Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Magiška kelionė į Provansą – saulės ir kvapų imperiją

Magiška kelionė į Provansą – saulės ir kvapų imperiją

Pažinti Provansą, regioną pietryčių Prancūzijoje, prie Viduržemio jūros pakrantės, saulės ir kvapų imperiją, – tai kiekvieno gurmano ir parfumerio svajonė. Ši svajonė grupei Aromaterapeutų klubo narių išsipildė, kai klubo vadovė, išskirtinių kelionių organizatorė kaunietė Jūratė Kukenienė subūrė bendraminčių draugiją ir pakvietė keliauti kartu. Taigi 25 diplomuotos aromaterapeutės leidosi į 12 dienų trukusią magišką kelionę turėdamos tikslą – praplėsti turimas žinias kosmetologijos, medicinos, psichologijos, kvepalų kūrimo, kremų gamybos, masažų ir kitose srityse. Atrasti deivę savyje moterims padėjo spalvų psichologė, interjero dizainerė Daiva Mikuckaitė, kuri įdomiai pasakojo apie keliauninkėms dar nepažįstamus miestus, lankytinus architektūros paminklus, meno kūrinius ir vyną.

Provansas – kvapų gurmanų Meka

Provanse aromatiniai augalai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens veši tiek laukinėje gamtoje, tiek kultūrinėse plantacijose. Netoli Graso yra daug laukų, kuriuose auginamos gėlės, skirtos kvepalų gamybai, – tai žibuoklių laukai (iš jų gaminamas žibuoklių likeris, cukruotos žibuoklės), levandų, jazminų ir tuberozų laukai. Pas gėlių augintoją Carole Biancalana (www.le-domaine-de-manon.com) mus pasitinka lietuvė vertėja Simona, jau kelerius metus su šeima gyvenanti Provanse. Stebime, kaip ankstų rytą, prieš patekant saulei, mergaitė skina ką tik prasiskleidusius, aromatingus, trapius jazminų (Jasmine Grandiflorum) žiedelius, kuriuos vėliau gėlininkė Carole pristato Christian Dior kvepalų namams. Svaiginantis aromatas, prancūziška ramybė mus tiesiog pakeri. Sužinome, kad pagrindinės Graso gėlės yra keturios: tuberoza, rožė, žibuoklė ir jazminas. Carole pavaišina rožių žiedlapių uogiene (ji augina rožes Rose Centifolia), įsigyjame kvapnių lauktuvių ir išvykstame į kvapų sostinę Grasą.

Grasą nuo seno garsina trys seniausias tradicijas turintys parfumerių namai: Galimard (1747, www.galimard.com ), Molinard (1849, www.molinard.com) ir Fragonard (1926, www.fragonard.com). P. Suskind romane ,,Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ teigiama, kad ,,kvapo įtaiga stipresnė už žodžius, reginius, jausmus ir valią. Kvapo įtaigai neįmanoma atsispirti, jis patenka į mus kaip oras į plaučius, jis užlieja mus, tiesiog užtvindo, ir niekas negali nuo jo apsiginti”. Susimokėjusios kiekviena po 45 eurus, istoriniuose Galimardo kvapų namuose mes panirome į užburiantį kvapų pasaulį – kūrėme išskirtinius savo kvepalus. Kvepalų kūrimas – įdomus, jaudinantis užsiėmimas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir kantrybės. Mums padėjo angliškai, vokiškai bei prancūziškai kalbančios paslaugios šių namų darbuotojos. Po dvi valandas trukusio kruopštaus darbo kiekvienai parfumerei buvo įteiktas diplomas – sertifikatas su įrašytais skaičiais, slepiančiais originalias kvepalų formules.

Levandų rojus

Vidurvasarį Provansą vaiskia violetine spalva užlieja levandos – Provanso ,,auksas”. Kilometro spinduliu aplink skleidžiasi jų aromatas, žvalinantis ir raminantis sielą. Levanda į Provansą atkeliavo iš Persijos ir Kanarų salų. Jau XVI a. pradėta spausti levandų eterinį aliejų. Kasmet rugpjūčio 14 – 15 dienomis Sault kaimelyje vyksta Levandų festivalis, liepos 20 dieną levandų augintojai suvažiuoja į Valensolę, o pirmąjį rugpjūčio savaitgalį levandų šventė vyksta Digne kaimelyje. Provanse lengva sekti šio augalėlio keliu nuo lauko iki eterinio aliejaus buteliuko – ūkiuose esančias distiliatorines išduoda ore besisklaidantys balti garai.

Apsilankėme Marc Malagutti levandų ūkyje (www.distilleriesiron-lavande.fr). Ūkininkas Marc mielai aprodė savo ūkį, supažindino su levandų distiliavimo procesu. Čia pamatėme du didžiulius katilus, kurių vienas skirtas vandeniui, kitas – produktui. Kad įkaitintų vandenį, ūkininkas meta į katilą kvepiantį, išdistiliuotą šieną – tuos likučius, kurie lieka po distiliacijos. Kai vanduo įkaista, garai, kurie ateina į levandas, iš jų ištraukia eterinį aliejų – esenciją. Tuomet garai išeina pro vamzdį, serpantinu nusileidžia žemyn. Kai garai atšąla, išsiskiria skystis, kuris krenta į separatorių, ir pagal svorį atsiskiria eterinis aliejus ir levandų vanduo – hidrolatas. Sužinojome, kad anksčiau skinti levandas galėjo tik vienos šeimos nariai – skindami jie privalėjo dalintis meile kaip duona. Joks pašalinis žmogus negalėjo dirbti ūkyje. Marc šventai tiki, jog tik su meile nuskintos levandos, kurių net spalva kitokia, žmogui atiduoda viską, ką turi geriausio, – savo išskirtinį aromatą. Ūkininkas papasakojo, kad apsodinus lauką levandomis derliaus reikia laukti ketverius metus. Nuostabą kėlė tai, kad iš 1 ha užaugintų levandinų po ketverių metų gaunama 80 kg eterinio aliejaus, o iš tame pačiame plote išaugintų levandų – tik 20 kg eterinio aliejaus. Ne veltui tikroji levanda yra laikoma panacėja nuo šimto ligų, kur kas prasčiau vertinami levandų klonai – levandinai, kurie lengviau užauginami, mažiau vertingesni, pigesni, tačiau dažnai neapsišvietusiam pirkėjui įperšami už tikrų levandų kainą. Subtiliausiems eteriniams aliejams levandos renkamos tradiciniu būdu – rankomis, o levandinų derliui nuimti naudojama galinga žemės ūkio technika.

Viešnagė Gordes vienuolyne

Gėrėdamosi Liuberono kalnų grandine, kur uolos atrodo taip, lyg būtų staiga išaugusios iš lygumos, pasiekėme Gordes vyrų vienuolyną, įsteigtą 1148 metais, apsuptą žydinčių levandų laukų. Vienuolyno pastatai – romaninio stiliaus, tai vienas iš gražiausių Provanso regiono architektūros paminklų. 100 metų trukusias statybas, kurias finansavo garsus žmogus, pavarde Kavaillon, pradėjo 12 draugėn susirinkusių vienuolių. Tai bernardinų vienuolynas, kurio sienose yra išlikusios plytos su vienuolių, stačiusių vienuolyną, inicialais. Vienuolyne nėra dekoracijų: jos trukdytų dvasinei meditacijai. Bažnyčioje nėra pagrindinių vartų, tik du šoniniai įėjimai, – tai retas architektūrinis sprendimas. Čia gyvena atsiskyrėliai baltieji vienuoliai, taip vadinami dėl jų dėvimo balto apdaro. Vienuolių veikla – saviaukla bei savišvieta – žinoma visoje Prancūzijoje. Tai kultūrinis centras, manoma, kad seniau čia gyvenę vienuoliai atskleidė visą hidraulikos – vandens malūnų – technologiją. Ypatinga aura supa šią ramybės šventovę: teigiamą energiją vienuoliai bernardinai perduoda ne tik per maldas ar iki ašarų jaudinančias giesmes, bet ir per pačių rankomis surinktas priekonines žoleles, įvairius eterinius aliejus, sielą gydantį medų.

Šiluma alsuojančios malūnininko istorijos

Iš tolo mūsų žvilgsnius prikaustė kalnų kaimelis Gordes – mažučiai namukai tarsi kregždžių lizdai prisišlieję prie kalnų. Čia – tas tikrasis pasakiškas Provansas su jaukiomis kavinukėmis, parduotuvėlėmis, bažnyčiomis. Ir žmonės čia kitokie – neskubantys, ramūs, besišypsantys. Ieškodami tikrojo žmogiškumo, užsukome į netoli Gordes kaimelio neseniai, 2003 metais, pastatytą malūną (Moulin Clos des Jeannons, Le Haut Tourteron 84220, Gordes), kuriame spaudžiamas alyvuogių aliejus. Malūno šeimininkas pasitiko mus plačiai šypsodamasis. Su kokia meile ir užsidegimu jis pasakojo mums apie savo verslą! Tai žmogus, kuris mielai dalijasi su čia iš Rytų šalių atvykstančiais smalsiais turistais tuo, ką turi, – žmogiška šiluma. ,,O kad prancūzai taip važiuotų”, – nostalgiškai atsiduso šeimininkas ir ėmė pasakoti malūno atsiradimo istoriją. Sužinojome, kad jo prosenelis svajojo pastatyti malūną, jo tėvas svajojo, o jis pastatė, atiduodamas pagarbą protėviams bei romėnams, kurie prieš 2000 metų pastatė Gordes kaimelį. Visus, kurie užsuka į malūną, šeimininkas pavaišina, su meile pasitinka ir išlydi. ,,Juk negali būti vien pinigai, gamyba ir pinigai, – reikia turėti ir draugų, privalome vieni su kitais dalintis žmogiškumu, šiluma”, – neįprastai skambėjo šio prancūzo žodžiai. Keletą valandų jis nesustodamas pasakojo apie alyvuoges bei iš jų spaudžiamą aliejų. Malūno šeimininkas mus vaišino kelių rūšių alyvuogių aliejumi, kurį ragavome kartu su prancūziškais batonais bei įvairiomis užtepėlėmis, saulėje džiovintais pomidorais ir vynu. Mes jam atsidėkojome skambia lietuviška daina ir gitaros akordais.

* * *

Laikas Provanse prabėgo kaip Verdono upėje vanduo… ,,Ach Provansas!“ – tai stebuklinga frazė, burtažodis, nukeliantis mus į tas laimingas, saulėtas ir kvepiančias dienas…

Stefanija NAVICKIENĖ,

Ameninio albumo nuotraukos.

Nr. 27 (31), 2013 m. liepos 6–12 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite