Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Perlojos ekspedicija: 1970 metai

Perlojos ekspedicija: 1970 metai

Prieš 50 metų į istorinį Perlojos miestelį iš Vilniaus universiteto atvykusi studentų istorikų ekspedicija užrašinėjo senovines dainas, papročius, rinko kaimo buities eksponatus. Vilniaus Alma Mater auklėtinius lydėjo ir globojo universiteto etnografė prof. Pranė Dundulienė

Tačiau jaunieji istorikai nebuvo siunčiami į kaimus užrašyti autentiškų Perlojos Respublikos istorijos įvykių, pokario partizaninės kovos dalyvių prisiminimų. Ne tie laikai buvo.

Buvęs Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius, istorikas, muziejininkas, istorinių knygų autorius Antanas Žilinskas, prisiminimuose atskleidžia keletą tos keistos jaunystės vasaros Perlojoje nuotrupų. Istorikas tikisi kartu su Perlojos kraštotyros muziejumi parengti tos ekspedicijos surinktos medžiagos parodą. Ekspedicijos medžiaga saugoma Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje.

Pirmoji pažintis su dzūkaite

Jauni, trokštantys nuotykių studentai buvome apgyvendinti, berods, mokykloje. Ekspedicijoje fotografu dirbęs, gavau teisę įsikurti atskiroje klasėje. Profesorė įspėjo, kad būtume atsargūs, vengtume šokių vakarų ir kontaktų su vietos jaunimu, nes dzūkeliai vaikinai gina savo merginas. ,,Galite būti peiliu padurti“, – pagrasino rūpestingoji profesorė. Matyt, prisiminė, kaip praeitų metų ekspedicijoje Veisiejuose atėję pašokdinti vietos merginas studentai buvo diržais prilupti. Betgi argi jaunus kas išgąsdins. Patį pirmąjį vakarą patraukėme į šokius. Buvome blaivūs kaip vinukai, tad šokiai vyko ramiai. Prietemoje salėje grojo kažkoks patefonas, pakraščiuose stoviniavo vietinės gražuolės. Iš patamsio pakviečiau merginą, pakalbinau. Esanti vietinė, mokosi Vilniuje, studijuoja ekonomiką. Palydėjęs merginą iki namų, paskyriau pasimatymą… prie bažnyčios, kapinaitėse.

Tamsoje merginos nelabai įžiūrėjau, tad kitos dienos laukiau su nekantrumu. Prie bažnytėlės sutikau tamsiaplaukę, simpatišką merginą, vediną vaikeliu. Matyt, mergina, kurios net vardo nežinojau, norėjo išbandyti mano ketinimus. Prisipažino, kad dėl drąsos kartu pasikvietė pasivaikščioti sesers dukrelę. Pasiūliau merginai paklajoti Merkio pakrante. Teko pereiti jos tėviškės sodybos sodą. Ten pamačiau po obelimi sėdinčius du vyrus, kilnojančius stiklelį. ,,Tai mano tėvas“, – ištarė mano bevardė palydovė. Vengdami pažinties, pasukome link Merkio beždžionių sūpuojančio tilto. Staiga vyriškis pakilo ir šūktelėjo: ,,Ateik čion, studente, pripasakosime tau istorijų“. Pasijutau kaip tas Šūrikas iš rusiško filmo. ,,Ragauk, čia mūsiškė, kvietinė“, – pakvietė pusamžis vyriškis. Kreipęsis į dukrą, šūktelėjo: ,,Mare, atnešk lašinių.“ Taip sužinojau merginos vardą.

Profesorė Pranė Dundulienė man skyrė ypatingą užduotį: rinkti medžiagą apie Perlojos Respubliką. Sakė, ta medžiaga oficialiai nebus skelbiama. Tad ir paklausiau vaišingų dzūkelių, ką jie žino apie Perlojos Respubliką.

Greitai tuštėjantis butelaitis atrišo liežuvius. Mane stebino ne tik naminukė, bet ir sūdyti, dūmo nematę lašiniai. Suvalkijoje tokių nebuvau regėjęs. Prakalbęs vaišingasis perlojiškis tarė: ,,Žinai, studente, papasakosiu tau apie Perloją, matau, geras vyras esi, dzūkelių nešandini. Taigi mano tėvas Vincas Kaminskas kovojo už Perlojos Respubliką. Surengė perlojiečiai reidą lenkų pusėje, ten 1923 metais ir žuvo mano tėvas, Perlojos Respublikos karys“.

Mano pasakotojas Juozas Lapinskas, Perlojos lentpjūvės vedėjas, sugėrovą pasiuntė iš už Merkio dar parnešti kvietinukės, o Marytės paparašė atnešti leidinį, kur aprašytas perlojiečių reidas su žuvusio Vinco Kaminsko nuotrauka.

Po pusės amžiaus Perlojoje bažnyčioje buvo krikštijamas mano anūkas Markas Učkuronis, turintis perlojiškų šaknų, mat senelis Petras iš Perlojos. Tuomet šventoriuje ir suradau Vinco Kaminsko ir kitų savanorių kapelius.

Atvira širdim Juozas Lapinskas tuomet man atskleidė dar vieną paslaptį. Atsistojęs pakėlė marškinius ir parodė rumbais nusėtą nugarą: ,,Žiūrėk, studente, ką man Lukiškėse padarė“. Ir ištarė: ,,Turiu pušyne pakasęs suteptus tris automatus, dar išsitrauksime juos. O apie Respubliką tau gali papasakoti Česnulevičius“. Ir nusakė, kur galima surasti buvusį Perlojos savanorį. Po dviejų–trijų butelaičių sunkiai pasiekiau kambarėlį. Išlydėdami vyrai pasiūlė išgerti pieno. ,,Žinok, rytoj jokių pagirių nejausi“, – pamokė mane perlojiškiai. Ir prigirdė pienu. Lauktas pasimatymas baigėsi išgertuvėmis ir nemaloniu pokalbiu su mylima profesore. Iš tiesų pienas padėjo. Kitą rytą buvau žvalutėlis.

Svečiuose pas Perlojos savanorį

Atmintyje neišliko savanorio pavardė ir vietovė. Menu, suradau dar stiprų senolį, taisantį šiaudinį trobos stogą. Manau, kad adresas, pavardė ir fotografija yra išlikusi Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus archyve. Savanoris, lyg ir pavarde Česnulevičius, parodė ant sienos kabantį dokumentą, kad jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Įsiminė ir vestuvinė nuotrauka, kur šalia jaunikio stovėjo nedrąsi laibutė mergina. Iš pokalbio išliko įdomi detalė. Mano pašnekovas teigė, kad jis tarnavo ulonu mano gimtajame Vilkaviškyje. O ten esą gyvena keisti žmonės, nes kai vaikas gimsta, tėvai verkia, laukia, girdi, sunkus gyvenimas. O kai miršta, juokiasi, linksminasi, nes sulaukė palaimos, amžinybės.

Neregė partizano motina

Vieną dieną mes, keletas studentų, išvykome į netoli Perlojos esantį kaimą ieškoti senų sodybų ir eksponatų.

Užėję į senovinę sodybą ant Merkio kranto, išvydome senolę, sėdinčią ant prieklėčio laiptelių. Į mūsų pasisveikinimą atsiliepusi moteris pažvelgė mėlynomis akimis. „Vaikeliai, sakote ieškote senų daiktų, užeikite už klėties, ten rasite niekotėlę, kurioje prausiau savo sūnelius. Esu neregianti. Mano vyras išvyko miestelin, tai su šuneliu ir saugau namelius“, – godojo senolė. Prisėdę ant prieklėčio, išgirdome graudžią svetingosios dzūkės istoriją.

,,Turėjau tris sūnelius. Visų ir netekau, kartu ir regėjimo. Pirmagimis nuskendo Merkyje. Parnešė į kiemą, prie kojelių prilipę Merkio žolynai. Užsimerkė mano akelės, paskendau į tamsą. Po pusmečio šviesa pamažu sugrįžo. Tuomet pokaryje į partizanus išėjo mano vidurinysis. Žuvusį paguldė miestelyje ant grindinio. Pažvelgiau ir antrą kartą užtemo mano akelės. Ilgai tamsoje vaikščiojau. Jaunylis vežė į Varėną, į Vilnių. Vėl grįžo šviesa. Trečiasis, jaunėlis, dirbo kolchoze. Einantį iš darbo parbloškė jį mirtinai girto vairuotojo sunkvežimis. Nuo to karto visai nebematau“, –  baigė raukšlėtomis rankomis parėmusi skruostus. Gal liko archyve ir šios senelės nuotrauka.

Dalyvauju dzūkų senovinėse vestuvėse

Išsiuntė mane profesorė į dar vieną nuotykį. Rinkti medžiagos apie perlojiškių vestuvinius papročius atvyko etnografė Irena Aušrinė Čepienė. Su ja ir aš, kaip fotografas, buvau pakviestas į miestelio centre vykusias vestuves. Nebeatmenu jaunųjų pavardžių, tik sėdėjau su svečiais, valgiau, gėriau ir stebėjausi vykstančiu spektakliu. Mano konsultantas Juozas Baublys, bandymų stoties mokslinis bendradarbis, pristatydavo apeigų prasmę. Menu, kaip su jaunikiu derėjosi dėl nuotakos išpirkos. Gražiai senovinėmis dainomis apdainavo jaunųjų sutiktuves pulkelis moteriškių. Pasak Juozo Baublio, ,,čia tik nuotrupos. Va, anksčiau tai būdavo tikros apeigos“. Kitos dienos pavakare vykome į Merkinę, pas jaunikio tėvus. Ten susipažinau su smulkute, juodaplauke merkiniške Onute Ališauskaite, dabar senjore mokytoja Avižėniene. Paradoksas. Po daugelio metų su šokėja iš Merkinės vėl susipažinau žmonos kurso sutiktuvėse.

Man tose sutiktuvėse labai pagailo nuotakos. Vargšelė turėjo šokti su visais vyro giminės vyrais. Šokti ir dovanoti kažką (rankšluostį, šaliką, pirštines) iš savo kraičio. Net supluko bešokdama.

Daug istorijų išgirdome ir apie Vytauto paminklo gynimą ir saugojimą…

PASTABA:  Irenos Čepienės perlojiškių vestuvės su A.Žilinsko nuotraukomis paskelbtos leidinyje  “Kraštotyra” , 1971m.

Komentaras “Perlojos ekspedicija: 1970 metai

  1. Labai įdomu skaityti, labai lengvas parašymo stilius, o studento pasakojami prisiminimai primine ir mano studijų laikus, darbo ir poilsio vasaras kolūkiuose, praktiką ir gyvenimo pažinimo pamokas pionierių stovyklose… Labai gražūs jausmai užplūdo… AČIŪ Autoriui!

Komentuoti: Irena Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite