Su Mindaugu Karčiausku, Marijampolės aeroklubo aviamodeliavimo ir ultra lengvųjų orlaivių būrelio vadovu, susipažinau daugiau nei prieš tris dešimtmečius vienų aviamodeliuotojų varžybų, iš kurių rengiau reportažą, metu. Savo fotoarchyve išsaugojau ir nuotraukas iš to įvykio, jomis iliustruoju ir šį rašinį, tad skaitytojas turi galimybę pamatyti, kaip buvo ir kaip yra dabar.
Prabėgus tiek daug metų vėl susitikom bei kalbamės apie Mindaugo bei jo auklėtinių veiklos pasiekimus. Kalbamės, bet nebe Marijampolės moksleivių kūrybos centre, kuris veikė istoriniame Marijampolės realinės gimnazijos pastate ir kurio, kaip daugelio kitų istoriškai vertingų ir nebevertingų senosios Marijampolės pastatų, jau nebeliko. Aviamodeliuotojus, nugriovus šį pastatą, priglaudė Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo centras Adomiškių kaime, o vėliau Marijampolės aeroklubas, esantis Sasnavos pašonėje.
„Domėtis aviamodeliavimu pradėjau dar besimokydamas Kapsuko Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje (dabartinė Rygiškių Jono gimnazija). Nuo ketvirtos klasės pradėjau lankyti Kapsuko jaunųjų technikų stotyje veikusį aviamodeliavimo būrelį. Stotis buvo įsikūrusi viename iš dviejų pastatų, vadinamų „flygelių“, stovėjusių šios mokyklos pietiniame flange. Šiandien abu pastatai, beje, kaip ir ten pat buvusios Vitmozerio dirbtuvės (tarybmečiu Autonormalių gamykla), nugriauti. Jų vietoje įrengta Marijampolės kultūros centro automobilių stovėjimo aikštelė, elektromobilių krovimo stotelė ir stovi pats kultūros centro pastatas. Iš viso šio Marijampolės centro kampo teliko augti tik daug įdomių istorinių įvykių meną seni medžiai, berods, ąžuolai…
Po to dar mokiausi vienoje iš Kapsuko profesinių technikos mokyklų ir dar vėliau Marijampolės kolegijoje studijavau autotransporto inžineriją. O aviamodeliuotojams anuomet priklausiusiems Marijampolės moksleivių kūrybos centrui vadovauju nuo 1992 metų. Mama man tuo metu sakydavo, jog iš aviamodeliavimo aš duonos nevalgysiu ir liepdavo „nesvaigti“ užsiiminėjant niekais, bet susirasti rimtesnį užsiėmimą, kuris įgalintų tolimesniame gyvenime užsidirbti duonai kasdieninei. Kaip matot, laikas parodė, jog mama buvo neteisi, nes duoną valgau ne tik aš, bet valgė ir ji bei visa mūsų šeima“.
Pasak Mindaugo, jis dar darbuojasi technologijų mokytoju Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje ir turi planų nuo rugsėjo mokyti Marijampolės profesinio rengimo centre besimokančius jaunuolius. Stebėtinas žmogaus darbštumas.
Per daugiau nei tris dešimtmečius nuveikta daug tobulinant bei didinant aviamodeliuotojų būrelio materialinę techninę bazę, taip pat kuriant ar atnaujinant esamą infrastruktūrą. Šiandien būrelis turi savo pakilimo nusileidimo taką Sasnavos aerodrome, tik jam reiktų nedidelio kosmetinio remonto, kad būtų lygesnis ir taip pat saugesnis. Nuo jo kyla bei ant jo leidžiasi ultra lengvieji skraidymo aparatai, kurių būrelis kelis jau turi.
M. Karčiauskas pasidžiaugė, jog aviamodeliuotojų būrelis sulaukia palaikymo iš Marijampolės savivaldybės valdžios, taip pat aeroklubo narių, turima ir gerų rėmėjų, tokių kaip UAB „Stevila“, bet svarbiausias ir suteikiantis daugiausia įkvėpimo tolesniam darbui rėmėjas – tai jo šeima… Mindaugas teigė, jog tokių santykių su rėmėjais aviamodeliuotojams marijampoliečiams pavydi kolegos daugelyje Lietuvos miestų. Visa tai sudaro geras sąlygas produktyviai veiklai, tad neatsitiktinai jau pasiekta įspūdingų laimėjimų įvairaus rango aviamodeliuotojų varžybose. Būrelio vadovo atmintin labiausiai įsirėžęs įvykis, kai iš pasaulio taurės etapo, vykusio 2004 metais Latvijos Liepojos mieste, sugrįžta laimėjus trečiąją vietą tarp suaugusių, ten pat laimėti dar trys medaliai ir moksleivių grupėje.
Būrelio nariai per jo gyvavimo dešimtmečius „perėjo“ visas aviamodelių klases, taip pat keitėsi modelių varikliai, jie tapo elektriniais. Jaunuoliai kūrė laisvo skridimo, kordinius, kambarinius, taip pat raketų modelius. Pastaraisiais metais pereita prie radijo bangomis valdomų lėktuvų modelių ir radijo bangomis valdomų raketinių sklandytuvų modelių. Šie modeliai startuoja kaip daugkartinio naudojimo kosminis erdvėlaivis, o skrenda bei nusileidžia kaip sklandytuvas.
Kiek vaikų per būrelio veiklos laiką „ištraukta iš gatvės“, Mindaugas Karčiauskas pasakyti negalėjo, tačiau su džiugesiu bei pasididžiavimu minėjo, jog į profesionalią aviaciją jau pasuko keletas jo auklėtinių. Vienas „ Airbusu“ skraidina keleivius austrų aviakompanijoje „Vizair“ ir tapo orlaivio įgulos kapitonu, trys jau tapo karo lakūnais, tarnaujančiais Lietuvos karinėse oro pajėgose bei Lenkijoje, o netrukus jų gretas papildys dar daugiau lakūnų, pamilusių aviaciją būtent Mindaugo būrelyje. Keli būrelio nariai, tarp kurių yra ir viena mergina Paulina Draugelytė, po atitinkamų mokslų baigimo A. Gustaičio aviacijos institute tapo aviacijos mechanikais. Beje, Paulinai labai pasisekė, ji praktiką atliko JAV kosminių tyrimų agentūroje NASA.
„Mūsų būrelyje vaikai išmoksta, vaizdžiai tariant, aviatoriaus abėcėlę, susiformuoja tam tikri jų charakterio bruožai. Jie susipažįsta su aerodinamikos dėsniais, mokosi suprasti meteorologiją, skrydžių saugos reikalavimus, dirbti ir bendrauti komandoje, padėti draugui, siekti užsibrėžto tikslo, ugdo savo valią, drąsą ir taip pat tampa patriotiškai nusiteikusiais piliečiais. Privalo būti sąžiningi aviatorių šeimos nariai. Trumpai tariant, sužino ir perpranta, kuo gyvena aerodromas, visa tai ateityje labai svarbu laikant profesinio tinkamumo testą nusprendus tolesnį savo gyvenimą paskirti aviacijai.
Vasaros atostogų metu prieš keletą metų man teko padirbėti Jungtinėje Karalystėje ir ten susipažinti su vietos aviatorių veikla. Atvirai pasakysiu, tai mane sužavėjo, tad viską „pervirškinęs“ galvoje nusprendžiau neišradinėti dviračio, bet pabandyti perimant britų patirtį padaryti tą patį pas mus. Manau, jog šiandien daug dirbdami ir per daug nesitikėdami kažką gauti nemokamai judame teisinga linkme. Kai žmonės mato mūsų pastangas bei nuveiktus darbus, tuomet ir rėmėjai atsiranda net neieškomi. Mes priimdami naują narį į būrelį didžiausią dėmesį skiriame vaiko motyvacijai. Svarbiausias kriterijus apsprendžiantis buvimą būrelyje yra jaunuolio ar jaunuolės darbštumas, tad būsiu atviras iki galo, tinginiams, taip pat įvairiems perėjūnams pas mus vietos nėra ir nebus. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su būrelį lankančių vaikų tėvais sprendžiant įvairiausius veikloje iškylančius klausimus, tėvai kartu su vaikais dalyvauja talkose, taip pat aptariant materialinės-techninės bazės atnaujinimo klausimus“, – paklaustas apie būrelio naudą asmenybės ugdymo procese pasakoja vadovas Mindaugas Karčiauskas.
Aviamodeliuotojų būrelį lanko ir karo pabėgėlių iš kariaujančios Ukrainos Donecko srities sūnus Vladislavas Lunovas. Vaikinukas jau puikiai kalba lietuviškai. Ukrainoje jų šeimos namus karo audros nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kadangi Vladislavo tėvas dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir gerai pažįsta mūsų šalį, tad su šeima persikėlė gyventi į Lietuvą. Mūsų jaunimui, pripratusiam prie komfortabilaus gyvenimo ir linksmybių, tokia situacija tikriausiai sunkiai įsivaizduojama…
Vaikinukas turi svajonę suaugęs tapti geru karo lakūnu ir saugoti savo šalies oro erdvę nuo įsibrovėlių. Vadovas sako, kad dar tik devynerių metų amžiaus vyrukas labai rimtai žiūri į gyvenimą yra motyvuotas, gabus, drąsus, puikiai konstruoja lėktuvų modelius, net išmoko valdyti sklandytuvą.
Mindaugas prasitarė, jog ir jis turįs svajonių. Viena iš jų – tinkamai paruošti skrydžiams įsigytą ultra lengvąjį amerikiečių ir anglų bendros gamybos lėktuvą „Kolb Mark -3“, kurį nebrangiai nupirko iš vieno aviacijos fano Dzūkijoje. Kita jo svajonė – nugalėti dar vieną stichiją ir tapti katerio kapitonu. Katerį neseniai pavyko taip pat nebrangiai iš jo buvusio savininko nupirkti, mat pastarajam pritrūko pinigėlių sodybai kaime įsigyti. „Būtų labai šaunu, – sako Mindaugas, – kad aeroklubui rėmėjai padėtų pastatyti dar vieną angarą, skirtą turimai aviacijos technikai laikyti. Tai prailgintų lėktuvų, o ypač jų detalių, pagamintų iš gumos, naudojimo resursą, nes šiuo metu jie vasarą ir žiemą, sningant ar lyjant „gyvena“ po atviru dangum.
Autoriaus nuotraukos.
