Lynažerio mokytojas

Pokario kaimo prisiminimai

Į Dzūkijos miškų glūdumoje glūdintį Lynažerio kaimą K. Kubilinskas, 24 metų mokytojas, atvyko prieš 1947 metų rugsėjį. Šį kaimą aplankiau karštą liepos vidudienį. Iš Marcinkonių miško keleliu pavažiavus 12 kilometrų, prie gražaus ežero dabar gyvena gal 12 senbuvių. Mane pasitiko guvi, gražia dzūkiška tarme pasakojanti kaimo seniūnaitė Ona Mortūnienė. 72 metų moteris buvo ką tik grįžusi iš miško su voveraičių gurbeliu. Susėdus pavėsinėje prie kavos puodelio, užrašiau lyg Ūlos upelio bangavimas kaimo praeitį menantį pasakojimą: ,,Mano tėvukas, kaip kaimo žmogus, buvo labai apsišvietęs, jis pokaryje skaitydavo ,,Tiesą“, tai K. Kubilinskas pas jį užeidavo pakalbėti. O susitikome mes su mama ir seserimi K. Kubilinską, kai ėjome vakare po grikių rovimo, dar prieš rugsėjį. Su auliniais batais ir paltu pamenu jį, toks didele galva ir ilgais plaukais. Pasisveikino ir pasakė, kad jis mūsų kaimo naujas mokytojas.

Mano motina iš šito kaimo, tai laikė labai gražų arklį. Mano senelis pasakojo, sako, vakare ateina partizanai ir su jais mūsų mokytojas, užsidėjęs šautuvų. Liepia ,,kinkyk arklį“. Kaip tu jų, žmogau, neklausysi. Nenorom pakinkė, tai velniai žino, kur jie važiavo. Kažkas matė Baltarusijoje, kad jie parduotuves apiplėšdavo. Ryte parvažiavo ir nuvarytą arklį grąžino. Tada bijojo kalbėti, kad jis su partizanais susidėjęs. Gi kaime buvo visokių, kiti skundė tiems partizanams. Pas mus aštuonis žmones kaime nušovė, niekuo nekalti jie buvo, eiliniai žmogeliai. Jie buvo įskųsti, parduoti pačių mūsų žmonių. Aukseli, dar ir dabar girdžiu tuos šūvius, nors vaikas buvau, gerai prisimenu. (Mano pašnekovė į gražią dzūkišką poringę vis įterpdavo kreipinį „aukseli“).

Gulėjo kieme keturi lavonai. Aukseli, jų dukra buvo kaip ir patriotė, už Lietuvą. Jai, sako, buvo sulaužytos rankos. Žmonės šnekėjo, kad jie turėjo žydiško aukso, tai, sako, ją kankino, kad išduotų. Iki šiol niekas nežino ar ji pasakė, kur tas auksas, ir dabar dar kur gal dūli.“

,,Gal ten plėšikai buvo, o ne partizanai“, – pertariu savo pašnekovę.

,,Aukseli, kad ten tie patys buvo, su kuriais Kubilinskas draugavo. Katrie pas mus užeidavo buvo paprasti kaimo berneliai, bemoksliai. Jie skaitėsi partizanai, nors buvo tik plėšikėliai. Kriaukšlio kaime teta gyveno, nusišėrė kiaulę, ruošėsi skersti. Tai atėjo, sako, kinkykit arklį ir nuvežkit ten, prie Ūlos. Tie ten pasipjovė, išsidalijo sau ir giminėms. Aukseli, o už ką išvežiojo Sibiran? Kur mano senelio ūkis, augo 3 bernai ir mergina. Tai jie nei su anais, nei su stribais. Ir niekas jų neišvežė. O kiti, kur ėjo su partizanais, ryšininkai, tai ir nenukentėjo. Aukseli, Stalinas išvežė ne už dyką, kas nesikišo, tai ir Stalinas buvo teisus.

Kaimo merginos draugavo su partizanais. Tokia Levusė draugavo su partizanu, Gražuolis jo slapyvardis. Labai gražus buvo, kaip ir jų buvo vadas. Tai jis pas Kubilinską ateidavo. Draugavo, kartu uliojo, tai ta jo meilė septynis metus Vorkutoje iškalėjo. Jos motina vis verkaudavo: ,,Kur mano dukrelė, šitokiam šaltely.“

Atsisakė poeto paminklinės lentos

Aplankėme tą pačią poeto apdainuotą mokyklėlę. Eilėraštyje ,,Medinė mokyklėlė“ atsispindi poeto požiūris į pokarį, kai ,,padrioksės aitrūs šūviai, pabirs pro langą šukės: ateina jie, lietuviai…“, pavadindamas miško brolius fašistais. Ir ten pat klausia: ,,kokia ugnim išdegint gyvatyną“, kur ,,kovoj jaunystė brendo, išbraidžius dzūkų smėlį, ant Lynažerio kranto medinė mokyklėlė“.

Kai paklausiau, ką kaimo žmonės kalba apie išdavystę, mano pašnekovė atitarė: „Aukseli, kas čia šnekės apie tai, kalbėjo, kad jis partizanus išdavė, kad jo tokia užduotis buvo, mokytojauti, bendrauti su partizanais, su kaimo žmonėmis, ir sužinoti, kur jų centras.

Dar kalbėjo, kad Katros kaime prie upės pas vieną gražią našlę buvo partizanų balius, gal šeimininkės gimtadienis ar ko iš jų, tep kalbėjo žmonės. Ir jiems įpylė į gėrimą nuodų, jie prisigėrė ir įmigo visi. Tada juos miegančius paėmė ir Gardinan nuvežė. Tep pas mus šnekėjo ir būk tai Kubilinsko darbas. Mano kaimynas mokytojas Antanas sako, kad jis ne savo valia tai padarė, jam buvo pasakyta: jeigu neįvykdysi, atsidursi, kur baltos meškos.“

Kalbinu buvusią K. Kubilinsko mokinę. Pasak jos, mokytojas dirbo tiems ir aniems. Buvo labai piktas, rūstus ir griežtas. ,,Pykosi su mano patėviu (mokyklos savininku), tai kentėjau aš, vis dvejetus rašydavo. Pamenu, buvo kaimynuos vestuvės, toks Edvardulis iš Kriaukšlio Marytę parsivežė. Griežia armonika, nubėgome ir mes, vaikai, marčios pažiūrėti. Tai Kubilinskas visus mus nubaidė, savaitę kampe klūpėjom, sakė, smirdės jums vestuvė visą savaitę. Kaip tu jį pamirši, nuskriaudė jis mane.

Kai prie mokyklos vienas prie ruso norėjo lentą pakabinti, tai žmonės sukilo ir sakė: ,,Nevertas.“ Per jį nukentėjo mano brolis, sakė vienas lynažerietis, ir prašė neminėti jo pavardės. Matyt, vis dar iš pokario gaji baimė.

Lynažerio kaimo žmonės, kaip ir Lietuva, suskilusi į dvi dalis ir pokario įvykius vertina nevienareikšmiškai.

Istorikai R. Čekutis ir D. Žygelis apie Dainavos partizanų apygardos vado L. Baliukevičiaus – Dzūko žūtį rašė: ,,Niekam ne paslaptis, kokius metodus naudojo čekistai, siekdami užverbuoti ką nors jiems naudingai veikti. Ar negalėjo K. Kubilinsko atveju būti koks nors KGB šantažas ir žmogus tiesiog palūžo?“

Tačiau, jeigu tikėsime KGB archyviniais dokumentais (o juk ten prisipažinimai neretai būdavo prievarta išgaunami), jie rodo priešingai. K. Kubilinskas, KGB archyvų tyrinėtojų nuomone, sąmoningai pasirinko bendradarbiavimą su čekistais. Kodėl?

Artimiau susipažinęs su įvairiomis publikacijomis ir dokumentais, drįstu teigti, kad iki išėjimo į mišką ir partizanaudamas K. Kubilinskas eiles kūrė iš širdies. Tokie šedevrai, kurie yra tapę partizanų gyvenimo dalimi, kaip poema ,,Raudonasis rojus“ ir daina ,,Palinko liepa šalia kelio“ bei eilėraščiai antitarybine tema, parašyti 1940–1941 metais, buvo poeto mąstymo ir pasaulėjautos išraiška.

Sutinku su vieno internauto teiginiu: ,,Gal jis tokį kelią pasirinko gelbėdamas savo ir kitų gyvenimus.“ K. Kubilinskas labai mylėjo savo tėvus, troško jiems gerovės ir sau kūrybos galimybių. Tik ar ne per skaudus buvo šis pasirinkimas? Palieku tai spręsti skaitytojams. Ir mano minėti partizaninio judėjimo istorikai teigia: ,,Istorinė atmintis nėra jokia apčiuopiama materija ir, matyt, kad ir ką darytum ar šnekėtum, skirtingiems žmonėms ji visuomet bus kitokia.“

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

 Nr. 28(32), 2013 m. liepos 13-19 d.