Marijampolietis Povilas IVAŠKEVIČIUS (g. 1938 m.), Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sistemoje nuoširdžiai ir garbingai atpylęs 25 metus, šiandienos mūsų policijoje turbūt nebūtų savas. Mat jis nevirkautų su didžiule armija policininkų, kad jiems per daug darbo ir per mažai pinigų, dar gerai pasvarstytų dėl piketų. Atvirkščiai: patyręs teisėsaugininkas labai džiaugiasi, kad yra ką prisiminti iš labai įdomių savo darbo laikų, ir tais prisiminimais aktyviai gyvena iki šiol: jau išleistos keturios kriminalinių istorijų knygos: „Jaučio širdis“, „Criminal tango“, „Kriminaliniai Vlado kankanai“, „Ir sudužo meilė balerinai…“ (šią knygą dar galima įsigyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių “Akropolių” “Pegaso” knygynuose). Plačiau apie P. Ivaškevičių skaitykite čia. Šįkart pristatome dar niekur nespausdintą puikiai žodį valdančio buvusio policijos pareigūno autobiografinį etiudą.
Negeisk svetimos moteries!
Kažkas nedrąsiai pabarbeno į duris. Pakviečiau. Užėjo kukliai apsirengusi gal trisdešimties metų moteris. Pasilabino, pažvelgė į mane viena skaisčiai mėlyna kaip rugiagėlė akele. Mat antrosios vietoj – didelis mėlynai violetinis guzas.
– Čia dabar?! – nustebau.
– Man siuntimo abdukcijai, į teismą duosiu. Advokatas sakė, kad privataus kaltinimo tvarka…
– Tai kas taip jus?..
– Girtas vyrelis. Pylė, kad net žali žaibai pasirodė. Ir kad to užtektų! Išsilaužęs tvoros štakietą*, su griausmais ir keiksmais varė mane kelis kartus aplink gryčią, išdaužė langus, visas ant tvoros kabančias mūsų ir ne mūsų puodynes, visą miestelį ant kojų sukėlė, visą valandą lodijo kaimynų ir toliau gyvenančių šunis.
– Čia, matyt, su privačiu kaltinimu neužkiši. Valstybinio kaltinimo reikia. Taip ir pasakykit savo advokatui. O už ką taip?
– Pas kleboną buvau. Papasakojau, kad jam vien manęs neužtenka, kad jis su mano mama ir jaunesniąja seserimi tą patį daro. „Melskis, – sako, – dukra, aš tą nevidoną pasikviesiu“. Ir pasikvietė, o jis, išėjęs iš klebono, užsuko į „Spjaudyklę“**, prisisprogo, o parėjęs namo paleido liežuvį ir rankas.
– Rašykit, – padaviau rašiklį ir pareiškimo, kuriame perspėjama už žinomai melagingą pranešimą, blanką.
Per apylinkės inspektorių rytojaus dieną išsikviečiau jos vyrą Praną.
Atvyko. Stambus, gunktelėjęs, netrumpa mėsinga nosimi vyras. Jei tikėtume Lambrosso, italų kalėjimo gydytojo, teorija, tie ilganosiai – hiperseksualūs vyrai. Tai tvirtina ir pareiškėja.
– Tai kodėl taip, Pranai? Kodėl pačią daužai?
– Dar mažai gavo! Ar negalėjome namuose išsiaiškinti? Tai ne! Pas kleboną! O kas prašė ten eiti?! Ji nuėjo, pripliurpė, o davatkos mane pirštais bado, latrai neprasilenkia, šnypščia pasigardžiuodami, Terbaklyniu, Pisanka, Eržilu pravardžiuoja. O kokia sarmata prieš kleboną! Amžiais pas jį nebuvau klebonijoj, tik bažnyčioje, kur klebonas, taip maloniai kvepiant smilkalams, auksu žiba nuo galvos iki kojų. Tik žegnoja visus, kalba lotyniškai, žegnoja, o kai atsisuka su iškelta Ostija rankose, net vargonai nutyla. Tada vyrai ir moterys klaupiasi ir lenkia galvas žemyn ir žemyn. Ir ne visuomet klebonas toks malonus. Kai kada, užlipęs į sakyklą, bara katalikus, kam gamina naminę, kam be saiko ją laka, kam paleistuvauja, svetimoteriauja. Savo ausimis ne kartą girdėjau, todėl laikausi jo prisakymų. Prieš Velykas einu išpažinties. Išklauso mane kunigas klebonas, duoda stulą pabučiuoti. O čia? Akis į akį! Nuėjau, kur dėsies.
– Klebonas barė?
– Bart nebarė, gražumu ėmė. Tik užėjau, o jis: „Kiek, Pranai, yra Dievo įsakymų?“ „Dešimt“, – sakau. „Teisingai, – linktelėjo galvą. – O ką sako šeštasis Dievo įsakymas?“ „Tai kad nežinau, klebonėli“. „Ne-pa-leis-tu-vauk!“ „Tai kad aš nepaleistuvauju. Ar girdėjote, klebonėli, ką blogo apie mane? Ar vaikštau, landžioju, kur nereikia? Tai Domicelė prišnekėjo jums visokių baikų, netikėkit, kaip Dievą myliu“. „O ką, Pranai, sako devintasis Dievo įsakymas?“ „Tai kad nežinau, klebonėli“. „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries. O tu, Pranai, ką?!“ „Tai kad aš, klebonėli, prie svetimų nė iš tolo, nė viena akimi į jas nežiūriu. Net minties tokios neturėjau ir neturiu“. „Meluoji, Pranai, o meluodamas kitą nuodėmę darai. Juk aš viską žinau, nepasislėpsi. Šiuo įsakymu Dievas reikalauja išlaikyti ne tik išorinį padorumą, bet ir vidinį taurumą, gerbti meilę ir šeimą, tvardyti neleistinus geismu“. „Negeisk svetimos moteries! Gerai pasakyta! Tai ar mano žmona man svetima? O jos motina – ar svetima? O sesuo, ta jauniklė, ar svetima? Ar jos man svetimos, klebonėli? Visos po vienu stogu, visos ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus. Ko man eiti iš namų, landžioti, kur nepadoru, lodyti šunis? Kad visi matytų, liežuviais plaktų? Kur tu, žmogeli, pasislėpsi mūsų miestelyje su trimis gatvelėmis?“ „Bet, Pranai, tai juk svetimoteriavimas, ar tu taip, ar kitaip sakysi“. „Ne, klebonėli, tikrai ne! Uošvė – našlė, vyro neturi, tai kieno ji moteris? Ogi niekieno! Žmona nežinia kelintą sapną varo, net užuolaidos miegamajame kilnojasi, o uošvė man karštų blynukų su uogiene ir grietine užtektinai. Kartais, pagal nuotaiką, ir konjakėlio, to, armiansko, iš puškelės įlašina, pati dėl kompanijos išgeria, kad raudonumas muštų, gražiau ir jauniau atrodytų. O aš, klebonėli, kiaulė ar ką? Todėl ir jai kartelį, kitą… Jauniklė nigdi netekėjusi, tai kieno ji moteris? Taip pat niekieno! O karšta! Kaip prikūrintas pečius! Žmona darbe, uošvė rajono centre, o toji man praeiti neduoda. Tai kas aš, klebonėli: vyras ar ne vyras? Jei jūs ne kunigas būtute, tai kitaip į tuos reikalus žiūrėtute ir mane suprastute, o dabar? Nuodėmė ir nuodėmė, melskis ir melskis, atgailauk ir atgailauk. O už ką atgailauti, kad gerai buvo?!“
Nebeišlaikiau. Kritau iš padų bekvatodamas. Ilgai šluosčiausi juoko ašaras. Juokas juokais, o byla pagal Baudžiamąjį kodeksą. Smailas muštis tas Pranas, niekur nesidėsi. Po mėnesio perdaviau bylą teismui. Teisėjas organizavo išvažiuojamąjį posėdį, mat tuomet reikalavo daugiau viešumo, didesnio auklėjamojo poveikio kaltinamajam ir atėjusiems į posėdį miestelio žmonėms, kurie dar ilgai kalbėjo, kad ne teismas, o „tiatras“ buvo atvažiavęs.
*Tvoros statinis.
**Taip miestelio gyventojai vadino aludę.
Povilas IVAŠKEVIČIUS
Laimos Grigaitytės nuotraukoje – Povilas Ivaškevičius.