Netičkampio kaime, Liudvinavo seniūnijoje, gyvenantys Rasa (g. 1970 m.) ir Raimondas (g. 1964 m.) Žibūdai šiandien savo dienas dalija tarp dviejų vietų: gimtojo kaimo ir Valavičių, kur atkūrė kažkada visiškai apleistą sodybą. Tai – jų ilgametės svajonės apie ramybę gamtos apsuptyje išsipildymas, virtęs tikra etnokultūrine oaze.
Kelias į savo kampą
Nors abu sutuoktiniai – kilę iš Netičkampio, vienas kitą tik pažinojo iki tol, kol jau buvo pabaigę mokslus, o Raimondas – grįžęs iš karinės tarnybos. Likimas juos suvedė vėliau, tačiau šiandien jie – neatsiejami gyvenimo ir darbų bendražygiai.
Penkiolika metų Žibūdai gyveno Marijampolėje, tačiau širdis vis tiek traukė į gamtą. Troškimas turėti savą erdvę, kurioje galėtų kurti ir darbuotis, paskatino nuolat ieškoti sodybos atokesnėje vietoje. Taip jų akys užkliuvo už skelbimo apie Valavičiuose parduodamą namų valdą.
Pirmasis apsilankymas būsimuose namuose šoko nesukėlė tik stiprių nervų žmonėms: tarp šabakštynų kyšojo vos besilaikantis kluonas, o gyvenamasis namas buvo visiškai supuvęs. Meistras, į kurį kreipėsi patarimo, be užuolankų pareiškė: „Čia reikia gero degtuko.“
Tačiau Žibūdams toks patarimas netiko. Jie rinkosi ne lengviausią, bet prasmingiausią kelią – atkurti sodybą taip, kad išliktų jos autentika ir senasis kaimo dvasingumas. Jų pačių žodžiais, pagarba praeičiai ir senajam paveldui – tiesiog įgimta.
Paaiškėjo, kad vietos žmonės šią sodybą vadino Simonaityne – čia kadaise gyveno darbštūs ir tvarkingi ūkininkai. Žibūdai jautė pareigą pratęsti šią istoriją.
Nuo griuvėsių – iki grožio salos
Raimondas ėmėsi visų darbų pats: ardė, taisė, mūrijo, restauravo, ieškojo senų detalių, kur galėjo – pritaikė autentiškus sprendimus. Rasa – neatsiejama jo pagalbininkė ir kūrybinė įkvėpėja. Po truputį sodyba atgijo, o šiandien ji – vieta, kur darniai susilieja tradicija, estetika ir gamta. Štai kodėl ši sodyba labai mėgstama pobūvių rengėjų, mat šiandien ji ir šią funkciją atlieka.
Nors 2010 m. Žibūdai grįžo gyventi į Netičkampį, mirus Rasos tėčiui ir mamai likus vienai, Valavičių sodybos jie nepamiršo. Čia nuolat sugrįžta: jei ne dirbti, tai bent pasigėrėti tuo, ką sukūrė savo rankomis ir širdimi.
Bičių pasaulio puoselėtojai
Rasa ir Raimondas – ir bitininkai. Bičiulystės tradiciją jie perėmė iš Rasos mamos, profesionalios bitininkės, nuo kurios išmoko ir amato, ir nuoširdžios pagarbos bitėms. Jų bitynas – Buktos girioje, iš kurios atsivežamas medus tampa ne tik šeimos pasididžiavimu, bet ir edukacijų dalimi.
Jau dešimtmetį Rasa veda vaško žvakių liejimo edukacijas, itin mėgstamas tarp mokinių. Neseniai prie siūlomų veiklų prisidėjo ir dar viena – medaus su liofilizuotais vaisiais bei uogomis degustacijos, sulaukiančios vis daugiau smalsuolių.
Bendruomeniški ir kūrybingi
Energingi ir iniciatyvūs — tokie Žibūdai visur, kur pasirodo. Nors darbų netrūksta, abiem nesvetima scena ir kultūrinis gyvenimas.
- Rasa groja kanklėmis ir akordeonu, dalyvauja Liudvinavo mėgėjų teatro „Žalias sodas“ veikloje, yra įkūnijusi ir Jurgą iš „Baltaragio malūno“, ir Eleną iš „Medinių stebuklų“.
- Raimondas — muzikos žmogus iš pašaukimo: groja gitara, akordeonu, yra ansamblio „Tep sau“ narys.
Abu priklauso Netičkampio kaimo bendruomenei, aktyviai prisideda prie vietos kultūrinio gyvenimo, puoselėja tautinį paveldą, domisi tautiniais rūbais, liaudies tradicijomis.
Įvertinimas, kurio jie neieškojo
2024 m. Žibūdų puoselėjama Valavičių sodyba buvo įvertinta Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurse. Jiems skirta nominacija „Už etnografinių vertybių rinkimą ir išsaugojimą ateities kartoms“, kurią teikė Etninės kultūros globos taryba ir Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
Tai – svarbus ir prasmingas įvertinimas, dar kartą patvirtinantis, kad dviejų žmonių atkaklumas, meilė tradicijoms ir pagarba praeičiai gali atkurti ne tik sodybą, bet ir visą vietos dvasią.
Autorės nuotraukos.
