Lietuva
Išblaškyta ir išsibėgiojusi.
Tokia šiandien gintarinė Lietuva.
Tarp kitų šalių savęs ilgai ieškojusi,
Svetimšalių mindyta, grobta, tremta.
Kvepia Lietuva medum ir duona,
Žydi liepos, noksta saulėje rugiai.
Vis mažiau rugiagėlių, rausvų aguonų,
Pievose tik pienės gelsvosios, margi drugiai.
Vėl čiurlioniškas godas godoja miškas,
Spindi kaimas, apgaubtas nakties tylos.
Gintarinėmis bangelėmis sutviskus,
Baltija savus vaikus namo vilios.
Jų tiek daug, svetur šaknis įleidusių,
Čia, Tėvynėje nereikalingų, pamirštų,
Skaudžiai įžeistų ir įsižeidusių,
Suklaidintų, mylimų, lauktų.
Lietuvėle, mano Lietuvėle,
Tu kaskart mažyn ir svetimyn
Bičiulystės kamuolį kitiems iškėlus,
Būk nors retkarčiais saviems
Svetinga ir dosni…
Lietuva II
Man dar reikia tos, tikrosios Lietuvos.
Puokštės paprastos lietuviškų gėlių,
Neparduotos, nepaniekintos, savos,
Su savuoju Rūpintojėliu.
Man dar reikia žydinčių linų
Ir skaidrios saulėgrąžų šviesos,
Kaimo dūmų ir jaukių namų.
Man dar reikia tos senosios Lietuvos.
Man dar reikia nuosavos kalbos,
Skambančios lyg nuostabi daina
Ir nenoriu niekieno globos,
Kuriai rūpi Lietuva mana.
Vasaros darbai
Lietuvėlė mūsų maža
Skuba vytis Europos brolius.
Juk lemtinga ta atkarpa,
Per kurią mes nuo jų nutolom.
Kaip norėtume būti šalia
Prancūzijos ir Vokietijos,
Kad klastinga priešų galia
Negrąsintų. Mes jų nebijom.
Juk praėjo jau būrų laikai
Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi,
O gal mes atsilikę vaikai,
Atkeliavę į klestintį ūkį?
Kur tiek blizgesio, tiek šviesų,
Technologijos naujos vilioja.
Viskas sukas keistu ritmu,
Net nemąstant, nepamatuojant,
Kad nepertraukiamomis šaknimis
Tai su protėviais mūsų suaugę.
Miestus grindžiame akmenimis,
O medžius išgenėjam paslaugiai.
Upės, pievos, miškai, ežerai
Jau ne mano, ne tavo, ne mūsų
Donelaitiškas Pričkus tikrai
Nepaverstų tai savo būstu.
Bet juk jis – tolima praeitis
Ir pamokymai jo mums nesvarbūs.
Žemdirbiai ir be jo pasodins,
Gal paprašę Europos pagalbos.
Pamiršti jau seniai linai
Ir rugiagėlės nemėlynuoja.
Juk Europa – visų namai,
O lietuviai migruoja, migruoja…
Kai teisybės nerandam namuos,
Kur seniai jau savų nebegirdim,
Nors galėtume bent paguost
Ar priglaust, ar padėt, ar sušildyt.
Tik to skubančio laiko tėkmėj
Vis mažiau jau užuojautos lieka:
Abejingų tiek daug, o padėt
Nebemokam, jei Pričkus neliepia…
Lietuvai
Mes tikėjom, Lietuva, Tavim.
Tarsi kylančia žvaigžde Tavim tikėjom.
Pasikliaudami jausmais ir širdimis,
Mes prieš tankus okupantų ėjom.
Tarsi kumštis, kietas, atkaklus
Vienybe grubiausią jėgą nugalėjom.
Plėšė Laikas sausio baisiojo lapus,
Kad bus lengva niekas nežadėjo.
O pasaulį stebino maža tauta,
Kad išdrįso stot prieš milžiną, žavėjo.
Mus viliojo Laisvė, paprasta , nesutepta,
Atpūsta šiltų svajonių vėjo.
Kai liepsnojo budintys Vilties laužai,
Vienas kitą palaikyt mokėjom,
Nusidažė sausio sniegas kruvinai,
Bet vis tiek mes, Lietuva, Tavim tikėjom…
Aldona MURAUSKIENĖ
Vytenio Skroblo nuotrauka.