Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Ona Sakalauskienė: negi saulėlydžiai negražūs?

Ona Sakalauskienė: negi saulėlydžiai negražūs?

Žmogaus nugyventi metai visuomenėje dažnai virsta stereotipais, pagal kuriuos matuojamas kone kiekvieno individo statusas toje pačioje visuomenėje. Rodos, normalu, kai teisę vairuoti automobilį gauna asmuo, sulaukęs pilnametystės, o ar normalu, kai patyręs puikus specialistas, kupinas jėgų, prievarta grūdamas į pensiją, mat toji pati visuomenė, ypač šiais laikais orientuota į jaunystės kultą ir taip auginanti kartą, kuri reikalauja visko čia ir dabar, dažnai net nesistengdama dėti pastangų, kad kažką pasiektų, sukuria ir negatyvius stereotipus, kuriuos stiprios, kūrybingos, atsakingos asmenybės tiesiog privalo laužyti vardan to pačios visuomenės, juos sukūrusius, gerovės.   

…Jos pristatyti nereikia. Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) vadovė Ona SAKALAUSKIENĖ (g. 1938 m.) plačiai žinoma ne tik už Suvalkijos sostinės, bet net ir už visos Lietuvos ribų. Ji yra viena iš tų retų žmonių, mokančių visa savo esybe mylėti gyvenimą, o nugyventų metų skaičiaus nepaversti stereotipu, sakančiu, jog sulaukus kažkiek metų negalima to, negalima šito – viskas galima, jei nesutapatini savęs su tuo pačiu stereotipu, jei suvoki, jog kiekvienas žmogaus gyvenimo tarpsnis – pradedant kūdikyste ir baigiant senatve – yra gražus – kaip graži yra gamta bet kuriuo metų laiku, paros metu!   

Tik faktai

Ona Sakalauskienė Marijampolės TAU visuomeniniais pagrindais vadovauja nuo 2005 m. (nuo pat įkūrimo), 1960–2007 m. dirbo pedagoginį darbą, šalia pagrindinės veiklos visada užsiiminėjo savanoriška veikla: Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internatinėje mokykloje buvo įkūrusi Internacionalinį klubą, dirbdama suaugusiųjų vidurinėje mokykloje buvo išrinkta mokytojų profsąjungos pirmininke, antraeilėse pareigose „Ryto“ vidurinėje mokykloje įkūrė ir vadovavo tarptautiniam draugystės klubui ,,Baltija“, kuris už veiklą buvo apdovanotas daugeliu padėkos raštų ir diplomų. Marijampolės kolegijoje visuomeniniais pagrindais vadovavo Žemdirbių tęstinio profesinio mokymo centrui.

Gavusi daug padėkų, apdovanojimų: „Sūduvos šviesuolė“ 2014 m. (jai skirta Čiurlionio taurė),  2015 m. suteiktas Marijampolės Garbės piliečio vardas, 2018 m. LR Prezidento kanceliarijos padėka 80-mečio proga ,,Už aktyvią veiklą buriant žmones, kurie visą gyvenimą siekia tobulėti ir mokytis“, praėjusį spalį, minint Senjorų mėnesį, pirmą kartą Lietuvoje rengiamuose rinkimuose „Metų senjoro rinkimai 2020“ tapo nugalėtoja ir daugybė kitų.

Vaikystė

Ona Dobilaitė-Sakalauskienė (g. 1938–08–10) – grynakraujė marijampolietė, nuo pat mažens išsiskyrusi ypatingu veržlumu, guvumu ir nuovokumu. Vienturtė dukra, gimusi po tėvų santuokos praėjus dešimčiai metų, tad ir dėmesio bei rūpesčio vaikystėje nestokojusi. Tėvai gyveno pasiturinčiai, turėjo savo parduotuvę, tad dukra visada būdavo papuošta.

Pradėjusi lankyti pradinės mokyklos pirmą klasę (mokėsi pas šviesios atminties pedagogę Genovaitę Jarumbavičiūtę), kone nuo pirmųjų dienų atkreipė į save dėmesį: išdykusi, trukdo kitiems vaikams dirbti, mat skaityti, rašyti jau moka, taigi jai nuobodu – ką su ja daryti? Ogi iškart kelti į antrą klasę – buvo priimtas išmintingas sprendimas, kuris „išgelbėjo“ visus: ir nenuoramą pirmokę, per metus baigusią pirmą ir antrą klases, ir jos bendramokslius.

Sibiras

O mokslai Onutei sekėsi. Bet, jai besimokant tuometinėje Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, 1949 m. kovo 29 d., per mokinių pavasario atostogas, įvyko tai, kas visam gyvenimui paliko gilią žymę. Kartu su tėvais vos dešimtuosius gyvenimo metus perkopusi mergaitė buvo išvežta į Sibirą, Irkutsko sritį (grįžo 1956 m.). Kitaip tais laikais tarsi negalėjo būti: tėvai – nuosavos parduotuvės savininkai, taigi buožės, vyti juos iš Tarybų Lietuvos!

Bet gyvenimas tęsėsi ir ten, toli nuo gimtinės. 1949 m. rudenį Onutė grįžo į 4 klasę, nes visiškai nemokėjo rusų kalbos, Pamažu, žingsnis po žingsnio viskas tapo įkandama: ir rusų kalba, ir pamokos svetima kalba.   

Gyvenimas Sibire, nepaisant visų sunkumų (nuo pat vaikystės iki šiol O. Sakalauskienė vadovaujasi taisykle: liūdėti – tyliai, džiaugtis – garsiai), turėjo ir savo žavesio, kuris ypač dabar, turint didelę gyvenimo patirtį, ryškiai prisimenamas. Dobilai, svetimame krašte įsikūrę, augino ožką, vaikai rinko uogas, grybus, kedrų riešutus, žvejojo. Onutė prisimena: miške renka uogas, įknibusi į avietyną, pakelia galvą – priešingoje avietyno pusėje meška. Taip pat uogauja. Baimės jokios. Ir pavojaus jokio – tokia kasdienybė. Arba išeina Onutė iš namų nešina ką tik iškeptais blynais – lauke valgyti skaniau. Nespėja apsižiūrėti, o ją kažkas per liemenį apsiveja. Ogi meška! Draugiškai, meiliai, matyt, plėšrų žvėrį blynų kvapas „suminkštino“. Kas beliko? Ogi atiduoti lepečkojei blynus, kuri juos gavusi patenkina nešlepsėjo savais keliais.

Sunkumai grįžus į Lietuvą

Štai ten, tolimajame Sibire, baigė vidurinę mokyklą, į kurią pirmyn–atgal tekdavo kulniuoti kasdien po 10 km, o kai po Stalino mirties visi, gimę 1938 m. ir jaunesni, galėjo būti laisvi, su rusišku brandos atestatu rankose grįžo į Lietuvą. Gyvenimo veltui švaistyti Onutė neketino: kadangi mokykloje jai labai gerai sekėsi matematika, iškart nuvežė dokumentus stojimui į Kauno tuometinį KPI. Penketais (tuomet tai buvo aukščiausias įvertinimas) išlaikė stojamuosius egzaminus ir… neįstojo: koją pakišo biografijos faktas – tremtinė, buvusi išvežta į Sibirą. Nuoskauda, apmaudas ir mintis – mokytis metus tuometinėje vakarinėje mokykloje, kad galėtų gauti lietuvišką atestatą, – tokia buvo pirmoji Onutės reakcija į tai, jog tai metais ji nebus studentė.

O nusišluosčiusi ašaras nutarė stoti į tuometinę Marijampolės pedagoginę mokyklą ir tapti pradinių klasių mokytoja. Ir čia tremtinės niekas nepageidauja, o apie galimybę būti mokytoja nė kalbų negali būti. Vėl ašaros, nusivylimas. Laimei, praėjus savotiškos Golgotus kelius, vis tik gavo teisę čia mokytis.

Pedagoginis darbas

Po II studijų kurso Onutė Dobilaitė ištekėjo ir tapo Sakalauskiene. Beje, vyro toli ieškoti nereikėjo: juo tapo Onutės bendramokslis Petras.

Jaunieji Sakalauskai, baigę studijas, paskyrimą dirbti gavo į tuometinį Ariogalos rajoną. Bet Onutei susiklostė taip, kad iškart dirbti neteko: rugsėjo1 d. ji buvo priimta į darbą, o jau rugsėjo 2 d. išėjo motinystės atostogų – į pasaulį buvo pakeliui jaunos šeimos pirmagimė (Sakalauskai užaugino dvi dukras: Vidą (g. 1960 m.) ir Redą (g. 1961 m.), dabar jau yra ir 4 anūkai bei 5 proanūkiai). Po privalomų atidirbti trejų metų pagal paskyrimą Sakalauskai grįžo į Marijampolę. Štai čia ir įsisuko prasmingų darbų maratonas, kuris tęsiasi iki šiol. O. Sakalauskienė Marijampolėje pradėjo dirbti tuometinėje miesto internatinėje mokykloje, dirbo ir tuometinėje 7-ojoje vidurinėje (ten jos vyras buvo direktoriaus pavaduotojas), ir 2-ojoje vidurinėje, ir vakarinėje, ir pedagoginėje mokykloje – iš viso 48 metai pedagoginio darbo stažo, 19 iš jų – pedagoginėje mokykloje. Onutė buvo ir rusų kalbos mokytoja, ir pionierių vadovė. Vilniaus universitete studijavo rusų kalbą, tačiau po trijų kursų studijas metė (dėl lūžusios kojos pasiėmė akademines atostogas, po kurių į studijas negrįžo), tačiau vėliau rusų kalbos mokslus užbaigė ir diplomą gavo Vilniaus pedagoginiame institute.

TAU – pasididžiavimas

Gera mokytoja neapsiribojo vien pamokomis. Ji buvo įkūrusi internacionalinius klubus, kuriuos mokiniai labai pamėgo, mat tai buvo ne tik įdomi pažintinė veikla (keliaudavo su vadove po visą tuometinę Tarybų Sąjungą), bet ir stiprino tarpusavio ryšius, juos plėtė susirasdami draugų įvairiausiose vietovėse.

O. Sakalauskienė į pensiją iš pedagoginės mokyklos išėjo būdama 55 m. amžiaus, tačiau jau kitą rugsėjo pirmąją vėl ten dirbo: ėmė vadovauti mokykliniam pedagogikos skyriui, įkūrė taip pat ūkininkavimo pradmenų kursus, o 2005 m. gerbiama pedagogė, nuo mažens turinti organizatorės savybių, įkūrė Marijampolės TAU.

2015 m. mirė Onutės vyras, su kuriuo išgyveno kartu 55 metus, tad TAU veikliai moteriai yra šeima.

Marijampolės TAU, šiuo metu savo gretose jungiantis per 600 klausytojų, šiemet minėjo 15 gyvavimo metų sukaktį. Nuveikta daug. Per 15 metų – 72 įgyvendinti projektai, 84 kelionės Lietuvoje ir jos ribų, TAU kolektyvai pelnę nemaža garbingų apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Kas 5 metai išleidžiama TAU veiklos knyga.

Marijampolės TAU direktorė labai didžiuojasi šia mokslo, žinių ir bendravimo šventove. Į universitetą už simbolinę kainą priimami visi norintieji tobulinti savo žinias nuo 45 metų amžiaus. Čia veikia net 14 fakultetų, kuriuos būsimi studentai renkasi pagal savo pomėgius. Populiariausi, anot vadovės, psichologijos, namų ūkio, dvasinio tobulėjimo fakultetai. Per mokslo metus organizuojamos bent keturios įdomios išvykos po Lietuvą. O. Sakalauskienė aistra keliauti po pasaulį „užkrėtusi” didelę dalį savo studentų. Į universitetą, kuriame galioja gana griežta lankymo ir elgesio užsiėmimuose tvarka, plūsta pagyvenę žmonės ne tik iš aplinkinių vietovių. Marijampolėje esančią senjorų „Alma Mater” renkasi ir kaimynai lietuviai iš Punsko.

Viską stengiantis daryti „dešimtukui su pliusu“

Ar įmanoma vadovauti TAU, kai tau 82 metai amžiaus? Į tokį klausimą Onutė tik nusišypso: visada ji norėjo aktyvaus gyvenimo, ir šis noras su metais niekur nedingo! Kur jos, kaip pedagogės ir vadovės, populiarumo paslaptis? Jokių paslapčių čia nėra, kaip teigia Onutė, jei nelaikytume paslaptimi sąžiningumą ir pagarbą žmogui, koks jis bebūtų. O didžiausias malonumas – kai žmogus nuo tavo veiklos bent kiek laimingesnis tampa. „Į kiekvieną žmogų einu atvira širdimi, neturiu turtų, užtat ir esu laiminga. Mano turtas – kelionės. Niekada nesijaučiu vieniša, – sako O. Sakalauskienė. – Svarbiausia – mylėti gyvenimą, kuris yra duotas. Gyvenimas yra labai gražus“. Veikli moteris žino, kad kiekvieno žmogaus kelias – jo kelias, kuriame yra įvairūs amžiaus tarpsniai. Žmogaus senatvė (taip pat ir vaikystė, jaunystė…) – kaip gamta. „Argi negražūs gamtoj saulėlydžiai?“ – retoriškai klausia Onutė. O visą supantį gyvenimo grožį bet kuriuo metu įžvelgti jai padeda paprastos tiesos: niekada neverkti, niekada nieko neprašyti, laikytis principo: pirmiausiai duok – sugrįš dešimteriopai. Ir svarbiausia – stengtis, kad tavo veikla atneštų pačius geriausius rezultatus. „Nuo pat jaunų dienų viską stengiuosi padaryti „dešimtukui su pliusu“, – vaizdžiai savo kredo apibendrina TAU vadovė.

Nuotraukos iš asmeninio Onos Sakalauskienės archyvo.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite