Judrarūdės kaime, Kazlų Rūdos savivaldybėje, tarp tankių miškų stovi sodyba, kurios istorija primena pasaką. Jos savininkai Aušra ir Arvydas Auškeliai čia gyvena jau šešiolika metų, visiškai atsisakę miesto ritmo. Tačiau jų pažintis su šia vieta prasidėjo dar anksčiau – prieš dvidešimt penkerius metus, kai, būdami kauniečiai, atvyko į šiuos miškus pagrybauti.
Būtent tada, prieš ketvirtį amžiaus kauniečių pora už 500 litų įsigijo apleistą sodybą. Šiandien čia kuriamas išskirtinis kristalų parkas (vienintelis kristalų parkas Lietuvoje!) – vieta, kur, anot šeimininkų, žmogus gali atkurti ryšį su savimi ir Žemės energija.
Atsitiktinumas, pakeitęs gyvenimą
Likimas – o Aušra sako, Dievo ranka – lėmė netikėtą susitikimą. Tuomet dar kauniečiai begrybaudami šiuose miškuose jie sutiko vietinę moterį, kurią pavežėjo automobiliu. Pokalbis natūraliai pakrypo apie nekilnojamąjį turtą, ir moteris prasitarė apie čia pat parduodamą apleistą sodybą. Ne tik prasitarė – nuvedė parodyti. Hektaro teritorija, senas namas, miškų apsuptis ir ypatinga ramybė Auškeliams iškart pasirodė sava. Paveldėtojai skubėjo turtu atsikratyti, tad sandoris buvo simbolinis. Vos 500 litų – tiek kainavo vieta, tapusi jų gyvenimo ašimi.
Nuo spaustuvės iki kristalų
Tuo metu Aušra gyveno visai kitokį gyvenimą. Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas tuometinėje Klaipėdos konservatorijoje, metus dirbo mokytoja, bet netrukus pasuko į verslą – įkūrė spaustuvę. Verslas sekėsi, klientų netrūko. Tarp jų buvo ir bioenergetikė, kuri vis primygtinai ragino Aušrą domėtis ezoterika, pažinti nematomą pasaulį.
Iš pradžių tai atrodė tolima ir net keista. Tačiau vieną dieną Aušra paskambino kristalų mokytojai, nuvyko į susitikimą ir pirmą kartą gavo paprastą užduotį – medituoti su akmeniu rankose.
„Iš pradžių ėmė juokas“, – prisimena ji. Tačiau užsimerkusi pajuto nepaaiškinamą būseną: tarsi matytų kiaurai sienas, tarsi atsivertų informacijos srautai.
Šį momentą Aušra laiko lūžio tašku. Ji įsitikinusi, kad tuomet buvo pažadintos įgimtos gydymo galios. Spaustuvė netrukus buvo uždaryta, o gyvenimas pasuko visiškai nauja kryptimi – į gilią pažintį su kristalais.
„Kristalai prisileidžia ne kiekvieną“
„Kristalai – labai stipri Žemės energija, – sako ji. – Jie prisileidžia tik labai švarios sąžinės žmones, tampančius kristalų girdėtojais.“ Ji pasakoja, kad dešimt metų jautėsi tarsi laikytų egzaminą – mokėsi pažinti akmenų poveikį, suvokti, ką kiekvienas akmuo reiškia ir kaip veikia žmogų, atsisakyti ego. Tik tuomet, jos žodžiais, atsiveria tikrasis ryšys.
Aušra įsitikinusi, kad kuo didesnis kristalas, tuo stipresnė jo energija. Tačiau, anot jos, svarbiausia – ne dydis.
Per beveik tris dešimtmečius Auškeliai sukaupė solidžią kolekciją, kuri nuolat pildoma. Lemtinga pažintis su vokiečiu geologu, renkančiu kristalus iš viso pasaulio, leido į Lietuvą atgabenti įspūdingų egzempliorių. Kai kurie jų – milžiniški, kelių šimtų kilogramų svorio. Kai kurie mineralai yra ištyrinėti moksliškai, kai kuriuos žmonės net vartoja kaip mineralinius papildus.
Parkas, kuriame svarbiausia – tyla
Šiandien vieno hektaro teritorijoje tarp miškų kuriama prabanga, tačiau ne tik materialiąja prasme. Tai erdvė, kur svarbiausia – tyla, gamta ir energijos pajauta. Auškeliai sako, kad tai vienintelis kristalų parkas Lietuvoje. Čia nuolat lankosi žmonės – vieni atvyksta individualiai, kiti grupėmis. Rengiamos meditacijos, vyksta susitikimai, švenčiamos kalendorinės šventės.
Arvydas rūpinasi aplinka ir ūkiu, o Aušra – dvasiniu turiniu, konsultacijomis ir bendravimu su lankytojais.
Čia nėra triukšmo, reklamos ar skubėjimo. Svarbiausia – miško tyla ir galimybė sustoti.
Žinutė apie pusiausvyrą
Aušra yra parašiusi keturias dvasinio turinio knygas. Jose kalba apie pusiausvyros dėsnį, apie žmogaus atsakomybę už savo mintis, žodžius ir veiksmus. Aušra kalba apie kosminį pusiausvyros įstatymą – Visatos dėsnį, kuris reikalauja balanso. Žmogus į Žemę ateina su tam tikra programa – kurti energiją. Šiuo metu, jos manymu, vyksta didžiulės transformacijos: griūva nusistovėję modeliai, keičiasi sąmonė, atsiranda nauja energija. „Kosmosas nori, kad mes generuotume naujas energijas“, – sako ji.
Viena pagrindinių jos žinučių – kančioje gyventi negalima. Žemiškasis gyvenimas nėra kliūtis dvasingumui; priešingai – tai patirties laukas, kuriame turime augti.
Tačiau, jos teigimu, jokie aprašymai neatitinka asmeninės patirties. „Žmogus turi prašyti“, – pabrėžia ji. Prašyti suvokimo, prašyti atsivėrimo. Anot Aušros, religija yra stiprus egregoras, tačiau ji skiriasi nuo tikėjimo. Tikėjimas – vidinis ryšys, o religija – struktūra. Žmogaus kelias prasideda nuo išminties ir savo ego pripažinimo.
Iš paprasto pasivaikščiojimo – į traukos centrą
Vieta, gimusi iš atsitiktinio pokalbio miške, šiandien tapo traukos centru ieškantiems atsakymų. Auškeliai įsitikinę – kiekvienas čia atvyksta neatsitiktinai.
Galbūt todėl, kad didžiausi pokyčiai prasideda paprastai. Nuo pasivaikščiojimo su pintine rankoje. Nuo sprendimo sustoti. Ir nuo drąsos išgirsti tai, ką kužda ne tik miškas – bet ir vidus.
Autorės nuotraukos.
