Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Povilas Žėkas: „Vidinius pokyčius turi atspindėti ir mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis“

Povilas Žėkas: „Vidinius pokyčius turi atspindėti ir mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis“

 

„Žmogaus siela ateina į šį pasaulį tobulėti – pasisemti žinių ir patirties, – įsitikinęs Povilas ŽĖKAS, garsiosios Merkinės piramidės įkūrėjas ir šeimininkas, kuris šiuo metu užsiima piramidės aplinkos priežiūra, dvasinių žinių, gaunamų iš aukščiausių jėgų, tolesniu plėtimu. Diplomuotas biologas, labai sėkmingai baigęs šios srities studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau dėl savo nuo vaikystės nurodyto kelio atsisakęs tolesnių studijų bei mokslinės karjeros, savo tikėjimu yra labai tvirtas. Be pagalbos žmonėms, Povilui labai svarbus ir pažinimo procesas, kurį visada šalia esanti blogio stovykla apsunkina, bet visgi atlieka savo misiją: ko nepražudo – tą sustiprina…

„Mūsų savaitė“ Povilą Žėką kalbina visiems, kuriems dvasiniai ieškojimai nesvetimi, aktualiais klausimais.

– Sakoma, jog žmogus visų atsakymų į jam rūpimus klausimus turi ieškoti savyje. Kaip išmokti paklausti savęs? Ir – svarbiausia – išgirsti (pajusti) teisingą atsakymą?

– Galiu atsakyti remdamasis asmenine patirtimi. Visų pirma svarbu išmokti pajusti vidinę tylą. Nuraminti įkyrias mintis bei emocijas. To pasiekti padeda kasdieninė meditacija. Tai nėra religinė praktika. Jos gali išmokti kiekvienas. Šioje srityje žmogus gali atrasti savo metodą arba pasikonsultuoti su meditaciją praktikuojančiais bičiuliais. Tik vidinėje tyloje prabyla žmogaus siela. Tik tyloje patiriame vienybę su Dieviškuoju. Tik iš sielos gelmės mus aplankantis aiškumo pojūtis yra teisingas. Visa kita dažniausiai yra kitų žmonių mums primesta pasaulėžiūra, nuomonė nebūtinai atitinkanti mūsų sielos (širdies) giluminius poreikius. Kaip žinia, jeigu nesiklausome širdies, kenčiame. O kas nori kentėti?

– Didžiausios problemos, kankinančios šių laikų žmogų, vis dėlto yra ne išorinės, o vidinės, kylančios iš nesusikalbėjimo su savimi ir kitais. Kaip patartumėte spręsti tokias problemas?

– Šiuolaikinis žmogus pernelyg susitapatina su išoriniu pasauliu. Pasaulio negandos užvaldo daugelio žmonių protus. Mintimis esame nuolat pasinėrę į neišsprendžiamų problemų sūkurį. Nekontroliuojami minčių srautai tarsi srauni upė mus neša pražūtingojo krioklio link – prarandame savastį, pamirštame "kas aš esu", nežinome, kur keliaujame – koks mūsų gyvenimo tikslas. Dėl to ir kenčiame. Šią problemą padeda spręsti malda ir meditacija. Tačiau nuolat skubančiam žmogui dažnai būna sunku sustoti. Būna, kas tokiu atveju sustabdo bei priverčia susimąstyti liga ar kita didesnė nelaimė . Kasdien sutinku žmonių, kurie būtent šiuo – sunkiuoju – būdu pradėjo savo dvasinę kelionę. Ir nesigaili, nes jau dabar, nors negandos kartais nepasitraukia akimirksniu, jie jau jaučiasi laimingi ir dėkingi Dievui už šio gyvenimo stebuklą.

– Filosofai (berods, tai E. Levino mintis) teigia, jog Dievo atvaizdo reikia ieškoti kitame žmoguje, kitaip tariant, Dievo reiškimosi plotmė – žmonių tarpusavio santykiai. Paneikite arba pagrįskite šią mintį.

– Visiškai pritariu minčiai, jog Dievas apsireiškia bei veikia per žmones, kuriuos sutinkame savo kasdieniame gyvenime. Tiesa, ne visuomet šie susitikimai malonūs. Kartais turime išmokti savotišką pamoką: tapti supratingesni, išmokti atleisti, mylėti. Tobulėdami dvasiškai turime siekti ne tik vidinio šventumo. Vidinius pokyčius turi atspindėti ir mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Jeigu žmogus nesugeba mylėti to, kuris yra šalia, kaip jis gali mylėti Dievą, kuris, kaip tariame melsdamiesi, yra danguje?

– Ką galėtumėte pasakyti apie likimą: ar nuo jo negalime pabėgti, ar turime galimybių jį nusikalti, kokio norime?

– Remdamasis iš Aukščiausiojo šaltinio gautomis dvasinėmis žiniomis bei asmenine meditacine patirtimi galiu teigti, jog likimą renkasi paties žmogaus siela prieš įsikūnydama Žemėje. Tad mes jau žinome (tik vėliau primirštame), kokie esminiai įvykiai mūsų laukia šiame įsikūnijime. Kita vertus, tikėjimo ir valios pastangų dėka žmogus gali koreguoti savo likimą, pakreipti jį dvasingumo link. Tai nelengvas kelias, tačiau jį pasirinkę žmonės jaučia vidinį džiaugsmą – kur beeitų, ką bedarytų.

– Sielos ir kūno sveikatos santykis. Kokį jį jaučiate stebėdami pas jus atvykstančius žmones? 

– Bendraudamas su kupolo ir piramidės komplekso lankytojais nuolatos akcentuoju, jog gyvenime svarbu siekti visapusiškos pusiausvyros: turi būti sveikas ir kūnas, ir siela. Jeigu stiprinsime tik kūną, tikrai staiga nepasijusime sveiki ir energingi. Pusiausvyros dėsnis reikalauja ne mažiau dėmesio skirti ir subtiliesiems sielos poreikiams, kurių svarba ne mažesnė, nei maisto mūsų kūnui. Todėl, kai maldoje tariame žodžius "kasdieninės duonos duok mums šiandien", prisiminkime ir dvasinę savo prigimtį. Iš patirties galiu paliudyti, jog tik dvasinių poreikių svarbą suvokę piramidės ir kupolo lankytojai patiria ilgalaikių sveikatos bei kasdienio gyvenimo pokyčių ir išlieka dėkingi Aukščiausiajam už kasdienes gyvenimo malones.

– Jei sau padėsi, tai ir Dievas padės. Pakomentuokite šią mintį.

– Šis dėsningumas taip pat aktualus. Būna, kad žmogus gali ar netgi privalo visų pirma tam tikras problemas išspręsti pats dar prieš kreipdamasis pagalbos į Aukščiausiąjį. Pavyzdžiui, pabūti kupole bei piramidėje ir paprašyti Dievo pagalbos atvyksta žmogus, kuriam remiantis medicininiais tyrimais gresia sunki kvėpavimo takų vėžio forma. Tačiau čia pat, po maldos ir meditacijos, išsiėmęs cigaretę jis užtraukia gardų dūmą… Žinoma, vėliau jis galės kaltinti ir Dievą, ir visus šventuosius, kad nepadėjo jam pasveikti, tačiau ar įžvelgs savo paties kaltę? Panašių situacijų gyvenime būna daug, kuomet net nesusimąstydami apeliuojame į Dievo gerumą, gailestingumą. Tačiau ar patys žengiame pirmąjį būtiną žingsnį tam, kad ir Aukščiausiajam suteiktume galimybę apsireikšti mūsų gyvenime?

– Kiekvienas žmogus nori būti tiesiog laimingas. Ar yra universali laimės formulė? Jei taip, kokia ji?

– Deja, kiekvienas turime atrasti savą kelią į laimę. Aš jį atradau paskirdamas savo gyvenimą žmonėms, kuriems reikalinga mano pagalba, paguoda, užtarimo malda. Esu laimingas, galėdamas suteikti žmonėms sveikesnio, prasmingesnio gyvenimo viltį. O paskui dėkoju Dievui stebėdamas kaip lankytojų lūkesčiai pildosi.

– Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, pasaulėvokoje?

– Stengiuosi nuolat dvasiškai tobulėti: siekiu naujų žinių bei patirčių. Pagrindinis dvasinės informacijos šaltinis jau daugel metų išlieka toksai pats – tai asmeninis ryšys su Dievu. Tačiau taip pat nemažai naudingos informacijos gaunu bendraudamas su bičiuliais, skaitydamas jų rekomenduojamą literatūrą. Domiuosi psichologija, asmenybės tobulėjimo praktikomis. Vadovaujuosi principu: išbandyk pats, o paskui mokyk kitus, – todėl neskubu skleisti, populiarinti naujų mokymų, kol pats neįsitikinu jų teisingumu bei efektyvumu.

Kasdieniame gyvenime taip pat patyriau permainų. Sukūriau šeimą su man visapusiškai artima siela, susilaukiau dukrytės. Ypatinga – meilės–patirtis leido man atsinaujinti,  naujai pažvelgti į pasaulį. Pradėjau geriau suprasti, atjausti, mylėti visus mane supančius žmones. Esu nuoširdžiai dėkingas Dievui už naujas patirtis. Dėkingumo praktika tapo kasdieninės maldos dalimi.

– Kaltė ir gėda, kaip teigė vienas iš dvasinio kelio vadovų, yra ardančios jėgos, žlugdančios asmenybės tobulėjimą. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Žmogaus siela iš prigimties yra veržli, kūrybinga, linkusi tobulėti. Kaltė, gėda bei visa aibė kitų negatyvių būsenų neigiamai veikia sielos potencialą. Todėl kiekvienas mūsų kasdieninės meditacijos metu turime mokytis stebėti savo vidinę būseną, kuo anksčiau identifikuoti negatyvus bei užkirsti jiems kelią, kol jie galutinai mūsų neužvaldė. Esu parengęs dokumentą „Nuodėmės ir dorybės“, kuriame išsamiau aptariu įvairių būsenų poveikį žmogaus kūnui bei sielai. Šį dokumentą galima rasti bei perskaityti interneto svetainėje www.merkinespiramide.lt

– Nesėkmių ruožas: kas tai? Žmogaus nuolatinio klydimų ar išbandymų pasekmė?

– Ganėtinai dažnai tenka bendrauti su žmonėmis, kurie liudija apie nesėkmes jų pačių arba artimųjų gyvenime. Tam tikrais atvejais darau prielaidą, jog įvykiai nėra tarpusavyje susiję, o žmonės pernelyg linkę įžvelgti dėsningumus ten, kur jų iš tiesų nėra – tokia jau mūsų prigimtis. Tačiau taip būna tikrai ne visuomet. Tam tikri įvykiai kartojasi gan dažnai. Jų pobūdis panašus. Kartais jie būdingi netgi vienos giminės skirtingų kartų atstovams. Tuomet galima daryti prielaidą, kad egzistuoja priežastiniai ryšiai. Dažnai ir patys žmonės turi įtarimų, kad jie ar jų giminė dėl tam tikrų priežasčių buvo prakeikti, nužiūrėti. Neatmestinas ir priežasties-pasekmės (karmos) dėsnio poveikis mūsų gyvenime. Kiekvienu atveju bandau žmogui padėti individualiai: išklausyti, patarti, užtarti maldoje. Tačiau šioje srityje greitų sprendimų nebūna. Nevalia karmos ar prakeiksmo tiesiog „nuimti“. Tokie ritualai veikia tarsi vaistai nuo skausmo: padeda tik trumpam, o paskui tik blogiau. Be to, brangiai kainuoja. Todėl anksčiau ar vėliau pačiam žmogui tenka susiimti į rankas: sistemingai darbuotis keičiant požiūrį, įpročius, daugiau energijos skirti dvasinei praktikai. Po kurio laiko situacija pati pradeda palaipsniui keistis į gerą. Deja, nemažai žmonių vis dar puoselėja vartotojišką požiūrį žvelgdami į gilias dvasines problemas: jie nuolat ieško vis „galingesnių“ pagalbininkų, bando nusipirkti sveikatą, ramybę, laimę, nušvitimą ir pan. Tačiau situacija iš esmės pradės kisti tik tuomet, kai žmogus suvoks, kad išbandymai (kad ir kokia bebūtų jų priežastis) yra savotiška Dievo dovana. Nemaloni, tačiau dėl tam tikrų priežasčių sielai reikalinga pamoka šioje gyvenimiško skausmo-džiaugsmo mokykloje. Juk įveikdama problemas, spręsdama sudėtingus uždavinius siela patiria katarsį bei tobulėja.

– Sakoma, jog jei tavo valia sutampa su Aukščiausiojo valia, eini teisingu keliu. Kaip žinoti, jog vykdai Aukščiausiojo valią? Galbūt tu paskendęs iliuzijoje ir eini klystkeliu?

– Vykdydami Aukščiausiojo valią, kuri sutampa su asmenine dvasine misija, žmonės patiria nevienadienį džiaugsmą. Jis sklinda iš pačios sielos gelmės ir persmelkia mūsų būtį, kasdienybę. Ši būsena neišblėsta dėl pavienių nesėkmių. Taip pat ji nepriklauso nuo nuolat kintančių žemiškojo gyvenimo aplinkybių. Kad ir kas beatsitiktų – vidinis džiugesys visuomet su tavimi, visuomet tavyje. Tai pastebima netgi iš šalies. Žmonės, kurie aiškiai suvokia esminius savo gyvenimo tikslus bei sistemingai juos įgyvendina, spinduliuoja „užkrečiančiu“ džiaugsmu. Ilgainiui susiformuoja dvasinių bičiulių ratas, kuriame tobulėti bei įgyvendinti savus tikslus tampa lengviau. Bendradarbiaudamas sielos tobulėja sparčiau.

– Žmogus mirties akivaizdoje: kai netenkame artimo žmogaus, kaip iš naujo pradėti gyventi? Kaip išlaikyti ryšį, kai netenkame fizinio bendravimo?

– Kas mes esame? Žvaigždžių dulkės. Na, o tiksliau mūsų kūnas yra sudarytas iš daugybės dalelių – atomų bei molekulių – kurios prieš milijardus metų „gimė“ didžiųjų žvaigždžių visa naikinančiose liepsnose. Taigi, mūsų žmogiškasis gyvenimas pernelyg trumpas, kad liūdėtume dėl jo laikinumo. Tačiau dvasia nemirtinga. Ji „įamžina“ prasmingai nugyventus gyvenimus, kad ir kokie trumpi jie bebūtų. Svarbi ne trukmė, o kokybė. Pajutę, jog mūsų dvasia išties nemirtinga, suvokiame, jog išsiskyrimas su artimom sielomis taip pat laikinas. Netrukus vėl susitiksime su tais, kurie anksčiau už mus baigė šią žemišką kelionę. Tai įvyks nei per anksti, nei per vėlai, nes kiekvienam savas laikas. O dvasinius bičiulius, kurie per savo asmeninę patirtį atrado arba tobulėdami suvokė, jog žemiškasis gyvenimas susideda iš daugelio gimimu bei mirtim paženklintų fragmentų, ramina mintis, jog praeityje tikriausiai jau ne kartą susitikę tikrai ir ateity dar ne vienąkart sutiksime tas pačias mums (kažkodėl) giminingas sielas bei vėl tobulėsime drauge.

– Prasmės klausimas: o kam aš čia esu?

– Daugybė religingų žmonių bei filosofų kelią prasmės klausimą bei pateikia be galo daug atsakymų. Kiekvienas jų savotiškai teisingas, nes atspindi skirtingų žmonių patirtį. Mano nuomone, svarbiau ne atrasti, o ieškoti. Nes dvasinis tobulėjimas yra procesas, kurio metu žmogus įveikia skirtingas dvasinės raidos fazes ir kiekvienoje jų keldamas prasmės klausimą pateikia atitinkamą atsaką.

Mane įkvepia dvasingų žmonių gyvenimo pavyzdžiai. Domiuosi jų biografijomis. Stengiuosi pasisemti išminties bei sekti jų pavyzdžiu. Akivaizdu, jog meilė, tarnystė artimui yra nepakeičiamos vertybės, kurios įprasmina žmogiškąjį gyvenimą. Svarbios ir žinios, kurios padeda geriau pažinti Dievo kūriniją bei su viltimi keliauti Amžinybės link.

– Dėkoju už atsakymus.

Laima GRIGAITYTĖ

Nuotraukos iš asmeninio Povilo Žėko albumo.

14 komentarai(-ų) “Povilas Žėkas: „Vidinius pokyčius turi atspindėti ir mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis“

  1. kun.Vitalijus: Georgijui
    Laba diena, žinoma, Jūs teisus, ši vieta okultinė, ten važiuoti ir dalyvauti apeigose ar kitaip kaip pagerbti, melstis, naudotis ten duodamomis priemonėmis – nusižengimas 1 ir 2 Dievo įsakymams. Nei ortodoksams, nei katalikams ten važiuoti ir dalyvauti nedera.

Komentuoti: Povilas zekas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE