Pagrindinis > Kitos temos > Psichologija > Kompiuteris: draugas ar priešas?

Kompiuteris: draugas ar priešas?

 

Gyvenimo be kompiuterio ar interneto teikiamų galimybių jau nebegalime įsivaizduoti. Tai tampa tokia būtinybe, kaip mokėjimas skaityti ar rašyti. Tačiau už greitą pažangą, visokeriopą informacijos prieinamumą mokame ir kainą, kurią norisi analizuoti.

Visuotinis vaikų susižavėjimas kompiuteriniais žaidimais kelia nerimą ir tėvams, ir gydytojams, ir mokytojams. Vaikas nustoja valgyti, gerti, kalbėti – nėra kada, juk dar ne visos pabaisos užmuštos. Kodėl tai vyksta ir kaip „nutempti” vaikus nuo monitoriaus?

Kad suprastumėte, kuo kompiuteris taip traukia vaikus, reikėtų pradėti nuo savęs. Po darbo dienos neretai ir patys suaugusieji tiesiog nepasirengę sūnui ar dukrai skirti dėmesio, kurio jiems reikia labiau nei to, ką stengiamės uždirbti. Nesulaukęs bendravimo su gyvais žmonėmis, vaikas eina prie „draugo“ kuris, priešingai nei tėvai, visuomet pasirengęs „palaikyti kompaniją”.

Dideli ir galingi

Kompiuteriniai žaidimai vaikui suteikia galimybę būti tuo, kuo jis kol kas gyvenime būti negali: kokio nors įvykio vadovu. Jis žymiai išauga savo akyse, juk kalbama ne apie paprastą dalyvavimą žaidime, bet apie visišką kontrolę.

Tai, kaip toliau vystysis procesas, priklauso išimtinai nuo mygtukų spaudinėtojo. Žaidimas tampa realaus gyvenimo, kuriame mažai kas nuo vaiko priklauso, atsvara. Be to, kokybiška grafika vaikui suteikia šimtaprocentinį realybės pojūtį. Tačiau kai kurios kompiuterinių žaidimų taisyklės, pavyzdžiui, greitas bet kurių klausimų sprendimas ginklo pagalba, gali vaikui pasiūlyti mintį, jog panašūs veiksmai priimtini ir gyvenime.

Suprantama, visų vaikų imlumas ir psichologinis stabilumas skirtingas, tačiau visiems tėvams bent retkarčiais reikėtų pasidomėti vaiko žaidimų turiniu. Reikėtų padėti vaikui surasti įvairiapusiškai lavinančių žaidimų, kuriuos galima būtų žaisti kartu.

Kovoti beprasmiška

Kompiuteris atėjo į mūsų gyvenimą ir jame lieka, norime mes to ar ne. Blogas oras, lietus ir purvynas taip pat mums nekelia didžiulio džiaugsmo, tačiau mes pasiimame skėtį ir einame į gatvę. Išvada tokia: kovoti beprasmiška, bet reikia kontroliuoti.

Pabandykite vaikui duoti kokių nors jo jėgas atitinkančių užduočių, pavyzdžiui, namų ruošos, kurias atlikęs jis ramia sąžine galės žaisti kompiuteriu. Jei pas jus gyvena močiutė, ji gali pakontroliuoti, ar vaikas atlieka savo pareigas.

Tačiau per daug sąmoningumo nesitikėkite ir iš pat pradžių, pirkdami kompiuterį, negailėkite ir pirkite geresnį monitorių: regėjimo problemos kainuoja brangiau. Išmokykite vaiką mankštinti akis, pavyzdžiui, užsimerkti ir pasukioti akis į šonus, o po to aukštyn – žemyn. Tai pat mankštos reikia ir nugarai – juk sėdima poza, kurioje dažniausiai būna vaikas, yra „sunkinanti aplinkybė”. Pavyzdžiui, išmokykite pratimo „katė pyksta”: stovint ant keturių, nuleiskite galvą, išlenkite nugarą ir likite taip 5-10 sekundžių, po to lėtai pakelkite galvą ir atsargiai ištieskite nugarą. Kartokite, kol nusibos, bet ne mažiau nei 5-6 kartus.

Pakvieskite vaiką atviram pokalbiui. Neužsipulkite jo – iš to jokios naudos. Geriau pabandykite jam paaiškinti, jog viskam yra ribos, kad jūs nedraudžiate užsiimti tuo, kas jam patinka, o tik norite, kad jis užsiimtų ne vien tuo. Pasakykite, kad džiaugiatės, kad jis puikiai valdo kompiuterį, bet būtinai paskatinkite rasti ir kitų pomėgių, nes juk pasaulyje yra daugybė įdomių dalykų. Kalbėdami kartu su vaiku atrasite tai, kas gali būti įdomu.

Tačiau velnias ne toks ir baisus, kaip jį kad paišo. Mes irgi savo vaikystėje turėjome savitų pomėgių, o mūsų vaikų laikais tai – kompiuteriai. Nieko čia malonaus, bet dar niekam nepavyko pakeisti natūralios įvykių eigos. Tačiau mes galime padaryti taip, kad liga praeitų be komplikacijų. O tam reikia laiko ir kantrybės, kurių mums nuolatos trūksta.

Mes taip dažnai norime, kad pasikeistų aplinkiniai (o kaip lengva ultimatumą skelbti vaikui!), ir kur kas rečiau esame pasirengę keistis patys. Ko gero, mes, tėvai, esame irgi atsakingi už tai, jei mūsų vaikų geriausiu draugu tampa mašina. Taigi kompiuterinė problema dažnai yra „vaikų ir tėvų” problemų ir nepakankamų ryšių pasekmė.

Mums vertėtų susimąstyti apie tai, kodėl dalis vaikų mieliau renkasi kompiuterį ir gyvą bendravimą iškeičia į virtualų bendravimą. Galbūt todėl, kad vaikas patiria baimę būti atstumtas ir nesuprastas, yra vienišas? Gal virtualus kontaktas jam tampa vienintele galimybe nebūti vienišam, gal tik ten jis patiria pripažinimą. Paanalizuokime patys sau, ar mes, suaugę, esame pasirengę sukurti realią alternatyvą tokiam beasmeniam bendravimui.

Tyrimo, kurio rezultatai buvo paskelbti Jungtinėse Valstijose leidžiamame žurnale "Pediatrics", autoriai nustatė, kad kasdien po daug valandų prie televizoriaus arba žaidimų kompiuterio praleidžiantys vaikai patiria daugiau psichologinių problemų. Palyginus su kitais vaikais, jiems sunkiau bendrauti su bendraamžiais, jie dažniau būna hiperaktyvūs, patiria emocinių sutrikimų ir blogai elgiasi.

Tyrėjai paprašė 1 013 vaikų, kurių amžius 10-11 metų, atsakyti, kiek laiko jie kasdien vidutiniškai praleidžia žiūrėdami televiziją arba žaisdami, o ne ruošdami pamokas kompiuteriu. Atsakymai svyravo nuo nulio iki penkių valandų per dieną.

Vaikai taip pat atsakė į 25 klausimų anketą, siekiant įvertinti jų psichologinę būklę, o prie juosmens pritvirtinamais prietaisais, vadinamais akcelerometrais, buvo savaitę matuojamas jų fizinis aktyvumas.

Mokslininkai nustatė, kad vaikai, kurie kasdien žiūrėdavo televiziją arba žaisdavo kompiuteriu dvi valandas ar ilgiau, atsakydami į anketos klausimus surinkdavo daugiau balų. Tai rodo, jog jie patiria daugiau psichologinių problemų nei vaikai, kurie prie ekranų būna neilgai.

Socialiniai tinklai – ar mes esame jų spąstuose?

Pakalbėkime ir apie kitus virtualaus gyvenimo aspektus, t.y. socialinius tinklus. Internete vis daugėja juokelių ir komiksų apie tai, kaip socialiniai tinklai įtraukia savo vartotojus ir jų nepaleidžia, klampindami vis giliau ir giliau į virtualią erdvę. Jeigu jūs vakare užsukote patikrinti privačių žinučių, o atsijungėte tik apie 5 valandą ryto, reikėtų sunerimti – tai nieko gera nežada, o šis straipsnis yra apie jus. Juokai juokais, tačiau priklausomybė nuo socialinių tinklų virsta rimta problema. Apžvelkime keletą sociologų ir psichologų patvirtintų faktų apie tai, kaip tai veikia vartotojų elgesį. O kas, jeigu gavote naują pranešimą? O gal draugas įkėlė ką nors, už ką reikėtų „pabalsuoti“, pavyzdžiui, naują nuotrauką? Žinoma, jūs taip tikriausiai negalvojate, tačiau tiesiog negalite nepatikrinti puslapio.

Mokslininkai atliko socialinių tinklų vartotojų apklausą. Net 80 % pripažino, kad jiems būtina bent kartą per dieną patikrinti puslapį. Trečdalis tuo užsiima reguliariai ir baiminasi, kad kas nors nutiks su jų paskyra (tačiau šis skaičius gali būti ir didesnis). Psichologinė priklausomybė tokia pat stipri, kaip ir tų, kurie turi žalingų įpročių. Amerikos psichologai šiam reiškiniui netgi suteikė naują pavadinimą – „Facebook Additional Disorder“ (priklausomybės nuo FB sutrikimas).

Įdomus faktas: žmonių, kurie darbo metu prisijungia prie FB arba „Twitter“, darbingumas padidėja 9 %. Trumpos pertraukėlės socialiniuose tinkluose leidžia smegenims pailsėti (tačiau tik tuo atveju, jeigu šios pertraukėlės iš tiesų netrunka ilgai).

Nemaža žmonių dalis jungiasi prie socialinių tinklų tam, kad pasidalintų su kitais teigiamomis emocijomis, maloniomis gyvenimo akimirkomis – jie kelia savo atostogų nuotraukas, džiaugiasi naujais pirkiniais, dalijasi smagiais video įrašais. Bėda ta, kad socialiniai tinklai kuriuo nors momentu virsta priešu – tyrimai rodo, kad besaikis mėgavimasis jų teikiamais malonumais apsisuka kitu kampu ir daro žmones priklausomus, pavydžius, dirglius.

Kad ir kokie socialiniai tinklai atrodytų patrauklūs, reikia nepamiršti, kad visaverčio bendravimo jie neatstos. Pasikvieskite ką nors išgerti puodelį kavos – jūs būsite išklausyti, jus palaikys. Dėmesio susitikus iš tikrųjų gaunama daug daugiau.

Internetinės draugystės vilionės

Įvairūs tyrimai rodo, jog jaunąją kartą savaip paveikė aktyvus naudojimasis internetu ir socialinių tinklų atsiradimas. Jaunos merginos desperatiškai ieško dėmesio iš vaikinų ir net vyresnių vyrų, kurie neretai pasinaudoja merginų naivumu.

Pleimauto universiteto mokslininkai paskelbė apie tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad 1 iš 10 merginų, kurių amžius nuo 16 iki 24 metų, yra užsiiminėjusi vadinamuoju „kibernetiniu seksu“, 40 procentų 11-18 metų paauglių teigė, kad yra keitęsi su draugais ir nepažįstamais seksualinio konteksto žinutėmis ar savo nuogo kūno nuotraukomis. Profesorius Andrew Phippenas, vadovavęs tyrimui, teigia, kad ankstyva pažintis su seksu, net ir kibernetiniu, iškreipia jaunų merginų požiūrį į santykius. Jis mano, jog jaunos kartos pirmoji seksualinė patirtis bus kibernetinis seksas. Internete pagundų daug, nes susipažinti kur kas lengviau, be to, virtualiame pasaulyje gausu vyresnio amžiaus žmonių, dažniausiai vyrų, kurie linkę pasinaudoti paauglių naivumu. Nekaltas virtualus flirtas ne tik skatina paauglius rizikuoti virtualiame pasaulyje, bet ir tikrovėje. Pastebėta, kad paaugliai bendrauja vidutiniškai su 6-7 nepažįstamaisiais vienu metu.

A. Phippenas sako, kad merginos apsigauna. Jos mano, kad virtualus vyrų dėmesys yra tik malonus žaidimas, bet tai tik iliuzija: „Iš tiesų šiam žaidimui vadovauja ne merginos, o vyrai. Merginos mėgaujasi dėmesiu, o vyrai tuo naudojasi ir visada turi nusibrėžę aiškius tikslus. Blogiausia, kad interneto pagundoms pasiduoda vis jaunesnės merginos. Šiandien pastebime, kad su vyresniais vyrais virtualiai flirtuoja ir 11 metų mergaitės. Vaikai seka vyresniųjų pavyzdžiu. Technologijos šiuolaikiniams vaikams lengvai pasiekiamos. Užtenka mobilaus telefono, kad internetas, nuotraukos ir vaizdo įrašai būtų lengvai pasiekiami. Neįmanoma kontroliuoti informacijos, kuri pasiekia vaikus ir paauglius“.

Remiantis Mykolo Riomerio universiteto atlikto tyrimo duomenimis, pagal interneto naudojimą Lietuva priklauso „intensyvaus naudojimo bei aukštos rizikos“ šalių grupei. Net 95 proc. Lietuvos vaikų bent kartą per savaitę naudojasi internetu, 72 proc. tai daro kasdien. Lietuvos vaikai pasižymi ypač teigiamu interneto ir jo suteikiamų galimybių vertinimu. Intensyvus interneto naudojimas bei teigiamos nuostatos interneto atžvilgiu sudaro sąlygas ne tik tobulėti bei praturtinti vaiko asmenybę, bet ir susidurti su pavojais bei informacija, kurios poveikis yra greičiau žalingas negu naudingas.

Paklausus tėvų, kurioje srityje jie patiria daugiausia nerimo dėl vaikų, pirmaujančiame penketuke buvo nurodyti pasiekimai mokykloje, eismo įvykiai, patyčios (internete ar asmeninės) bei nusikalstamumas. Pavojai internete – su vaiku susisieks nepažįstamas ar jis pamatys netinkamą turinį – nurodyti ketvirtoje ir penktoje vietoje iš devynių, keliančių nerimą situacijų sąrašo: vienas iš trijų tėvų teigia, kad labiau nerimauja dėl šių pavojų. Mažiau nerimaujama dėl alkoholio, narkotikų, problemų su policija ir seksualinės veiklos.

Komentuodami tyrimo rezultatus, tyrėjai aiškina, jog tėvų nerimas dėl galimo neigiamo interneto vartojimo poveikio gali turėti keletą priežasčių: daliai tėvų internetas yra „svetima teritorija“, kurioje jų vaikai yra pranašesni, o tai, kas yra blogai pažįstama, kelia nerimą ar baimę. Reikia pripažinti, jog lyginant su kitomis veiklomis, vaiko veiklą internete kontroliuoti yra sudėtingiau. Nerimą gali kelti vaiko galimybės užmegzti pažintis, dalintis savo nuotraukomis, kita informacija.

Vilma VĖLYVIENĖ

Psichologė, psichoterapeutė

Kauno g. 60, Marijampolė,

tel. 8 686 59 554,

el. paštas: vilvel@yahoo.com,

interneto svetainė: www.velyviene.lt

Laimos Grigaitytės nuotrauka.

Nr. 27 (31), 2013 m. liepos 6–12 d.

3 komentarai(-ų) “Kompiuteris: draugas ar priešas?

  1. Na manau kompiuteris tikrai gali tapti geru mūsų draugu, aišku reikia atsirinkti, kad veikla kurią su juo atliekate būtų jums naudinga. Pamenu savo pirmąjį kompiuterį. Jame buvo įdiegta kažkokia neaiški operacinė sistema ir iš pradžių sakiau, kad gal apsieisiu aš ir be jo. Tada draugas nupirko man windows operacine sistema, kuri buvo gerokai greitesnė, bei patogesnė. Nuo tada jis ir tapo mano draugu. Dabar net savo darbą dirbu su kompiuteriu. Nusijuokiu pagalvojęs, kai maniau, kad mano gyvenimas gali nesisieti su juo. Juk tai ateitis ir tiek kurie nemoka juo naudotis daugelyje gyvenimo sričių yra sunkiau. Labai džiaugiuosi, kad draugas tada man parekomendavo įsidiegti tobulesnę operacinę sistemą, rekomenduoju jums tai padaryti ir aš. Viskas gali pasidaryti tikrai lengviau, bei paprasčiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite