Pagrindinis > Naujienos > Medžių priežiūros ypatumai urbanizuotose Lietuvos teritorijose

Medžių priežiūros ypatumai urbanizuotose Lietuvos teritorijose

 

Kai prasidėjo didysis lapų kritimas, labai gerai matosi mūsų miestuose ir miesteliuose augančių medžių spindesys ir skurdas. Greta naujai pasodintų atvežtinių medelių rymo brandūs, dar išlikę. Tačiau beveik 90% iš jų nemokšiško ar atsainaus genėjimo sudarkyti, nekelia jokio estetinio pasigėrėjimo. Tai yra todėl, kad mūsų valdininkams ir Vyriausybėje, ir savivaldybėse miesto želdinių priežiūra nėra prioritetinė sritis, tam skiriama labai nedidelis kiekis lėšų. Pagal dabar galiojančius įstatymus, želdinius prižiūri kelios institucijos, jų priežiūra beveik nekontroliuojama. Pagrindinis kriterijus – atliekamų paslaugų kaina, o ne kokybė. Atlikto darbo kokybė nekontroliuojama. Svarbiausia, kad būtų nupjautos numatytos šakos ar viršūnės, po to viskas išvežta ar susmulkinta. Kaip tai daroma ir kaip tai padaryta – niekam neįdomu…

Mūsų įstatymai leidžia miestų ir miestelių želdynais rūpintis neprofesionaliai

Želdinių priežiūros įstatyme įtvirtinta tik tokia nuostata: 10 straipsnio (Želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo valdymas savivaldy­bėse) 8 dalis kalba apie želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę. Taigi, kaip vykdyti vidaus kontrolę, įstatymas palieka valdininkų nuožiūrai. Pasižvalgęs į dabartinę miesto medžių būklę, spėju, kad dažniausiai ši kontrolė vykdoma neišeinant iš kabineto. Nedrįstu teigti, kad valdininkams, atsakingiems už želdinių tvarkymą, trūktų kompetencijos, gink, Dieve, ne, – paprasčiausiai viskas paliekama savieigai, vadovaujantis principu: „Vis tiek nieko geresnio iš to, kas jau padaryta, padaryti negalima“.

Kodėl pradėjau kalbėti apie kontrolę? Todėl, kad kai atlikto darbo kokybė nekontroliuojama, nėra to stimulo, to „bizūno“ atlikti darbą taip, kaip priklauso. Kita vertus, nereikia daug investuoti į darbininkų mokymus ir darbų saugą. Vėl cituoju įstatymą:  

12 straipsnis. Želdynus ir želdinius tvarkančių asmenų mokymas

1. Gamtosaugos asociacijos, biologinio, dekoratyviosios želdininkystės, kraštotvarkos profilio mokslo ir mokymo įstaigos pagal Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintas neformaliojo ir formaliojo mokymo programas gali apmokyti darbų vadovus, darbininkus želdinių apsaugos, tvarkymo, atkūrimo ir naujų želdinių veisimo klausimais. Apmokytiems darbų vadovams ir darbininkams suteikiama teisė atlikti minėtus darbus.

13 straipsnis. Želdynus ir želdinius tvarkančios įmonės

1. Želdynus ir želdinius tvarkančios įmonės privalo turėti specialistų, kuriems šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka būtų suteikta teisė vykdyti želdinių veisimo, augančių medžių ir krūmų genėjimo, želdinių apsaugos nuo ligų ir kenkėjų, vejų ir gėlynų įrengimo darbus.

 

Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės

41. Įmonės, vykdančios medžių ir krūmų genėjimo darbus, privalo turėti specialistų, kuriems pagal Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V(9)-84 patvirtintą „Augančių medžių ir krūmų genėjimo technologijų mokymo programą“ (skelbta interneto puslapyje http://www.darborinka.lt) būtų suteikta teisė vykdyti medžių ir krūmų genėjimo darbus.

42. Medžių ir krūmų genėjimo darbams vadovauja pagal 41 punkte nurodytus reikalavi­mus turintis teisę specialistas. Jis darbus vykdančius asmenis pasirašytinai supažindina su medžių ir krūmų genėjimą reglamentuojančiais šių taisyklių punktais.

Štai ir visa reikalinga kvalifikacija, kurios pakanka vykdyti miesto želdinių priežiūrą. Kaip žinia, didžiausia kaita būna tarp neaukštos kvalifikacijos darbuotojų. Tad galime įsivaizduot, kiek įmonėse yra darbininkų, turinčių atitinkamos kvalifikacijos pažymėjimus, suteikiančius teisę genėti medžius. Juk dar reikalingi ir pjūklininko, jeigu dirba su grandininiu pjūklu, bei aukštalipio, jeigu geni medžius, pažymėjimai. Pjūklininko kursuose pagrindinis dėmesys skiriamas medžių kirtimo technologijoms, darbų saugai, dirbant su grandininiu pjūklu, grandininio pjūklo techninei daliai. Darbininko, galinčio dirbti aukštyje, ruošimo programoje pagrindinis dėmesys skiriamas darbų saugai bei supažindinama su įranga, reikalinga dirbant aukštyje. Abiejuose kursuose nė žodžio apie miesto medžių priežiūrą. Specialistų kursuose, kuriems bus suteikta teisė vykdyti medžių ir krūmų genėjimo darbus, supažindinama su medžių ir krūmų genėjimo taisyklėmis, kaip sodinti medžius, kaip juos tręšti, laistyti, kaip teisingai nupjauti šaką, trumpai supažindinami su medžių ligomis. Štai turint tokius kvalifikacinius pažymėjimus galima prižiūrėti miesto medžius. Kursai trunka  dvi ar daugiau dienų. Ar per kelias dienas galima perteikti visą medžiagą apie medžių priežiūrą? Vadinamuosiuose genėjimo kursuose klausytojai net pjūklelio į rankas nepaima. Ar visi miesto želdinius prižiūrintys specialistai turi šiuos kvalifikacinius pažymėjimus? Abejoju. Geriausiu atveju juos turi darbų vykdytojas, tačiau jis pats tiesiogiai darbo neatlieka, tik nurodo, ką ir kur nupjauti. Viešųjų pirkimų konkurso sąlygose dažnai reikalaujama būtent nurodytos kvalifikacijos pažymėjimų. Kaip rodo praktika, tokių pažymėjimų kopijos pateikiamos perkančiajai organizacijai, o ar realiai dirbantys ir želdinius tvarkantys specialistai juos turi, niekas nekontroliuoja. Tad kam mes patikime želdinių priežiūrą – ar specialistams, turintiem nors minimalią kvalifikaciją, ar žmonėms iš šalies, kurie priimti dirbti ir daro tai, kas jiems nurodyta. Suabejoti tokių specialistų kompetencija verčia ir darbo rezultatai – sudarkyti medžiai, ir nesilaikymas elementarių darbų saugos reikalavimų. Atkreipkite dėmesį į dirbančius gatvėse ir medžius tvarkančius specialistus: retai kada pamatysit dirbantį su šalmu, nekalbant apie pjūklininko kelnes ar batus. Įsiropštęs į medį, taipogi retai dėvi šalmą, jau nekalbant apie kitas saugos priemones – apraišus, apsaugos lynus. Neretai ir pati darbo vieta neapsaugota –  neturi nė įspėjamųjų ženklų ar juostų. Kvalifikuoti ir tam paruošti specialistai tuo ir skiriasi, kad žino, kaip reikia dirbti ir kokias apsaugos priemones dėvėti.

Profesionaliai miesto medžius prižiūri arboristai

Yra ir dar viena kategorija specialistų, prižiūrinčių miestų medžius, – tai arboristai profesionalai. Norint įgyti šią specialybę, reikia mokytis maždaug vienus metus, priklausomai nuo šalies, kurioje šią specialybę galima įgyti. Mokymo kursas apima keletą disciplinų – biologiją, dendrologiją, darbų saugą, augalų apsaugą, kraštovaizdžio formavimą, genėjimą, laipiojimo medžių laja techniką bei priemones. Ypatingas dėmesys skiriamas medžio fiziologijai ir darbų saugai. Pasibaigus mokslams, laikomas kvalifikacinis egzaminas, susidedantis iš dviejų dalių: teorinės ir praktinės. Egzaminą, beje, ne visi išlaiko. Tačiau to dar nepakanka – norint įvaldyti arboristikos meną, reikalingos darbinės stažuotės. Taip perimama geroji kitų šalių arboristų praktika, kuri pritaikoma savo šalyje. Arboristai nuolat keičiasi informacija, studijuoja naujausius mokslininkų darbus augalų priežiūros srityje, sėkmingai pritaiko juos praktikoje. Į medį žiūrima kaip į ekosistemos vienetą arba atskirą ekosistemą, išsiaiškinamas poreikis medžiui ir aplinkai, tada priimami reikalingi sprendimai. Nekalbant apie naujausius medžių priežiūros metodus nuo pasodinimo iki iškirtimo.Tuo arboristai ir skiriasi nuo Lietuvoje ruošiamų medžių priežiūros specialistų.

Yra kita specialistų kategorija, save vadinantys arboristais  – pseudoarboristai. Tai alpinizmu besidomintys savamoksliai, apsirūpinę minimalia arboristine technika, daugiausiai praktikuojantys aukštuminį medžių pjovimą. Šie specialistai nekvaršina sau galvos nei kvalifikacijos kėlimu, nei stažuotėmis, minimaliai apsirūpina darbo saugos priemonėmis. Jų manymu, pakanka to, ką jie jau „išmokę“. Medžių priežiūros srityje pseudoarboristai neturi jokios patirties, kadangi neturi nei teorinio, nei praktinio pagrindo. Medžių priežiūra apsiriboja šakos ar viršūnės nupjovimu – tuo, ko prašo klientas. Šios kategorijos specialistams nėra būtinybės investuoti į kvalifikacijos kėlimą, įrangą, darbų saugą.

Kuo skiriasi arboristas profesionalas nuo pseudoarboristo? Pirmiausia – požiūriu į medį. Arboristas į tai žvelgia kaip į atskirą ekosistemos vienetą, pritaiko prie žmogaus ir aplinkos poreikių, vadovaujasi principu „medis svarbu, tačiau neturi užgožti žmogaus“. Pseudoarboristas į tai žvelgia kaip į pajamų šaltinį, pagrindinis kriterijus – kiek pinigų galima iš jo išspausti. Arboristas įvertins situaciją, pasiūlys klientui visus galimus būdus, kaip galima išspręsti iškilusią problemą, ir tik kraštutiniu atveju pašalins medį.  Arboristas profesionalas niekada nepjaus medžio viršūnės! Skeletinės medžio šakos nuo kamieno nešalinamos. Pseudoarboristas tai atliks nedvejodamas. Arboristas niekad nelips genėti medį su nagėmis, pseudoarboristui tai nė motais. Arboristas profesionalas naudoja sertifikuotą arboristinę įrangą – šalmus, apraišus, virves, tvirtinimosi darbo vietoje ir kitas asmenines saugos priemones. Pseudoarboristui pakanka pigiausios įrangos, kurią galima įsigyti didžiosiose statybinių prekių parduotuvėse. Galų gale arboristas profesionalas turi kvalifikacinį pažymėjimą ar diplomą, įrodantį jo kvalifikaciją ir kompetenciją. Pseudoarboristai geriausiu atveju turi pjūklininko ar aukštalipio kvalifikacinius pažymėjimus, kadangi jų pagrindinis darbas yra aukštuminis medžių pjovimas. Šios kategorijos specialistai giriasi savo profesionalumu ir patirtimi, tačiau kartais matant juos dirbančius, kyla daug abejonių jų profesionalumu. Vien tik tas faktas, kad medžio lajoje dirbantis toks „specialistas“ nedėvi apsauginio šalmo daug ką pasako apie jo profesionalumą, nekalbant apie kitas esmines detales. Be abejo, jų tarpe yra ir tikrai profesionaliai dirbančių, tačiau tik vienetai. Aukštuminis medžių pjovimas yra viena iš arboristikos sričių, tačiau tikrai ne pagrindinė. Pagrindinė arboristikos sritis yra urbanizuotose teritorijose augančių medžių globa, priežiūra nuo pasodinimo iki brandos ir toliau. Šiuo metu Lietuvoje esančius arboristus profesionalus vienija Lietuvos arboristikos centras, kur galima gauti visą informaciją apie šiuos medžių priežiūros profesionalus.

 Kai viską lemia kaina, o ne kokybė

Beje, pseudoarboristai užima didžiąją miesto medžių priežiūros rinkos dalį. Kodėl taip yra, kad žemos kvalifikacijos specialistai dominuoja prižiūrint miesto medžius? Atsakymas aiškus – tai sąlygoja dabartinė miestų želdinių priežiūros politika. Ilgą laiką Lietuvoje nebuvo pamatinių miesto želdinių priežiūros tradicijų, medis mieste nebuvo vertinamas. Visa priežiūra apsiribojo lajų sukėlimu, viršūnių, atsikišusių šakų nupjovimu, nepaisant, kaip tie pjūviai atliekami. Vėliau tokiam suluošintam medžiui nudžiūvus, jis iškertamas, jo vietoje sodinamas naujas. Štai ir visa priežiūra. Toks požiūris ir dabar sėkmingai įgyvendinamas.

Antra, Viešųjų pirkimų įstatymas apibrėžia, kad darbus šioje srityje atlieka mažiausią kainą pasiūliusi bendrovė ar įmonė, o ne labiausiai kvalifikuota. Tai visiškai neskatina miesto želdinių priežiūra užsiimančių įmonių specialistų kelti kvalifikaciją ir tobulėti, investuoti į naujoves ar jų pritaikymą veikloje. Finansiškai neapsimoka to daryti: kad atsipirktų investicijos, reikia kelti paslaugų kainas, o tai reiškia rinkos praradimą.

Trečia, želdinių priežiūra niekada nebuvo prioritetinė sritis, tam skiriama nedidelis kiekis lėšų. Didžiąją dalį šių lėšų sumos sudaro avariniam medžių šalinimui ir jų padarinių kompensacijom skirti pinigai. Paradoksas – audrų išverstiems medžiams šalinti ir jų padarinių kompensacijom pinigai skiriami, o kad šių padarinių išvengti – jokių pinigų nenumatyta. Taigi, ir aukštesnės kvalifikacijos specialistų šiam darbui atlikti niekam nereikia. Visa priežiūra dažniausiai apsiriboja medžių iškirtimu, ir pseudoarboristų tam visiškai pakanka.

Viešųjų erdvių, panaudojant ES fondų lėšas, tvarkymo grimasos

Dar vienas miesto želdinių priežiūros ypatumas Lietuvoje – naujų želdinių kūrimas ir veisimas. Atsiradus galimybei panaudoti iš ES fondų skirtas lėšas ir susitvarkyti viešąsias erdves, buvo paruošta visa eilė projektų. Kraštovaizdžio architektai numatė naujų medelių augavietes, takelius tarp brandžių medžių ir t.t. Projektus vykdė ir vykdo statybinės bendrovės, laimėjusios skelbtus konkursus. Tie patys statybininkai ir sodino naujus medelius. Tiesdami projekte numatytus takelius, tarp brandžių medžių per daug nesismulkindami nukapojo trukdančias šaknis, ruošdami pagrindą vejoms, užpylė ar nukasė tam tikrą kiekį grunto. Kraštovaizdžio architektai nesikonsultavo su arboristais, statybinių bendrovių Apželdinimo skyrių specialistai sodindami medelius taipogi neprašė jokių konsultacijų –  projektuose tam lėšų nenumatyta. Rezultatas – likę parkuose po rekonstrukcijų brandūs medžiai po keleto metų dėl pažeistų šaknų sistemos pradės džiūti, daugelis naujai pasodintų medelių dėl netinkamai parinktos augavietės ar dirvos pradės nykti. Medeliai sodinti ten, kur numatyta projekte, dažnai nepaliekant reikiamo ploto ir įkalinant betone, kartais visai netinkamoj vietoje. Projektai priduoti, viskas labai gražu. Nauji medeliai dar tų pačių bendrovių prižiūrimi, kol yra garantinis laikotarpis. Dažniausiai tam laikotarpiui medeliui pakanka savo potencialo, kad galėtų egzistuoti. Vėliau šių medelių priežiūra paliekama savivaldybės įmonių specialistams, ten, kur jų nėra – įmonėms, laimėjusioms konkursus. Tada ir išlenda visas paliktas „brokas“. Naujai pasodintų medelių priežiūra eina iš rankų į rankas, brandžiųjų priežiūrai, kaip visada, nėra lėšų. Statybininkai, sodindami naujus medelius, nesuinteresuoti atlikti tai kokybiškai – parinkti tik sveikus medelius, tinkamai, pagal visus reikalavimus paruošti augavietę. Jiems ateityje šių medelių prižiūrėti nereikės, o ir, kaip visada, terminai spaudžia, reikia skubėti. Kai konkursus laimi mažiausią kainą pasiūliusios bendrovės, jos nėra garantuotos, kad pasibaigus sutarčiai vėl galės ją pratęsti – medeliai pateks dar į kitas rankas. Galiausiai paaiškėja, kad nėra lėšų jų priežiūrai. Rezultatas – po kelerių metų didžiąją daugumą medelių reikia atsodinti. Ratas sukasi toliau, medeliai nyksta. Prie to prisideda ir tai, kad nuo pat sodinimo nėra tinkamos kontrolės, jog visi darbai būtų tinkamai atliekami.

Išeitis visada yra       

Jeigu palygintume miesto medžių priežiūros tvarką kaimyninėse šalyse, kaip bebūtų gaila, Lietuva yra vienintelė tarp Vakarų valstybių, kur miestuose medžius prižiūri ne arboristai. Kaimyninėse  šalyse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje –  jau gerą dešimtmetį šioje srityje darbuojasi savo srities profesionalai arboristai. Ko gi mes spardomės ir nenorime priimti tai, kas nauja ir pažangu šioje srityje?

Kaip pakeisti esamą tvarką? Pirmiausiai, kol svarstomi galimi pakeitimai Želdinių priežiūros įstatyme, tik pačių savivaldybių administracijų vadovai ir už želdinių priežiūrą atsakingi pareigūnai turėtų parodyti sąmoningumą ir valią priimant atitinkamus sprendimus. Ypač turėtų į tai atkreipti dėmesį kurortinių miestų bei didžiųjų miestų savivaldybės. Ten, kur didžiausi turistų srautai. Juk norisi, kad reprezentacinėse vietose želdiniai būtų ne bet kaip tvarkomi. Juk nesunku prieš ruošiant viešųjų erdvių sutvarkymo projektus, ypač kur dominuoja brandūs medžiai, pasikviesti arboristus kaip konsultantus. Derinant projektus su kraštovaizdžio architektais arboristų konsultacijos taip pat praverstų – būtų numatomi darbai, kuriems reikalingos specialios žinios ir technika, ir taip pat numatomos lėšos jų atlikimui.

Skelbiant konkursus dėl medžių priežiūros, reikia drąsiai įtraukti reikalavimą, kad šiuos darbus atliktų arboristai, arba arboristai atliktų darbų priežiūrą. Be to, reikia suprasti, kad medžių priežiūra – tai ne tik apatinių šakų ar viršūnių genėjimas, bet ir kiti būdai, kurie padaro medį saugų žmogui ir aplinkai – tai ir lajų sutvirtinimas specialiais lynais, ir redukciniai genėjimai, lajų išvalymai. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas brandžiųjų medžių lajų sutvirtinimui specialiais lynais. Vis dažniau siautėjantys stiprūs vėjai pridaro milžiniškos žalos, o arboristų įsikišimas šią žalą žymiai sumažintų. Taip pat reikia sugriežtinti atliekamų darbų kontrolę, už netinkamai nugenėtą medį taikyti maksimalias baudas įmonei, o ne darbininkui. Konkurso reikalavimuose reikia įtraukti punktą, ar įmonė per metus nebuvo bausta administracine tvarka būtent dėl šios rūšies pažeidimų, ir į tai atsižvelgti. Kiekviena įmonė bus suinteresuota darbus atlikti tinkamai, kad nereikėtų patirti nuostolių dėl baudų.

Taipogi, atliekant medžių priežiūrą, derėtų vykdyti jų apskaitą pagal jau seniai Europoje taikomus standartus. Kiekvienam medžiui suteikiamas unikalus numeris, padaromas jo aprašas, kuriame nurodoma medžio rūšis, aukštis, apimtis, amžius, jo būklė, kokie darbai atlikti ir kokie darbai numatomi atlikti kelerių artimiausių metų bėgyje. Kol nėra bendros visos Lietuvos sistemos, pakaktų tokios mini inventorizacijos duomenis skaitmeniniame pavidale bei popieriniame variante kaupti savivaldybėse. Tokiu būdu pamažu visi savivaldybių teritorijose augantys medžiai bus inventorizuoti su numatytais jiems atlikti priežiūros darbais. Kiekvienais metais atsakingas pareigūnas galės peržvelgti, kokie darbai ir koks jų kiekis reikalingas bei numatyti lėšas jų priežiūrai. Panaši inventorizacija yra vykdoma ir dabar, tačiau tik panaši. Arboristai yra paruošti atlikti medžių apskaitą pagal europinius standartus. Taigi savivaldybės administracija, skelbdama konkursą dėl tam tikros miesto  dalies medžių priežiūros ir įtraukdama reikalavimą atlikti jų apskaitą, nušautų du kiškius iškart – ir medžiai sutvarkyti, ir inventorizacija atlikta, kuri palengvintų tolimesnę jų priežiūrą.

Tad, remiantis Vakarų Europos šalių patikrinta praktika, tokie būtų pasiūlymai spręsti iškeltas problemas dėl profesionalios medžių priežiūros, kol ruošiamos Želdinių priežiūros įstatymo pataisos. Nes kol jos bus pateiktos, po viešųjų erdvių sutvarkymo vajaus gali nebelikti ir senųjų parkų prie dvarų, ir parkų su brandžiais medžiais miestuose, ir brandžių medžių apskritai. Sugriežtinta kontrolė ir aukštos kvalifikacijos specialistų pareikalavimas tik pagerins tragišką miesto medžių būklę. Šiuo metu esamų arboristų pajėgų užtektų atlikti numatytas priemones  Tik ar užteks valios savivaldybių administracijų vadovams šiems pasiūlymams pritarti…

Renaldas ŽILINSKAS,

MB "Arbovita" direktorius, arboristas

 

Komentaras “Medžių priežiūros ypatumai urbanizuotose Lietuvos teritorijose

Komentuoti: Daiva Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite