Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Lietuva už 13000 km!

Lietuva už 13000 km!

 

Iki kito pasaulio krašto – 36 val.

„Kodėl kelionė į Argentiną? Ką ten veiksi? Wtf?“ – klausimai, kuriuos girdėjau kone kiekvieną dieną. Atsakymas paprastas: atsitiko taip, kad už mano akių užkliuvo į VU paštą gautas laiškas su kvietimu teikti paraiškas atlikti praktikai lituanistinėse bendruomenėse. Pagalvojau, kodėl gi ne? Gal tai mano šansas išbandyti save ir išeiti iš komforto zonos 150%?

Parašiau kelioms bendruomenėms, tačiau Argentinos išsiskyrė labiausiai: nuoširdus bendravimas, atsakymas į iškilusius klausimus pastraipomis, o ir šalis ne šalia Lietuvos, kur tautietis užklysta ne itin dažnai. Užpildęs reikiamus dokumentus, praėjęs kelis atrankos etapus, gavau patvirtinimą, kad galiu ruoštis 3 mėn. iššūkiui!

Galiu ruoštis, bet nereiškia, kad ruošiausi… Likus trims dienoms iki kelionės teko nusipirkti lėktuvo bilietus, pasirašyti sutartis, pasiskiepyti, susirasti kur gyventi ir susitvarkyti n reikalų, kad kelionei būtų pasiruošta, liaudiškai tariant, kaip priklauso. Lagaminai susidėti per 30 min. ir štai, stoviu Vilniaus oro uoste, paduodu pasą, kad gaučiau bilietus ir išgirstu klausimą:

– Atsiprašau, kur keliausite iš Stambulo (Stambule persėdimas)?

– Į Argentiną, Buenos Aires.

– Taip ir perskaičiau, tačiau nepatikėjau savo akimis, ką ten veiksite? Linkiu didžiausios sėkmės!

(O tu vis dar sakai, kad Lietuvoj nėra žmonių, kuriems tu rūpi? Pradėk abejoti.)

Įveikus kelių valandų skrydį iki Stambulo, pradedu suprasti, kad iššūkis prasidėjo. Nebūtų dėl ko bijoti, jei keliautume keliese ir turėčiau bent kiek ispanų kalbos žinių, na, bet tikras lietuvaitis užkariaus Argentiną! – pasakau tyliai sau mintyse ir nusijuokiu. 16 valandų laukimo oro uoste iki kito skrydžio – daug laiko viskam apmąstyti, tačiau pasirenku išbandyti miegą ant suoliuko, apsikabinus savo kuprinę, taip, kaip rodo per filmus (žinokit, visai patogu).

9.30 val. sėdžiu lėktuve į Buenos Aires. Jei skrisdamas į Stambulą dar girdėjau lietuvių kalbos, tai čia beliko tik espaniola, tad sėdžiu ir tyliu, kad tik ko nors nepaklaustų.

18 valandų, praleistų lėktuve, ir aš laukiu savo lagaminų. Viskas ok, pasiimu ir keliauju link išėjimo. Į pasą gaunu dar vieną štampą atsiminimui ir mane pasitinka Podrigo Rardo (Rodrigo Pardo) ir Evelin Melnesiuk.

Išėjęs į lauką užsidegu cigaretę ir suprantu: „Po velnių, aš stoviu ant Argentinos žemės!“

Tiesios gatvės ir daug skaičių

La Plata (miestas, kuriame aš gyvenu) – Buenos Airių provincijos centras. Gyventojų – beveik 700 000 (Vilniuje – 500 000 su trupučiu), nors Vilnius pagal plotą du kartus didesnis miestas!

 La Plata (įkurtas ne taip ir seniai, 1882 m.) – modernus, gerai suplanuotas miestas, turintis plačius prospektus, daug parkų ir aikščių. Šis miestas visas, iki kiekvieno centimetro, buvo suplanuotas iš anksto, iš karto buvo žinoma, kur kas stovės, kur bus parkai, kur gyvens žmonės, kur stovės prekybos centrai, ir tik tada buvo pradėtas statyti.

Tai – universitetinis miestas, kuriame daug studentų, atvykusių iš viso pasaulio. 1905 m. čia įkurtas La Platos nacionalinis universitetas (antroje vietoje esantis universitetas visoje Argentinoje), 1965 m. – Argentinos teisės universitetas, 1968 m. – La Platos karališkasis universitetas.

Postamentas, esantis pačiame miesto centre

Ką įsivaizduoji esant miesto centru? Vieta, kur visi vakarais renkasi į barus? Miesto senamiestis? Kaip sakoma: „varom į centrą“? Čia – kitaip, miesto centras įgauna visai kitą prasmę. La Plata iš tiesų turi patį miesto centrą, nuo kurio miesto kampai (La Plata – kvadrato formos) ir įstrižai einančios gatvės nutolę visiškai vienodu atstumu! Pačiame miesto centre – postamentas. Jame yra laiko kapsulė (grynai kaip iš filmų apie ateitį), kuri atidaroma kas šimtą metų ir pažiūrima, ką prieš amžių įdėjo to meto gyventojai, ir įdedama naujų daiktų (monetų, juvelyrinių dirbinių ir pan.).

– Kokioje gatvėje gyveni?

– Saulėtekio alėjoj.

Čia tokių dialogų neišgirsi, nes visos gatvės pažymėtos vien tik skaičiais. Pirmos dienos buvo ganėtinai sunkios, tačiau perpratus gatvių išsidėstymą, pasidarė kur kas lengviau, nes nereikia įsiminti daug pavadinimų kitos šalies kalba. Be to, man pasisekė, kad gyvenu šalia miesto centro (12 gatvė, tarp 54 ir 55, 1065), tad ir pasiklydus, visada tenka tiesiog ieškoti nuostabiai atrodančios katedros, ir tu jau šalia savo namų. Be to, visos gatvės visiškai tiesios, todėl netenka daug mąstyti, kuriuo keliu pasukti, priėjus kryžkelę (kaip dažnai būna Vilniaus senamiestyje).

Kiekvieną dieną tenka išvaikščioti miestą po 3 valandas ar daugiau, tad jau susipažinau su didžiąja jo dalimi ir europietiška architektūra, kuri itin ryški (ne veltui miestą suprojektavo Eifelio bokšto architektas). Tačiau esminis skirtumas tarp Europos ir Pietų Amerikos, kad čia daugeliui pastatų reikalinga renovacija, daugelis – kritinės būklės, tą patį galima pasakyti ir apie parkus, gyvenamuosius rajonus, gatves, šaligatvius ir pan.

Na, bet pamatyti mandarinai, žiemą augantys tiesiog gatvėje, miesto centre, nusveria daugelį dalykų!

Fanta su daugiau apelsinų

Tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, tūkstančiai kilometrų nuo mūsų virtuvės. Taip galima teigti apie maistą, gėrimus ir su tuo susijusias tradicijas čia, Argentinoje.

Be matės niekur iš vietos! Matė – tradicinis argentiniečių gėrimas, kurį būtų galima pavadinti arbata, turinčia kartoką skonį. Tačiau viskas ne taip paprasta, kaip gali atrodyti.

Kaip papasakojo tikras argentinietis, matės atsiradimo ištakos siekia laikus, kai Pietų Amerikoje gyveno tik indėnai. Jie tikėjo, kad matės dėka jie gali dirbti visą dieną ir nieko nevalgyti, tai jiems suteikia energijos.

Šiandien tai lyg draugų, šeimos ir artumo jausmo kūrimo ritualas. Matę geria visi (beveik), kiekvienas turi tam skirtą, galbūt galima pavadinti, puodelį (plastmasinį, medinį, metalinį ar pagamintą iš kaulo) su metaliniu šiaudeliu. Užverdame vandenį iki 80 laipsnių temperatūros, iki puodelio viršaus įberiame matės žolelių ir, užpylę vandeniu, galime gerti. Išgeri iki dugno ir siunti kitam, šalia esančiam (na, Lietuvoje dažniau ne arbatą ratu siunčia), išgeri iki dugno ir duodi kitam. Tik nesakyk ačiū, nes reiškia, kad daugiau nenori, tai ir negausi.

Su šiuo gėrimu vaikštančius žmones gali pamatyti visur: parduotuvėse, parkuose, einančius gatve, universitete, kavinėje. Kad galėtum nešiotis su savimi, nepakenks ir termosas vandeniui susipilti. Į sveikatą!

Asado. Karviena

Tikriausiai daugeliui teko girdėti, kad Argentinoje užaugintų karvių mėsa – viena geriausių visame pasaulyje. Teko tuo įsitikinti ir man. Asado – vienas iš argentiniečių tradicinių patiekalų, kuris ruošiamas dažniau, nei galima tikėtis. Tikriausiai kiekvienas namas turi tam skirtą krosnį. Ant laužo kepta karvienos išpjova, šonkauliai,  dešrelės ir kitos gyvulio dalys, pagardintos tik druska ir pipirais. Iš tiesų galima pirštus apsilaižyti! Ar kada nors teko vienoje vietoje matyti tiek kepamos mėsos? Man irgi ne.

P. S. Įdomus faktas, kad pagrindinis dienos maistas čia valgomas vėlai vakare (21–23 val.), tad kol priprasiu, teks kirminą numarinti lengvais užkandžiais.

Mažai vyno, daug alaus ir fernet

Jei prieš atvažiuodamas galvojau, kad grįžęs į Lietuvą jau būsiu tapęs vyno gurmanu, tai teko šiek tiek planus pakeisti. Nors visi žino, kad Argentina ypač garsėja geru vynu, čia jaunimas jo negeria tiek, kiek tikėjausi. Populiariausi gėrimai – alus ir fernet. Apie alų nėra ką daug ir pasakyti, kai žinai, kad Lietuva gamina vieną geriausių alų visame pasaulyje. Tuo teko įsitikinti 100%, na, bet nėra jau taip ir blogai. Tik vienas keistas dalykas, kad čia 1 l alaus butelis – stiklinėje taroje. Tai ką gi, nusipirkau bonkutę alaus vakarui, prie filmo.

Fernet – italų gamybos žolelių gėrimas, kurį geria tikriausiai visas jaunimas ir ne tik, bent jau čia, kur gyvenu aš. Tai kažkuo primena lietuviškąsias „Žalias devynerias“, tačiau turi daug kartesnį skonį ir maišomas su dideliu kiekiu kolos (argentiniečiai jos geria iš tiesų daug, yra pirkti 3 l talpos buteliai), pridedant daug ledo.

Pabaigai retorinis klausimas: ar čia gazuotą gėrimą „Fanta“ daro iš tikrų apelsinų, ar tiesiog įpila daugiau sirupo? Nes čia ji daug skanesnė nei pas mus!

Lietuva Argentinoje, Argentina – Lietuvoje

Daugiau nei trys tūkstančiai lietuvių atplaukė į naują žemę ir įkūrė mažą Lietuvą, įkūrė savo naujus namus nepažįstamoje šalyje – Argentinoje. Senų žmonių atmintis liudija tėvų pasakojimus, kaip jie jautėsi netekę to, kas brangu, ir kaip sunku buvo iš naujo įleisti šaknis į visai kitą, visiškai naują, dirvą. Šis tekstas apie Argentinos miesto Berisso lietuvius, apie meilę Tėvynei ir įsišaknijusius papročius.

Kiekvienas tikriausiai žino, kaip sunku palikti savo namus ir persikelti į kitus, tačiau retas, neragavęs emigranto duonos, supranta, kaip sunku palikti savo Tėvynę ir bandyti prigyti lyg mažam augalėliui, vos išvydusiam pasaulį, kitoje žemėje, kitoje pasaulio pusėje, kurioje viskas svetima. Saulė nebe ta, oras nebe tas ir lietus, atrodo, visai kitoks. Lygiai taip pat ir su žmogumi, palikusiu savo žemę, į kurią, rodos, tvirtai šaknis buvai įleidęs ir vėl iš naujo bandai prigyti.

Tėvų žemė, papročiai ir kalba – trys svarbiausi dalykai, kuriuos išskyrė M. Daukša, kaip būtiniausius tautos egzistavimui. Nejaučiant tėvų žemės po kojomis, primiršus gimtąją kalbą, stipriai šaknis įleido ir, atrodo, niekas nebeišraus, papročių.

Šokis – tai kalba, kuriai nereikia žodžių. Nuostabu matyti, kaip tautą vienija šokiai, kaip per juos išsaugojama atmintis, tautinis identitetas, kaip neužmirštamas vienas svarbiausių žodžių, kurį gali pasakyti kiekvienas esančių čia, – Lietuva.

Imigrantų šventė – tai dar vienas įrodymas, kad tautos, palikusios savo namus ir įleidusios šaknis svetur, gali išgyventi, gali išgyventi ir gyventi, prisitaikiusios prie kitos kultūros, bet taip pat nepamiršdamos, kas yra ar kokiomis nori būti. Šventė, vykstanti kiekvienais metais, leidžia pamatyti, kokios vieningos gali būti skirtingos tautos, gyvenančios vienoje žemėje. Kas galėtų pasakyti, kad žemės lopinėlyje, prilygstančiame Lietuvos Panevėžiui, galėtų įsikurti daugiau nei dvidešimt skirtingų tautų? Sunku patikėti, bet taip, tai įvyko ir tai kelia didelę nuostabą. Istorinių faktų atkūrimas, kada imigrantai plaukia laivu, kaip kadaise plaukė jų artimieji, daugelį priverčia pravirkti, tai istorija, žmonių istorija, kurią jie turi savo rankose, kurią prisimena ir nenori pamiršti.

Matai ašaras žmonių, kurie prisimena savo tėvų skaudžius pasakojimus, matai meilę žmonių, kurie nusišypso vos pagalvoję apie meilę Tėvynei, matai užstrigusį gumulą žmonių gerklėse, kai jie bando kalbėti apie tai, kaip nori pamatyti Lietuvą dar ir dar kartą, arba matai viltį žmonių akyse, kurie tiki, kad ateis metas, kai Lietuvą iš matytų nuotraukų perkels į prisiminimus, matytus savo paties akimis.

Ir tada pagalvoji, kad galbūt ne truputėlis Lietuvos yra Argentinoje, o truputėlis Argentinos Lietuvoje.

„Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!“

Arnas RAULINAITIS

Asmeninio Arno Raulinaičio albumo nuotraukos.

Kelionės pradžia. Vilniaus oro uoste. Jau Istanbule. Pro lėktuvo langą. La Plata – kvadrato formos miiestas. Pačiame miesto centre – postamentas. Jame yra laiko kapsulė (grynai kaip iš filmų apie ateitį). Nuostabioji miesto katedra. Europietiška architektūra mieste itin ryški. Čia ir gamta kitokia. Mandarinai, žiemą augantys tiesiog gatvėje, miesto centre, nusveria daugelį dalykų. Be matės niekur iš vietos! Ant laužo kepta karvienos išpjova, šonkauliai,  dešrelės ir kitos gyvulio dalys, pagardintos tik druska ir pipirais. Čia 1 l alaus butelis – stiklinėje taroje. Fernet – italų gamybos žolelių gėrimas, kurį geria tikriausiai visas jaunimas. Ar „Fantą“ daro iš tikrų apelsinų ar tiesiog įpila daugiau sirupo? Nes čia ji daug skanesnė nei pas mus! Šventė, vykstanti kiekvienais metais, leidžia pamatyti, kokios vieningos gali būti skirtingos tautos, gyvenančios vienoje žemėje. Dalelė Lietuvos Argentinoje. Šokis – tai kalba, kuriai nereikia žodžių. Šventė, vykstanti kiekvienais metais, leidžia pamatyti, kokios vieningos gali būti skirtingos tautos, gyvenančios vienoje žemėje. Mūsų vienybė yra mūsų stiprybė... Šokis – tai kalba, kuriai nereikia žodžių. Šokis – tai kalba, kuriai nereikia žodžių. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Lietuva už 13000 km!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite