Butigeidis – Lietuvos didysis kunigaikštis 1285–1291 m., pirmasis giminės, iš kurios išaugo gediminaičių dinastija, atstovas.
Tikėtina, kad Butigeidis buvo kažkaip susijęs su Vaišalgu, mat kai 1286 m. lietuviai kartu su Volynės kunigaikščiais puolė Mazovijos kunigaikščio Boleslovo valdas, Vaišalgo žudikas Levas įspėjo savo sūnų nežygiuoti su lietuviais, nes šie gali keršyti už Vaišalgo mirtį. Vis dėlto, jeigu tokie ryšiai ir egzistavo, Lietuvos politikos jie realiai nepaveikė. Butigeidžio valdymo pradžią žymėjo aštrūs vidaus konfliktai, bet jie buvo visai kito pobūdžio. Apie 1286 m. antrojo asmens po Lietuvos karaliaus įžeistas didikas Pelužis su kryžiuočių būriu slapta atvyko į savo priešo vestuves ir nužudė septyniasdešimt Lietuvos kunigaikščių drauge su namų šeimininku. 1289 m. siekiant pagerinti santykius su Haličo-Volynės kunigaikščiais, Butigeidžiui teko atiduoti Valkaviską Lucko kunigaikščiui Mstislavui. Lietuvos pajėgos buvo sutelktos intensyvėjančiam karui su Vokiečių ordino prūsiškąja šaka. Prūsijos kryžiuočiai tuo metu kaip tik pasistatė Ragainę – savo pirmąją pilį prie Nemuno. Butigeidžio atsakas į Ragainės pastatymą buvo tais pačiais 1289 m. surengtas išpuolis į Sembą. Jis atsivedė didelę kariuomenę – 8 tūkst. vyrų, tačiau siaubdamas Sembą vienas lietuvių būrys susidūrė su kryžiuočiais ir mūšį pralaimėjo. 1290 m. Prūsijos kryžiuočiai pamėgino užimti Kolainių pilį (dabar Jurbarkas), ir nors jos vadas Surminas sugebėjo atremto puolimą, pilis buvo taip smarkiai apgriauta, kad ją teko apleisti. Livoniškoji Vokiečių ordino šaka tuo tarpu galutinai palaužė Žiemgalą ir ją užvaldė, išskyrus pietinę Silenės (Šilėnų) žemę, kuri prisijungė prie Lietuvos. Po Butigeidžio mirties apie 1291 m. valdžią sklandžiai perėmė jo brolis Butvydas.
Parengė Antanas Žilinskas
Nuotraukoje – Butigeidis.
Dailininkas Artūras Slapšys.