Kai žvelgi į itin meniškus margučius, nejučia Velykos, gražiausia pavasario šventė, įgauna net transcendentinę prasmę, o vienas iš jos simbolių – velykinis kiaušinis – atsiskleidžia ir pirmapradėje plotmėje, labai išlaisvinančioje fantaziją. Ir regis tuomet, jog margutis – tai tobulo pasaulio, gražaus gyvenimo vizija, tai visos sparnuotos svajonės, link kurių judame nuolatinių darbų, pastangų maratone. Na, o per Velykas būtinas margučio lukšto sudaužymas – vizijos sunaikinimas? Ne, jos perkėlimas tikrovėn, siekinys, verčiantis nenuilstamai judėti, dirbti tam, kad margutyje išreikšta vizija taptų tikrove.
Tiesa, ne kiekvieną žmogų, marginantį kiaušinius Velykų stalui, galime pavadinti margučių meistru – tokiu, kurio kūrinio net simboliškai nesinorėtų daužyti jau vien tam, kad tobula vizija, įausta margučio raštų vingrume, būtų gražios svajonės siekinys ne tik per pavasario šventes – ištisus metus.
Marijampolietė Loreta SKINKINĖ save drąsiai galėtų vadinti margučių meistre, skutinėjimo technikos žinove. Bet nevadina taip. Įgimtas kuklumas ir begalinis savikritiškumas neleidžia jai net garsiau džiaugtis savo rankų sukurtu menu, nors ne tik džiaugtis, gėrėtis, bet ir stebėtis yra kuo. Moters margučiai – įstabaus žydėjimo stebuklas, sutalpintas ant trapaus kiaušinio lukšto.
Margučiai – iš meilės rankdarbiams
L. Skinkienė, Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja, kiek save pamena, visada jautė polinkį grožio kūrimui, atėjusį turbūt iš šeimos, giminės (Loretos giminė garsi kūrybingomis moterimis, rankdarbių meistrėmis). Tad įprasta buvo nuo pat vaikystės ir Loretai iš kasdienybės rutinos panirti į rankdarbius (iš druskos tešlos lipdydavo angelus, paveikslėlius su Marijampolės senamiesčio fragmentais, iki šiol mezga kojines, jas siuvinėja), o Velykų stalą puošti savo skutinėtais, dailintais vašku margučiais.
Vis tik save, kaip margučių meistrę, ji atrado apsistojusi prie skutinėjimo technikos, ir jau beveik dešimt metų, kai, rodos, proginis užsiėmimas – kiaušinių marginimas – tapęs saviraiškos būdu. O didieji ieškojimai ir pirmieji atradimai prasidėję nuo paprasčiausio peiliuko popieriui pjaustyti, kiaušinio, dažų. Viena spalva nudažytame kiaušinyje pamažu ėmė rastis raštai, skleistis gėlių žiedai, senamiesčio vaizdų fragmentai… Metai iš metų išskutinėti piešiniai kiaušinio lukšte tobulėjo. Jau neužteko peiliuko, greta atsirado ir skalpelį primenantis peilis bei graveris. Dabar visi šie įrankiai tiesiog būtini, kad margutis pražystų gėlynais, kad džiugintų miesto vaizdų kompozicija.
Kuria tuščiavidurius stebuklus
Šiuo metu Loreta skutinėja kiaušinius (nuo antinių iki strutinių), tiesa, jau tik jų lukštus (turinius išpučia), jau ištisus metus (prieš Velykas šis procesas būna intensyvesnis). Velykų stalui skutinėjo anksčiau pilnus – virtus kiaušinius, o kai jų jau nebedaužydavo, susidūrė su problema: virtas kiaušinis nėra ilgalaikis – jis genda, tad ir visas menas nueina šuniui ant uodegos, todėl dovanoms, į kolekciją ėmė skutinėti tuščiavidurius, o štai Velykų stalui kiaušinius ėmė marginti kitomis technikomis.
Loreta nesilaiko tradicinių skutinėjimo būdų. Pagaliau jai nelabai priimtina įsikirsti į įprastus ornamentus – tai fantaziją įspraudžia į tam tikrus rėmus. Įdomiau, kai gali kurti savo kompoziciją, netgi tam tikrą istoriją. Moteris puikiai žino senąsias margučių marginimo tradicijas, puikiai išmano ornamentų simboliką (juk jos be galo mėgstamas, įdomus darbas bibliotekoje susijęs su kraštotyra, tautinio paveldo išmanymu!), bet griežtai nesilaiko taisyklių daryti taip, o ne kitaip. Bet tik taip įgaunamas savitas braižas.
Užburiantys gėlynai – lyg iš siuvinėtų pagalvėlių
Žvelgdamas į Loretos skutinėtus margučius, niekaip nepatikėsi, jog ji išvis nesimokiusi dailės. Moteris, nors savo polinkiu menui neabejoja, pripažįsta, jog ant drobės su dažais tikrai paveikslo nenupieštų taip, kad nustebintų, tačiau ant kiaušinio lukšto jai pavyksta sukurti stebuklus. Jos margučių piešiniuose dominuoja gėlės (ypač jurginai, chrizantemos, bijūnai, net levandos), žolynai. Tai, anot autorės, ryšys su vaikyste – iš to pasaulio atmintyje išlikusiomis meniškomis siuvinėtomis pagalvėlėmis, tvieskusiomis tikrais gėlynais. O jei dar šalia visu gražumu plieskiančio gėlės žiedo margutyje lyg netyčia atsiranda tautinio rašto fragmentas, preciziškai iškutinėta – lyg užklijuota – ažūrinio nėrinio detalė, margutis savo tobulu grožiu užburia. Ir vis tik, kaip tikina autorė, tai nėra joks menas, o tik gamtos kopijavimas!
Kiaušinius Loreta dažo tamsiomis natūraliomis žemės spalvomis (senieji suvalkiečiai mėgo tamsias spalvas). Moteris atsimena, kaip jos tėtis sakydavo, jog gražiausi margučiai – juodi. Įdomi detalė: kai dažo kiaušinių lukštus, Loreta stengiasi, kad nesigautų visai lygi spalva, tokiu būdu dažymo trūkumas virsta privalumu – atspalviais.
Kiaušinių lukštų marginimas Loretai – ne tik pomėgis, bet ir poilsis, savotiška meditacija. Per metus tokiu būdu gimsta apie 60 meniškų margučių, kurių sau beveik nelieka: iškeliauja jie į kitus namus, kad ir juose kalbėtų apie gražaus pasaulio viziją ištisus metus…
Loretos Skinkienės asmeninio archyvo nuotraukos.
Juk ir pats tekstas nepaprastai gražus, sklandus, o autorės pavardė vos matomomis raidelėmis teįrašyta. Margučiams pagirti -žodžių trūksta. Tiesiog stebūklas!