Pradedame publikuoti Onos Griniūtės-Bacevičienės (1884–1972), Prezidento Kazio Griniaus sesers, prisiminimus, kuriais pasidalinti su skaitytojais mums leido jos artimieji.
Ona Griniūtė-Bacevičienė – knygnešė, gyvenusi Selemos Būdos kaime (Kazlų Rūdos sav.), priklausiusi Marijampolės „Artojų“ draugijai.
Prisiminimuose atgyja to meto gyvenamoji tikrovė, daug dėmesio skiriama etnografijai, papročiams atskleisti, taip pat epizodiškai matome ir Prezidentą Kazį Grinių, gerokai vyresnį už Oną brolį, dažniausiai dar mergaitės akimis.
Apie tėvus
Vincas Grinius, mano tėvas, (1837–1915) kilęs iš didelės šeimos (5 sūnūs, 4 dukterys), gyvenusios Valčiavos kaime (7 km nuo Marijampolės, iš kairės pusės nuo Kauno), valdžiusios 50 margų (margas – 0,5598 hektaro) žemės. Šeimoje jis buvo pats vyriausias. Kadangi buvo daug vaikų, jo tėvai nupirko žemės Selemos Būdos kaime, 5 km nuo Sasnavos – pusiau bruzgo, kurį reikėjo išdirbt: kelmai išlupt, šakos išlaužyt… – taip išdirbo 30 margų.
Mano tėvo šeimoje iš viso buvo 11 vaikų: 7 berniukai ir 4 mergaitės. Du maži mirė, o devyni užaugo: 5 broliai ir 4 seserys. Iš mūsų Kazys buvo vyriausias. Jį tėvai išleido į mokslus – tapo daktaru.
Mano tėvas mokėjo skaityti ir rašyti, nors mokykloje nebuvęs. Gabumų turėjo didelių: žinojo geografiją, turėjo žemėlapių, buvo gabus matematikai, laukus matuodavo (turėjo įrankius laukams matuoti). Žmonės nusipirkdavo lauko, tai jį veždavosi matuoti. Taip pat tėvas mokėjo pasigaminti stalus, spintas.
Ona Vosyliūtė-Griniuvienė, mano motina, (1839–1919) gimusi Tursučių kaime, Šunskų parapijoje, netoli Šešupės, mažoje šeimoje, turėjusioje 40 margų žemės. Ji turėjo du brolius ir vieną seserį, kuri mažiukė mirė – užaugo du broliai ir ji. Buvo labai darbšti, daug verpdavo ir ausdavo, mat reikėjo keturioms dukterims kraičiai sudėti, taip pat į mokslus – būti daktaru – leido sūnų, reikdavo baltinių (30 baltinių reikdavo!) išsivežt visam mokslo laikui į Maskvą (artimesnio universiteto nei Maskvoje nebuvo). Rašyt nemokėjo, skaityt tik maldaknygę galėjo. Buvo labai pamaldi, mus mokė poterių.
Mes, vaikai, atsikėlę ryte, pirmiausia nusiprausdavome, stodavome prie ratelio, poteriaudavome, papoteriavę pabučiuodavome mamai ranką ir tik tada eidavome valgyti pusryčių.
Mama buvo labai nuoširdi. Jei sirgdavo kas nors iš kaimynų, eidavo lankyti, siųsdavo mane (nešdavau kiaušinių, sviesto), o neturtingus pasiimdavo pas save ligyti. Vieną žmogų pas save laikė iki jo mirties.
Tėviškės namai ir jų aplinka
Prisimenu, mano tėvų seklyčia – didelis kambarys, tik žemokas. Baldai: didelis, keturkampis, stalas, du suolai per visą stubos (namo) sieną, uslanas (suolas) prie stalo, tokio ilgio kaip stalas ir kampe vidutinio didumo lova, paklota svečiui, šėpa (spinta) prie durų. Visi baldai – paties tėvo padaryti, prasti, mat nebuvo jis stalius. Krėslų, kėdžių nebuvo, nes nemokėjo jų padaryti.
Namų priemenė (iš mano vaikystės atsiminimų) buvo be grindų, su dviem mažučiais langučiais. Stuboj langai irgi maži buvo. Žiemą, kai langai (langai buvo vieni) užšaldavo, net stuboj būdavo tamsiau (langai būdavo užmūryti ledu), mudu su broliu Pijušu pūsdavome burna į juos: ledas nutirpdavo, žiūrėdavome į lauką…
Nuo Selemos Būdos kaimo kelio, už plento, – monžinė giraitė. Toje giraitėje yra daug mondžų medžių, dėl to giraitę vadindavo mondžine. Prie kelio, šalia plento, gyveno J. Ambrasas. Per savo gyvenimo laiką visą savo turtą sudegino rūkydamas pypkę. Jo namai dusyk degė. Pirmą sykį šėrė arklį, rūkydamas pypkę, matyt, iškrito žarija iš pypkės ir užsidegė. Sudegė arkliai ir kelios trobos. Atstatė trobesius, vėl gyveno, po kiek laiko, pasišėręs gyvulius, šventą dieną atsigulė ir… – vėl keletas trobų sudegė. Priežastis ta pati. O buvo darbininkas ir taupus žmogus…
…Einant nuo plento Prienų keliu, po dešinei, Simono Staknevičiaus (Ringio) sodyba – senovės kanklininko namai. Jis buvo nelabai didelis ūkininkas, turėjo žemės ne per daugiausiai, rodos, 40 margų, buvo vidutinio ūgio, šviesios išvaizdos, duksvokas, linksmo būdo, ne davatka buvo, bet pamaldus, apskritai simpatiškas žmogus.Turėjo 7 dukteris, visos dukterys buvo bažnyčios kantarkos (giesmininkės), turėjo balsus gerus, mokėjo gerai ir dainuoti, ir giedoti, ir šokti. Tėvas kankliuoja, o mergičkos šoka, nuo pat mažens visos buvo linksmo būdo. Ir jo anūkai, ir anūkės mokėjo gerai šokti, tėtukas jas ir kankliuoti išmokė. Visoj apylinkėj kanklininko dukterų buvo gražiausi gėlių darželiai, įvairiausių gėlių būdavę pas jas. Simono Staknevičiaus anūkas Simonas Popiera buvo taip pat kanklininkas. S. Staknevičiaus, kanklininko, polinkis menui persidavę ir į kitas kartas: jo proanūkiai buvę geri artistai, didelių gabumų žmonės. S. Staknevičius palaidotas Sasnavos kapinėse, yra kryžius ant jo kapo, išvaizda kryžiaus – berželis. Nežinau, dėl ko Staknevičius vadindavo Ringiais. Simonas Staknevičius, kanklininkas, mums, kovotojams už lietuvišką spaudą, buvo mylimas ir brangus žmogus, nors jis jau buvo senyvo amžiaus. Atsimenu, mes darydavome slaptus koncertus 1903 m., grodavome tautišką muziką, vertinome kankles, kviesdavome S. Staknevičių – jis visada dalyvaudavo ir skambindavo ne tik šokius, bet ir dainas:
Užmušiau uodą, priviriau puodą,
Užmušiau uodą, priviriau puodą,
Prašom, sveteliai, pasisylyt,
Mano patrovėlės nepadyvyt.
Štai ir kita daina:
Paklausykit jūs, lietuviai, visi susirinkę,
Aš jums dailiai padainuosiu užsirūkęs pypkę,
Aš jums dailiai padainuosiu užsirūkęs pypkę.
Pro mūsų lauką ėjo kelelis į plentą, vadintas Skučiakeliu. Netoli kelelio buvo laukinė obelaitė. Tai istorinė obelaitė. Niekas jos nesunaikino: du karus išgyveno, permainų laikus, ir visada vadinama buvo obelaite – ne obelimi.
(Bus daugiau)
Parengė Laima GRIGAITYTĖ
Onos Bacevičienės artimųjų archyvo nuotraukoje – Ona Griniūtė-Bacevičienė apie 1905 m.