Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > O, mūsų Lietuva…

O, mūsų Lietuva…

 

Lietuva

Išblaškyta ir išsibėgiojusi.

Tokia šiandien gintarinė Lietuva.

Tarp kitų šalių savęs ilgai ieškojusi,

Svetimšalių mindyta, grobta, tremta.

Kvepia Lietuva medum ir duona,

Žydi liepos, noksta saulėje rugiai.

Vis mažiau rugiagėlių, rausvų aguonų,

Pievose tik pienės gelsvosios, margi drugiai.

Vėl čiurlioniškas godas godoja miškas,

Spindi  kaimas,  apgaubtas nakties tylos.

Gintarinėmis bangelėmis  sutviskus,

Baltija savus vaikus namo  vilios.

Jų tiek daug, svetur šaknis įleidusių,

Čia, Tėvynėje nereikalingų, pamirštų,

Skaudžiai įžeistų ir įsižeidusių,

Suklaidintų, mylimų, lauktų.

Lietuvėle, mano Lietuvėle,

Tu kaskart mažyn ir svetimyn

Bičiulystės kamuolį kitiems  iškėlus,

Būk nors retkarčiais saviems

 Svetinga ir dosni…

 

Lietuva II

Man dar reikia tos, tikrosios Lietuvos.

Puokštės paprastos lietuviškų gėlių,

Neparduotos, nepaniekintos, savos,

Su savuoju Rūpintojėliu.

 

Man dar reikia žydinčių linų

Ir skaidrios saulėgrąžų šviesos,

Kaimo dūmų ir jaukių namų.

Man dar reikia tos senosios Lietuvos.

 

Man dar reikia nuosavos kalbos,

Skambančios lyg nuostabi daina

Ir nenoriu niekieno globos,

Kuriai rūpi Lietuva mana.

 

Vasaros darbai

Lietuvėlė mūsų maža

Skuba vytis Europos brolius.

Juk lemtinga ta atkarpa,

Per kurią mes nuo jų nutolom.

Kaip norėtume būti šalia

Prancūzijos ir Vokietijos,

Kad klastinga priešų galia

Negrąsintų. Mes jų nebijom.

Juk praėjo jau būrų laikai

Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi,

O gal mes atsilikę vaikai,

Atkeliavę į klestintį ūkį?

Kur tiek blizgesio, tiek šviesų,

Technologijos naujos vilioja.

Viskas sukas keistu ritmu,

Net nemąstant, nepamatuojant,

Kad nepertraukiamomis šaknimis

Tai su protėviais mūsų suaugę.

Miestus grindžiame akmenimis,

O medžius išgenėjam paslaugiai.

Upės, pievos, miškai, ežerai

Jau ne mano, ne tavo, ne mūsų

Donelaitiškas Pričkus tikrai

Nepaverstų tai savo būstu.

Bet juk jis – tolima praeitis

Ir pamokymai jo mums nesvarbūs.

Žemdirbiai ir be jo pasodins,

Gal paprašę Europos pagalbos.

Pamiršti jau seniai linai

Ir rugiagėlės nemėlynuoja.

Juk Europa – visų namai,

O lietuviai migruoja, migruoja…

Kai teisybės nerandam namuos,

Kur seniai jau savų nebegirdim,

Nors galėtume bent paguost

Ar priglaust, ar padėt, ar sušildyt.

Tik to skubančio laiko tėkmėj

Vis mažiau jau užuojautos lieka:

Abejingų tiek daug, o padėt

Nebemokam, jei Pričkus neliepia…

  

Lietuvai

Mes tikėjom, Lietuva, Tavim.

Tarsi kylančia žvaigžde Tavim tikėjom.

Pasikliaudami jausmais ir širdimis,

Mes prieš tankus okupantų ėjom.

 Tarsi kumštis, kietas, atkaklus

Vienybe grubiausią jėgą nugalėjom.

Plėšė Laikas sausio baisiojo lapus,

Kad bus lengva niekas nežadėjo.

O pasaulį stebino maža tauta,

Kad išdrįso  stot prieš milžiną, žavėjo.

Mus viliojo Laisvė, paprasta , nesutepta,

Atpūsta šiltų svajonių vėjo.

Kai liepsnojo  budintys Vilties laužai,

Vienas kitą palaikyt mokėjom,

Nusidažė  sausio sniegas kruvinai,

Bet vis tiek mes,  Lietuva, Tavim tikėjom…

 Aldona MURAUSKIENĖ

Vytenio Skroblo nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite