Būti savimi, nenuobodžiauti savo paties draugijoje, daryti tai, kas atrodo gera, gražu bei teisinga, mėgstamu darbu užsitikrinti materialiąją gyvenimo pusę – visa tai dažnam yra prabanga, prilygstanti niekada nepasiekiamai svajonei.
Vienintelės Vištytyje (Vilkaviškio raj.) meno galerijos, kuri vadinasi
„Švytinti žemė“, įkūrėjai ir savininkai, tame pačiame miestelyje ir gyvenantys Irena Kačkauskienė (g. 1961 m.) ir jos sūnus Martynas Kačkauskas (g. 1994 m.) gali pasidžiaugti, jog gali leisti sau šią prabangą. Mama ir sūnus gyvena nuolatinės kūrybos procese, kuris ir suteikia gyvenimo pilnatvę, nepaisant to, jog savo gyvenimo būdu jie tarsi „iškrenta“ iš mažo miestelio gyvenimo būdo konteksto.
Kitoks žmogus nuo pat mažumės
Vištytis – Irenos Kačkauskienės tėviškė: čia ji gimė, užaugo, į čia ir sugrįžo po neilgų gyvenimo etapų, skirtų mokslams (po Vištyčio vidurinės mokyklos baigimo – dailės technologijos studijos Marijampolės kolegijoje, Kaune įgijo suvenyrų ir baldų pynėjos specialybę), asmeninio gyvenimo viltims.
Kaip pamena pati Irena, nuo pat vaikystės ji labai išsiskyrė iš kitų. Net tėvai, žvelgdami į augančią dukrą, laužė galvą, kas išaugs iš jos. Tuomet buvo įprasta, jog vaikai nuo mažumės įsijungdavo į namų ruošos, ūkio darbus, tad ir padėti tėvams tokioje veikloje buvo savaime suprantamas dalykas. Visgi mažoji Irutė, niekada nepriešgyniavusi tėvų valiai, atgaivą nuo kaimo rutinos, monotoniškų darbų rasdavo stebėdama gamtą: jai rūpėdavo, kokius paveikslus piešia dangumi plaukiantys debesys, nuostabą keldavo žiedlapių išsidėstymas gėlėse, o įmatriai susivijusios šakelės, kurias noriai rinkdavo gražuolio Vištyčio ežero pakrantėse, kurstė vaizduotę meniniams darbeliams. Nuo pirmųjų žingsnių mokykloje Irena žinojo, jog savo gyvenimą sies būtent su daile – šioje srityje ji jautėsi kaip žuvis vandenyje.
Idėja galerijai atvažiavo su… malkomis
Kaip minėta, per ilgam savo gimtojo miestelio nepalikusi, Irena Kačkauskienė, Vištyčio mokykloje, beje, uždarytoje prieš 2 metus, 25 metus dirbo dailės ir technologijų mokytoja. Ji visam laikui ir išliko kitokia. Iki šiol vienoj vietoj negali sėdėti: eina į pievas, mišką, paežerę, stebi gamtą, kuri jai pats didžiausias įkvėpimo šaltinis.
Sūnus Martynas iš mamos paveldėjo viską: ir polinkį į meną, ir meilę gamtai. Martynas, viską perėmęs iš mamos, baigė mokyklą ir… niekur toliau mokytis nestojo, mat viską, ko jam reikia saviraiškai ir tolesniam gyvenimui, jautėsi jau turįs.
Taigi ne tik mamos, bet ir sūnaus jau nestebina aplinkinių požiūris į juos kaip kitokius. Priima jie tai natūraliai, nė kiek nesijausdami nejaukiai, bet visą energiją sutelkdami kūrybai, kurios vaisius visuomenė pamatė atsiradus galerijai „Švytinti žemė“.
Galeriją, pajutę šviečiantį miško dvelksmą, mama ir sūnus įkūrė 2020 m. Mintis gimė bendraujant su žmonėmis, kurie, matydami Irenos ir jos sūnaus sukurtus darbus, patarinėjo padaryti kažką tokio ne pardavimui, o kad galima būtų tiesiog tik pažiūrėti.
Mama su sūnumi puolė prie darbų – naudojant technologijas su presuotu kartonu buvo sukurtos lengvos tuščiavidurės skulptūros (išbandytos įvairiausios technikos: keramika, tapyba, grafika…, bet skulptūra arčiausiai širdies abiem), o molio, pelenų pagalba sukurtas plastiškas glaistas padėjo jas užkonservuoti. Skulptūrose matomi šaknų ir kerpių motyvai – kaip gamtoj. Procesas toks: pirmiausiai natūralioje aplinkoje fotografuoja viską, vėliau gamtos idėjas perkelia į skulptūras.
Tiesa, mama su sūnumi ilgai ieškojo būsimai galerijai krypties, idėjos (šiuolaikinį žmogų sudominti labai sunku), kol pati geriausia idėja galerijai tiesiog į kiemą atvažiavo pati – atvežė ją su malkomis.
Miškuose galima stebėti labai įdomų reiškinį – bioliuminiscenciją (šviečia ne tik patrešusi mediena tamsoje, bet ir… grybai: Lietuvoje yra net 9 rūšių grybų, kurie šviečia)! Reiškinys matomas ankstyvą rudenį, kai būna drėgna ir dar šilta. Tai žinodama motina su sūnumi vis važinėdavo į mišką, tačiau aptikti bent pėdsakų šio reiškinio tuomet taip ir nepavyko. Ir visai netikėtai, kai jau buvo palaidotos visos viltys tai išvysti, tas reiškinys pats atvažiavo tiesiog į kiemą, kaip minėta, kartu su malkomis. Malkos buvo patrešusios, todėl tamsoje švytėjo. Irena išsiklausinėjo, kur yra miško kirtimas, iš kurio buvo pargabentos malkos, susirado jį, ir šįkart – sėkmė! Ją prietemoje pasitiko tas paslaptingas švytėjimas (švytėjo seni kelmai, kerpės, netgi grybai kelmučiai), primenantis senovinių fotografijų negatyvus (tai buvo pirmoji mintis, kilusi išvydus tą ypatingą reiškinį).
„Švytinti žemė” – duoklė savajam kraštui
Viskas, kas padaryta galerijoje, priderinta prie Vištyčio ir jo krašto.
„Mūsų vietovei būdingas tas įdomus reiškinys – švytėjimas, – pasakoja Irena, – taip pat Vištytis – legendų kraštas (čia ir nuostabus ežeras, ir didžiulis akmuo su dviem įspaustomis pėdomis: viršuj – velnio pėda (iš jos niekada neišdžiūva vanduo), apačioj – žmogaus pėda (beje, daugelis jos neįžvelgia). Čia yra ir šventu vadinamas šaltinėlis… Žodžiu, Vištytis – nuostabus kraštas ne tik dėl įspūdingo kraštovaizdžio, bet ir dėl turtingo dar gyvo žodinio kultūrinio paveldo.“
Taigi galerijos skulptūros (visas skulptūras Irena kūrė kartu su sūnumi: šeimoje kūrybinis procesas vyksta tik tuomet, kai nuomonės visiškai sutampa) ir buvo kuriamos remiantis minėtomis legendomis ir apskritai visa senovės lietuvių mitologija.
Tokiu būdu čia atsirado elnias devyniaragis, o štai vienaragis į galeriją „atkeliavo“ iš… Vištyčio herbo. Galerijos širdis – didysis akmuo (tas pats, be kurio Vištytis neįsivaizduojamas), čia pat – keisti paukščiai miško sargai, feniksas, amžino atsinaujinimo simbolis…
Įspūdingą šviesos instaliaciją, kurioje, be kita ko, ir negatyvo įspūdis, ir „jonvabaliai“, sukūrė sūnus.
Štai taip žingsnis po žingsnio, sujungus keletą technikų, ir gavosi „švytinčios skulptūros“, o galerija „Švytinti žemė” tapo mistiška ir keistai raminanti.
Kurdami meno galeriją, kaip teigia Irena, mama ir sūnus niekieno darbų nekopijavo, bet visada kopijavo ir kopijuoja gamtą, mat, kaip jau minėta anksčiau, tik čia gali rasti neišsenkamai srautą idėjų kūrybai, o ir įkvėpimas ateina tik jaučiant sąlytį su gamta.
Kristalų magija
Meno galerijos „Švytinti žemė“ lankytojus kuris laikas stebina ir skulptūrėlės, apaugintos kristalais. Tai taip pat mamos ir sūnaus darbo vaisiai. „Kristalai, kuriuos užauginame patys, skirtingai nei natūralioje aplinkoje, – greitesnis procesas, tam neprireikia ilgų šimtmečių, – pasakoja Irena. – Vis tik kristalizacijos procesas užtrunka, o rezultatas visada yra staigmena.“
Tiesiai ant skulptūrų augdami kristalai sukuria nepakartojamą struktūrą. „Mes galime tik iš dalies kontroliuoti procesą, – pastebi galerijos šeimininkė, – mat kristalai patys „nusprendžia“, kaip jie augs ir kur augs.“
Saulės apšviestos skulptūrėlės su kristalais įspūdingai spindi, be to, tas ypatingasis Vištyčio švytėjimas integruotas ir į kristalus.
***
Vištytis – vasaros miestelis. Paprastai šaltuoju metu galerija nuolat nedirba (labai retai tokiu laiku čia sulaukia lankytojų), „Švytinčios žemės“ lankymas įmanomas tik iš anksto susitarus, o štai pavasarį viskas atsinaujina. Be to, galerijoje vykdomi edukaciniai užsiėmimai „Samanų magija”, „Uolos”, į kuriuos taip pat reikia tartis iš anksto.
Mamos ir sūnaus tandemas visada turi idėjų, ateities planų, visada turi ką veikti, džiaugiasi gyvenimu.
„Įdomu su savimi“, – reziumuoja Irena Kačkauskienė.
Vilmos Jurgaitienės ir meno galerijos „Švytinti žemė“ nuotraukos.
