Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Menant „mūsų Onutę“…

Menant „mūsų Onutę“…

 

Trapios žvaigždės, vis mažėjančiam žvaigždyne,

Gęstančiam, deja, be paliovos.

Tik, kada užgesime, nežinom,

Kai Lemtis mums pasirinkt neduos.

(A.Murauskienė)

Šių metų gegužės 2 d. užgeso dar viena  ryški mūsų miesto žvaigždė – prozininkė, poetė, ilgametė  humoro grupių  vadovė, scenaristė ir režisierė Onutė Vyšniauskaitė–Mačiulienė.

Ji priklausė tai pačiai, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, „3o –ųjų metų gimimo“ kartai, nors gimė šiek tiek vėliau – 1932 m. balandžio 12.

Gyvenimas nuostabiame Dzūkijos kampelyje Jovaišių kaime (Lazdijų rajone), prie Ančios ežero, netoli miško. nebuvo rožėmis klotas. Tiesa, Jovaišių pradinę mokyklą  ji suspėjo pabaigti, o Leipalingių vidurinę teko palikti, nes tėvas, apkaltintas partizanų slėpimu, 1948-aisiais 10-čiai metų buvo „pavėžintas“ į Sibirą. Šeimai teko slapstytis. Dėdės remiama O. Mačiulienė baigė Klaipėdos prekybininkų mokyklą. Dirbo padavėja Palangoje ir prekybininke Marijampolėje.

Susikūrus Maisto pramonės automatų gamyklai, Onutė čia išdirbo net 25 metus (1961–1986). Nuo 1961 m. Onutė pradėjo vadovauti (rašė scenarijus ir režisavo) humoro grupėms, daugkartinėms konkursų laureatėms ir diplomantėms, net 3 metus – absoliučiai geriausioms respublikoje. Šiai širdžiai mielai veiklai Onutė atidavė net 45 metus, iš jų 22 metus Marijampolės profesinio rengimo centro, kuriame dirbo, jaunimo humoro grupei „Jaunieji ūkininkai“, 12-metų – šauniajam duetui „M2“.

Dirbdama Automatų gamykloje, parašė pirmąjį scenarijų (nutylėdama autorystę), pati režisavo komediją „Kad ji prasmegtų, ta Amerika“. Vėliau sekė ir kiti scenai Onutės parašyti veikalai, kuriuos  vaidinti taip mėgo Marijampolės rajono kultūros namų saviveiklininkai.

Galbūt todėl sunku patikėti, kad Onutės plunksnai priklausė ir daugybė partizanams skirtų dainų, kuriuos mažoji poetė rašė dar vaikystėje , matydama tiek nekaltai ištremtų, sužalotų ir nužudytų žmonių.

Mūsų Onutė, taip šmaikščiai atskleidžianti suaugusių žmonių silpnybes, buvo ir nepakeičiama mažųjų draugė, padovanojusi jiems net 7 savo parašytas knygeles : „Pirko meškinas bites“ (1994), „Bitė ir lietutis“(1996) „Žiužė prie upelio“(1997), „Velykos“ (1997), „Kiškių šviesoforas“ (1997), „Raudonviršio derybos“ (1998), „Vilko aludė“ (2005).

„Turbūt man, atėjusiai į šį pasaulį, Dievas skiepyte įskiepijo  didelį jausmą – meilę . Meilę žemei, dangui ir ypač žmogui. Atimkite viską, tik palikite  šalia žmogų“, – sakė ji, atverdama kitą savo kūrybos klodą – knygas , skirtas suaugusių skaitytojų auditorijai: apsakymų rinktinę „Istorinė obelis“ (2000) ir 2-jų dalių romaną apie savo gimtąjį kaimą „Užupių vėtros“ (2007 ir 2010).

Kokia buvo „mūsų Onutė“, kaip ją vadino daugybė marijampoliečių? Linksma? Liūdna? Užjaučianti? Suprantanti? Mylinti? Turbūt visokia. Kaip ir paskutinioji jos knyga „Gyvenimas rimtai ir nerimtai“.

Onutė Mačiulienė palieka mus, palikdama visų mūsų: artimųjų, draugų, bendradarbių ,širdyse daugybę šiltų, brangių akimirkų, mums padovanotas savo parašytas knygas. Bibliotekose dar galime rasti ir jos eilėraščius, kartu su kitų Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ (kuriame ji buvo nuo pat įkūrimo 1999-ųjų metų) narių kūriniais sugulusius net į 4-is klubo almanachus (1999–2004), spausdintus žurnale „Šluota“, laikraštyje „Akistata“, vietiniuose spaudiniuose „Suvalkietis „ ir „Savaitė“. Tai didelė dalis jos pačios. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar išsaugosime tą jos mums paliktą turtą.

Onutė Mačiulienė. Onutė Mačiulienė. Onutė su vyru ir dukra. Artimųjų apsupty... O. Mačiulienės kūrybos vakarą vedė aktorė Alvyda Sipienė, kadaise Marijampolėje dirbusi "Sūduvos" laikraščio redaktore. O. Mačiulienę renginyje sveikina Marijampolės meras Vidmantas Brazys, taip pat jau išėjęs Anapilin. O. Mačiulienės  knygelė vaikams "Vilko aludė". 1994 m. išleista pirmoji O. Mačiulienės knygelė vaikams "Pirko meškinas bites". Onutė su ištikimuoju savo bendraminčiu, bendražygiu, pagalbininku St. Mačiuliu užaugino du vaikus. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

2 komentarai(-ų) “Menant „mūsų Onutę“…

  1. Žinoma, Onutės knygos ir gausybė nuotraukų bei vaizdo medžiagos iš koncertų, susitikimų primins JĄ, bet, deja, tik palyginus nedideliam būriui žmonių. NETIKĖTAI NEDIDELIAM. Tai parodė Onutės laidotuvės. Jose dalyvavo vos apie 50 žmonių… Kur tie visi artistai (jų Onutė per tiek metų “pačiupinėjo” kelis šimtus), galėję pagarbiai išlydėti savo vadovę, kur tie esą gausūs skaitytojai, vertinantys jos kūrybą, kur moksleiviai, atrodo, besididžiuojantys, kad “matė gyvą rašytoją” su jos knygomis, bet mokytojų nepaskatinti atsisveikinti su MARIJAMPOLĖS POETE ir RAŠYTOJA. Man Onutė vien dėl jos literatūrinės kūrybos – žodžio spalvų, posakio prasmės, turinio istoriškumo – yra lyg Marijampolės Žemaitė, bet sužinoti, kur palaidota ši “Marijampolės Žemaitė” pedagogai su savo moksleiviais nepanoro, neišnaudojo progos… Tokia mano nuomonė. Laidotuvėse perlu sužibo žinomų garbaus amžiaus marijampoliečių, visuomenininkų, dėmesys Onutei, įvertinimas, paskutinis jai ištartas žodis. AČIŪ jiems, kad kalbėjo, nors ir graudindamiesi, kad pranašavo, jog turėtų ateiti laikas, kai O. Mačiulienės atminimas bus įamžintas paminklėliu ar bent atminimo lenta…

  2. Tikras patriotiškas, šiltas žmogus buvo mūsų Onutė.Pažinau ją asmeniškai. Šviesi atmintis išliks Marijampoliėčiams, o gal net visai Lietuvai. Onutės atlikti darbai ilgai ją primins.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE