Jeigu lygintume, kokios mūsų krašto kaimiškosios vietovės buvo kad ir prieš gerą dešimtmetį, jau nekalbant apie „kolūkinius laikus“, skirtumas būtų didžiulis. Bendruomenių įgyvendintų projektų dėka kaimai džiaugiasi ir džiugina gražėjančia aplinka, atnaujintomis ar naujai įrengtomis sporto, vaikų žaidimų aikštelėmis, o atgijusiose bendruomenės salėse prasmingam bendravimui buriasi žmonės. Tiesa, antrus metus visą pasaulį krečianti pandemija viską yra pristabdžiusi, tačiau viltis, jog vėl bus grįžta į įprastą gyvenimą, leidžia gyventi šviesiu laukimu.
To laukimo fone apie nueitą ilgą bendruomenių kelią kalbamės su Marijampolės savivaldybės bendruomenių asociacijos pirmininke bei Marijampolės Vietos veiklos grupės vadove Lina MINEIKIENE.
– Kokia buvo Marijampolės savivaldybės bendruomenių asociacijos pradžia? Kodėl apskritai toks darinys buvo įkurtas?
– Marijampolės savivaldybės bendruomenių asociacija veikia nuo 2005 m. sausio 25 d. oficialiai, o ne oficialiai – nuo 2004 m. vasaros. 2003-aisiais jau buvo susikūrusios pirmosios bendruomenės Marijampolės savivaldybėje. Tai buvo bendruomenių pradžiamokslio laikai ir labai reikėjo, kad bendruomenes kažkas vienytų, o to tuomet nebuvo. Štai kodėl ryžomės spręsti šią problemą, nors ir kankino nežinomybė, vis kilo klausimai: dėl ko kuriamės, ar būsime reikalingi, ką darysime, kaip, kokios bus mūsų galios, uždaviniai, kas mums padės…
Vis tik su šviesios atminties tuometinio Marijampolės savivaldybės mero Vidmanto Brazio palaiminimu asociacija pradėjo savo veiklą.
– Po Nepriklausomybės atkūrimo išdraskius kolūkius, kaimo žmonės tarsi liko netekę, kas juos vienytų, burtų. Taigi bendruomenių kūrimasis ne tik šią problemą išsprendė, bet ir davė gerokai daugiau, nei buvo tikimasi?
– Taip, nors iš pradžių ir jaudino žmonių požiūris: ar tikrai reikalingos bendruomenės kaimui? Tuomet, kai kūrėsi pirmosios bendruomenės, tai buvo kultūrinių renginių metas, apie projektus, paramas dar niekas nieko nežinojo. Vis tik pirmyn vedė vizija: kad kaimai gražėtų, kad mus burtų kultūrinė veikla, kad žmonės būtų skatinami tiesiog bendrauti.
– Ar kaime lengviau buvo pradėti kurti bendruomenes nei mieste?
– Kaime net sunkiau pradėti – visi apie visus žino. Bet čia, kaip ir visur turbūt, buvo saujelė žmonių, kurie pradėdavo darbą. Pati esu buvusi pirmoji Buktos kaimo bendruomenės pirmininkė, tad viską esu patyrusi, kaip sakoma, savo kailiu. Žmonių pasitikėjimas įkvepia, tačiau tai ir atsakomybės naštą uždeda.
Įsikūrus bendruomenėms, asociacijai, viskas ėmė vykti kone sniego gniūžtės, riedančios nuo kalno, principu: žmonės pamatė darinio esmę ir prasmę, užsikrėtė entuziazmu, suvokė, kas mus vienija, kad vyktų gražūs darbai, o bendruomenės ėmė kurtis viena po kitos, ir šiandien asociacija jau vienija 37 Marijampolės savivaldybės kaimiškąsias bendruomenes (visoje Lietuvoje iš viso yra apie 2000 bendruomenių).
2007 m. susikūrė ir VVG, kurios pirmininkė taip pat esu, grupei priklauso visos kaimiškosios Marijampolės bendruomenės, išskyrus Sasnavos kaimo bendruomenę.
– Bendruomenės labai įsitraukė į projektinę veiklą, kurios dėka pradėjo vykti daug gražių pokyčių.
– Taip. Ši veikla jau duoda pridėtinę vertę. Šventės, kultūriniai renginiai mus vienija, o įgyvendinamų projektų dėka gyvenvietės atsinaujina, gražėja, tampa traukos objektais, sutvarkomi netgi ir parkai, tvenkiniai. Žmonės jau mato savo kaimo viziją, taip gaunasi darbų kompleksiškumas.
Bendruomenėse jau išryškėjusi lyderystė (pagrindinis principas – komanda): kur yra didelė komanda, matosi ir konkretūs rezultatai vien pagal įgyvendintų projektų skaičių. Taip pat reikėtų pastebėti, kad bendruomenės išaugo, tobulėja, jau aukščiau ir kartelė keliama – per projektus jau ir darbo vietos kuriamos. Taigi bendruomenės dabar – didelė jėga. Vienareikšmiškai galiu teigti, kad tai, kas anksčiau ėjo per valdžios „prizmę“, dabar eina per bendruomenių „prizmę“.
– Vis tik nesinorėtų manyti, jog viskas čia tik rožėmis klota…
– Tikrai ne. Juk esmė – pačiuose žmonėse, jų šiltume, tarpusavio santykiuose. O nuteisti, kritikuoti visada ras už ką, bet, kaip aš sakau, kritikuok tada, kai savo indėlį įnešei!
– Asociacija – ne tik tai, kas žmones suburia.
– Žinoma. Asociacija, kurios pagrindinis tikslas – atlikti informacines vadybines funkcijas, turi savo renginius, tradicijas, rašo projektus kultūrai remti. Džiaugiamės, kad išlikęs gražus, efektyvus bendradarbiavimas su savivaldybės valdžia, mus supranta, palaiko, kritikuoja, kur reikia, taip pat remia, remia, beje, ir bendruomenes.
Mes dalyvaujame įvairiuose renginiuose Lietuvos mastu, susirinkimuose, projektuose, vyksta įvairių mokymų ciklai, seminarai, stovyklos, sąskrydžiai, taip pat ir keliones organizuojame.
O mūsų varomoji jėga – žmonių supratimas, atjauta, šilti santykiai, pasitikėjimas, vienybė.
– Dėkoju už pokalbį.
Autorės nuotraukoje – Lina Mineikienė.