Čechovo „Jubiliejuje“ spektaklio pabaigoje be žodžių teko garbingai pastovėti su gėlių vazonu rankose. Pastovėjo – ir tai buvo be galo svarbu tiek jaunam aktoriui, tiek spektaklio sėkmei. Kitame spektaklyje – „Moterims neišsimeluosi“ – Aurimui teko jau didesnis vaidmuo, tiesa, taip pat antraplanis (jis ten vaidino tarną). Paskui pasipylė jau ir pagrindiniai vaidmenys. Žiūrovai puikiai prisimena Aurimo sukurtus personažus: jūreivį iš spektaklio „Knarkia paliepus“, Zenoną iš „Mūsų gerasis“, dvigubą personažą (studentą ir moterį) iš „Mirta Činčebiraitė“, piemenuką Silvuką iš „Rickaus“, Kazimierą Vyšnevskį iš „Meilės keturkampio“, vaistininką iš „Šalaputrio“, gydytoją Sartavičių iš „Gyvieji nabašninkai“… Aurimo sukurti personažai labai skirtingi, tačiau visus juos vienija tas pats įsijautimas, kuris žiūrovą tiesiog prikausto. Tiesa, kaip sako Aurimas, ne visi personažai jam pačiam vienodai „limpa“: nors į vaidmenį visuomet stengiasi įsigyventi, žiūrėk, vienas vaidmuo tiesiog į kraują įauga, o kitas jau „neveža“ taip…
Per visą savo, kaip „Titnago“ aktoriaus, karjerą Aurimas sukūręs daugiau nei 20 vaidmenų, tarp jų – ir pagrindinių, ir antraplanių… Netgi kai dvejus metus gyveno ir dirbo Airijoje, per tą visą laiką į Lietuvą buvo grįžęs tik 5 kartus, ir 2 kartus – tik dėl teatro! Paskutinis jo vaidmuo spektaklyje „Brangusai pabučiavimas“. „Titnagas“ jau buvo pradėjęs statyti naują spektaklį, kuris jau šiemet būtų džiuginęs žiūrovą, tačiau viską sustabdė karantinas…
Gyvenimo žmogų „padovanojo“… piligriminis žygis
Α. Galianovas – ilgametis Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro referentas (šio darbo pertrauka – 2 metai, kai buvo Airijoje), ne vieni metai organizuojantis piligrimines keliones į šventąsias vietas bei tikinčiųjų pamėgtas katalikų šventoves. Vyskupijos tikintieji kartu su viso pasaulio tikinčiaisiais meldėsi Romoje, Taizė kaimelyje (Prancūzija), Lichnese, Krokuvoje (Lenkija), Madride (Ispanija)… Pasaulio jaunimo dienos, Lietuvos jaunimo dienos, Taizė bendruomenės susitikimai (žiemą ir vasarą) – tai taip pat renginiai, prie kurių organizavimo prisidėjęs ir vyskupijos referentas.
Aurimas teigia, kad prieš kiekvieną kelionę jis konsultuojasi su vyskupijos administracija ir Jaunimo centro vadovais, atsižvelgia į vykstančiųjų pastabas: „Iki paskutinės minutės rūpinuosi kiekvienos piligriminės kelionės reikalais, lydžiu keliautojus. Matytumėt, kaip džiaugiasi parapijiečiai, pabuvoję Vilniaus Aušros vartų koplyčioje, Šiluvos atlaiduose, kokių svajonių, naujų idėjų parsiveža jauni žmonės iš svetimų šalių…“ Kalba, o akyse – žiburiukai.
Piligriminė kelionė (tiksliau, žygis) leido Aurimui sutikti ir jo gyvenimo žmogų…
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Su Dovile Aurimas susipažino 2012 m. Tuomet buvo organizuotas piligriminis žygis, į kurį Aurimas su grupe patraukė iš Marijampolės, o Dovilė, kilusi iš Lazdijų rajono, – iš Lazdijų. Abi grupės susitiko kelyje iš Simno į Metelius, o paskui 8 kilometrus ėjo jau visi drauge. Meteliuose žygeiviai nakvojo, o rytojaus dieną vėl visi kartu patraukė tęsti žygio.
Žvelgdamas į praeitį, Aurimas vienareikšmiškai sako, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vos prisiartinus tuomet prie Lazdijų grupės, jo žvilgsnį patraukė viena mergina. Ir taip patraukė, kad toliau matė tik ją. Neslepia – pirmiausiai pakerėjo jos šypsena (ir iki šiol tebekeri!). Nors žygio metu su ja beveik nebendravo, neapsikeitė telefono numeriais, tačiau į namus išvyko su maža viltimi: bent jau vardą jos žinojo. Netrukus Aurimas Dovilę susirado per „Facebook‘ą“. Dovilė, lankiusi folkloro kolektyvą, šokusi tautinius šokius, prasitarė, jog būsiąs jos pasirodymas su folkloro kolektyvu. Aurimas nepajuto, kaip įsiprašė būti to pasirodymo žiūrovu ir į renginį (tiksliau, pas ją!) jis jau lėkė kaip ant sparnų. O po dviejų savaičių nuo lemtingojo žygio jau jis ją pakvietė kartu vykti į Rygą. Ji sutiko!
Ryšys tarp jaunų žmonių užsimezgė labai greitai, nors pirmasis pasimatymas Dovilės, kaip dabar prisimena, nesužavėjo: paprastai žodžio kišenėj neieškantis Aurimas tąkart buvo negrabus (žinia gi – didžiulis jaudulys tąkart tiesiog koją kišo), bendrauti sekėsi sunkiai, slėgė tyla, tarsi net bendrų temų pokalbiui nebuvo… Bet netrukus viskas pasikeitė. Kardinaliai.
Derinant materialiąją gyvenimo pusę su dvasine
Dviejų jaunų žmonių draugystė skleidėsi aiškia linkme. Dovilė 2014 m. baigė Kauno kolegiją, tapo bendrosios praktikos slaugytoja, tačiau diplomu ieškant darbo naudotis neskubėjo. Žinojo abu: ant kojų atsistoti bei pamatus ateičiai atlyginimai Lietuvoje nepadės, tad nutarė uždarbiauti užsienyje. 2014 m. Dovilė, po kelių mėnesių – ir Aurimas, išvyksta į Airiją, kur, kaip minėta, praleidžia dvejus metus. Ten abu dirba parduotuvėje kaip eiliniai darbininkai pačius įvairiausius darbus. Abiem viskas aišku: jų keliai jau nesiskirs. 2015 m. liepos 11 d. pora susituokia, 2016 m. grįžta į Lietuvą ir įsikuria Kalvarijoje. Užsienyje pelnytas uždarbis jaunai šeimai leidžia nusipirkti mieste nuosavą namą, jį susitvarkyti. 2017 m. gimsta dukra Kamilė. Gyvenimas įgauna naujų prasmių…
…Jaukius tvarkingus šeimos namus supa graži aplinka, puoselėjama šeimininkų rankomis. Dirba šeimoje abu: Dovilė Marijampolės ligoninės Hemodializių skyriuje, Aurimas, kaip minėta, – Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centre, o Kamilė lanko vaikų darželį (beje, ne per karantiną). Namus kuopia, visus ūkio darbus dirba savaitgaliais? Tik ne sekmadieniais! Nors abu labai tvarkingi, darbštūs, sekmadienį nedirba nieko, eina į bažnyčią (Airijoj į bažnyčią ėjo sukeldami bendraamžių nuostabą). Bažnyčia ir tikėjimas šeimai labai svarbu (Aurimas net prasitarė, kad renkantis žmoną prioritetas jam buvo, kad būtų bendramintė tikėjimo klausimais, mat nuo vaikystės jį lydėjo klausimas: seminarija ar šeima). „Tikėjimas leidžia lengviau žvelgti į buitį, kasdienybę“, – įsitikinę sutuoktiniai.
O toj kasdienybėj būna visko… Bet lieka erdvės ir saviraiškai. Kai vyksta spektaklių repeticijos, Aurimo namuose nebūna, ir Dovilė dėl to netrykšta džiaugsmu, tačiau suvokia: tai yra vyro pomėgis, jo didžioji saviraiška. Bet scenoje vyrą matyti smagu (ypač Kamilė – didžioji tėčio talento gerbėja). Ir pati Dovilė, paaugus dukrelei, taip pat ieško saviraiškos būdų: į rankas paima gitarą, galvoja vėl šokti tautinius šokius. Bet, pripažįsta abu Galianovai, didžioji saviraiška vis tik yra šeima – iš čia kyla sparnai naujiems skrydžiams, iš čia ateina stiprybė kovojant su nesiliaujančiais iššūkiais…
Linkiu skelbti kuo daugiau tokių straipsnių – apie dorus paprastus žmones, kuriančius nepaprastumą! O aprašytajai šeimai – tik ŽYDĖJIMO!