Ateidami į žemę, visi atsinešame savąją paskirtį. Vieni kuria meno kūrinius, kiti sprendžia pasaulines problemas, bet didesnė dauguma tyliai dirba savo darbą, savęs negarsindami, nesureikšmindami savos paskirties būti naudingam ir reikalingam žmonėms. Labai nuostabu sukurti technikos stebuklus ar pakilti į kosmosą, tačiau ne mažiau svarbu suteikti kam nors pagrindą po kojomis, padėti atrasti savo vietą po saule, įkvėpti naujam gyvenimui. Kodėl žmogus nugyvena būtent tokį, o ne kitokį gyvenimą? Ar virtinė atsitiktinumų visa tai nulemia, o gal tai užkoduota žmogaus likime? Gal iš tikrųjų tik pats žmogus gali susikurti tokį gyvenimą, kokio nori, nepriklausantį nuo jokių aplinkybių? Bet ne kiekvienas iš mūsų sugeba pasiimti iš gyvenimo tai, kas jam paduodama kartais tiesiog ant delno – vienas neryžtingai trypčioja vietoje, kitas surenka viską lig trupinio, nori gyventi pilnakraujį gyvenimą čia ir dabar, dalintis su kitais tuo, ką įgijo savo protu, rankomis, širdimi…
Apie tai (ir ne tik!) kalbamės su Marijampolės Mokymo centro direktore Ona ČIRVINSKIENE.
– Jums buvo įteiktas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo medalis (už indėlį plėtojant smulkųjį verslą ir visuomeninę veiklą). Verslas yra verslas, tačiau, manau, svarbiausia, kad jūsų visuomeninė veikla remiasi humaniškumu, pagalba žmonėms. Juk ne kiekvienas verslininkas atveria savo kišenę tiems, kuriems reikalinga pagalba.
– Taip, tai tiesa. Ne vienus metus dalyvavau Maisto rinkimo banke. Daugelis verslininkų remia, tačiau liūdna, kai pasitaiko tokių, kurie net mesteli: „Ar pati valgyti neturi ką?“ ir stengiasi pasprukti iš parduotuvės pro kitas duris. Aš visada sakiau ir sakysiu, kad visų pinigų niekada neuždirbsi, o man užtenka tiek, kiek turiu. Nesu iš tų, kuriai rūpi tik savas kiemas. Padovanojome Vaikų dienos centrams, gklobos namams aštuonis kompiuterius, rinkome ne vieną kartą drabužius „Samarijai“, jei reikia, užleidžiame renginiams ir savo patalpas, kiemą, stengiamės padėti, kiek galime.
– Dar viena jūsų labdaringos veiklos dalis – mentorystė. Pasak Oprah Winfrey, mentorius – tai žmogus, padedantis atrasti tikėjimą savimi. Tai žmogus, padedantis suprasti, kad nepaisant tamsios nakties ryte jus pasitiks sėkmė. Tai žmogus, padedantis pažinti tą savo pusę, kurios ir patys dažnai nepažįstame. Papasakokite apie šią savo veiklos sritį, apie darbą be finansinio atlygio.
– Mentorystė nesiekia nurodyti teisingus sprendimus, o tik padeda nukreipti teisinga linkme. Manau, kad tai yra labai svarbu. Ateina pas mane jauni žmonės, norintys imtis verslo, bet nežinantys nuo ko pradėti, o kartais net ir patys tiksliai nežino, ko nori. Visada patariu, konsultuoju nemokamai, esu sukaupusi didelę patirtį padedant jauniems žmonėms išgryninti savo verslo idėjas, pasirengti įmonės steigimui ir vystymui. Juk dažnai egzistuoja didelis skirtumas tarp žmogaus turimų įgūdžių ir įgūdžių, kurių reikia, kad jis įvykdytų tam tikrą projektą, arba yra būtini būsimai jo karjerai. Ir labai smagu, kai net po kelerių metų prisimena, ateina, padėkoja. Dalyvavau ir Moters veiklos centre mentorystės klausimais, konsultavau moteris. Buvo, kad pažįstamai jaunai porai pavogė visus pinigus, nupirkau jiems malkų, maisto, daviau pinigų. Gyvenime taip būna: kiek kitiems duodi, tiek (ir dar daugiau!) tau sugrįžta. Aš žinau, ką reiškia vargas: užaugome devyni vaikai ant nederlingos Dzūkijos žemės. Tad visur vadovaujuosi savo tėvelio žodžiais: „Vaikai, būkite biedni, bet teisingi, viską gyvenime laimėkite gerumu, tada jus visada ir visur priims“.
– Kaip spėjate visur, kai tiek daug visuomeninės veiklos, be to, turite ir daržą, ir sodą, ir namus? Ar vyras nepyksta, retai matydamas žmoną namuose?
– Kol žmogus juda, tol jis gyvas. Seniai bendradarbiauju su Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmais, niekada neatsisakau jiems padėti. Beveik vienuolika metų vadovavau moterų verslininkų klubui, kurį pačios su Adolfina Blauzdžiūniene ir įkūrėme. Deja, iš mūsų senųjų narių tik dviese ir belikome. O vyras jau apsiprato, dažnai ir pats dalyvauja mūsų renginiuose. Dabar šiek tiek sirguliuoja, skauda kojas – atsiliepia buvusi futbolininko karjera. O sode kažkaip viską spėju, labai myliu gėles, auginu daug jų. Kažkada dar ir siūti mėgau, pati viską galėdavau pasisiūti, net paltą, tik dabar nėra tam laiko. Mes abu su vyru esame gimę Arklio metais, tai ir vežame nesispardydami visą gyvenimą.
– Bet tiek dirbant ar atsiranda laiko poilsiui? Važiuojate į egzotiškas šalis?
– Man geriausias poilsis Buktoje, mano sode, paguliu ant žolytės, pasivaikščioju, su savo augalais pasikalbu. Savaitei išvažiuoju prie Kuršių marių. Ar gali būti kas nors geriau?
– Kaip išgyvenote krizės metais, juk daug kam teko ir su verslu atsisveikinti?
– 2009-2010 metai buvo prasti, o vėliau jau atsigavome. Vykdėme projektą kartu su Profesinio mokymo centru, apmokėme 208 kaimo žmones, tam pinigų skyrė Ūkio ministerija ir Europos Sąjunga. Žmonės įsigijo papildomas elektrikų ir autokrautuvų vairuotojų specialybes, susirado naujus darbus, kai kas ir į užsienį išvažiavo, turėdami specialybę, ir ten lengviau darbą galėjo rasti.
– Ar su viskuo šiais laikais galite susitaikyti, ar visos socialinio gyvenimo apraiškos jus tenkina?
– Yra dalykų, kurių aš netoleruoju. Nepripažįstu netikrų šeimų, kai žmonės gyvena be santuokos, juk tokiu atveju labiausiai kenčia vaikai. Kokia tai šeima, jei užsinorėję abu į priešingas puses pasuka? Nepatinka dabartinė mergaičių apranga, net į bažnyčią gali su šortais ateiti. Mokyklose turėtų būti įvestos etiketo, aprangos kodo pamokos. Juk sovietiniais laikas su džinsais net į kavines neįleisdavo.
– Ką manote apie emigraciją?
– Mano ir vaikai, ir anūkai Lietuvoje. Ir pati nenorėčiau gyventi kur nors kitur. Gaila, kad daug kas išvyksta, bet aš manau, tik tada, kai yra toli nuo Lietuvos, įvertina tai, ką paliko.
– Esate minėjusi, kad gyvenime jus lydi trys mistiški skaičiai: „3“, „7“, „9“. Ką jie jums reiškia?
– Neįtikėtina, bet tai tiesa ir norom nenorom tenka patikėti, kad jie mano gyvenime labai svarbūs. Mano vardas susideda iš trijų raidžių, namo numeris irgi trečias. Sudėjus įmonės kodo skaičius, gauni 3, jame net 4 tryliktukai. Kai stojau į Universitetą, grupės numeris buvo trečias, sudėjus gimimo datos skaičius, gaunasi septynetas, automobilio numeryje taip pat yra septyni. Kiek turėjome butų, visada buvo skaičiai 3 ir 7. Sudėjus gimimo metus – 9. Ką tai reiškia, net pati nežinau, bet kad jie man sėkmingi, galiu patvirtinti.
– Šiandien ramia širdimi galite pasakyti, kad nugyvenote prasmingą gyvenimą ir esate laiminga?
– Esu sveika, turiu darbą, galiu padėti žmonėms, ko dar gali žmogui reikėti!
– Dėkoju už pokalbį.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Birutės KURTINAITIENĖS nuotrauka.
Nr. 32 (36), 2013 m. rugpjūčio 10–16 d.
Šaunuolė m9sų Onutę.Taip laikikis, draugė, ir toliau!