Šiandien sukanka lygiai 110 metų, kai gimė Salomėja BAČINSKAITĖ-BUČIENĖ, arba poetė Salomėja NĖRIS (mirė 1945 m.).  

…Ji sugrįžta kiekvieną kartą, kai pasiilgstame tyro, skambaus žodžio, kai prisiliečiame prie gyvenimo versmių, kai ima slėgti nepakeliamas būties lengvumas.

Ilgesio ir nerimo sesuo, amžinos jaunystės ir tobulo skausmo dainė, lengvais kaip vyšnių žiedlapiai posmais dainuojanti apie filosofinėmis gelmėmis matuojamą gyvenimo trapumą, lakštingala, kurios nemari giesmė peni kiekvienos kartos sielas poezijos burtais…

Ji jau ir istorija, ir legenda. Istorija – šiandien minim jos 110 gimimo metines, legenda – be jos žodžio magijos jau neįsivaizduojame savo tautos…

Per lūžtantį ledą – su ilgesio giesme

Salomėjos Nėries 110 -osioms gimimo metinėms paminėti jau nuvilnijo daugybė renginių per visą respubliką. O kiek dar jų bus! Dar skambės poetės posmai, dar bus bandoma vėl sekti jos biografijos puslapiais, ieškoti jos kelių ir klystkelių, kaltės ir atgailos, tačiau visa tai sustos prie vienintelio suvokimo: laikas parodė, jog Salomėja mūsų tautai amžina, jos poezija gyvena atskirą gyvenimą, visiškai nepriklausomą nuo politinių sistemų, asmeninių ambicijų bei vienadienių žmogiškųjų silpnybių. 

„Gyvenimas žmogaus yra sunkus kelias, – rašė poetė savo dienoraštyje, – kurio kairėje pusėje gili bedugnė, barjeru atskirta nuo kelio, kitoje – aukštas kalnas, kurio viršūnė dangų siekia…

Žmogus eina tuo keliu, prisilaikydamas barjero, kad neįkristų bedugnėn, ir keliauja aplinkui kalną, pažvelgdamas į jo viršūnę. Jam ir galvon neateina, kai tai naudinga būtų kopti į kalną… į tokį pavojų… juk galima nupulti ir žūti… Ir keliauja sau žmogelis, kol neateina ton pačion vieton, iš kurios išėjęs buvo, ir miršta, lyg būtų visai negimęs…“

Šiandien, aplankydami tą vietą, iš kurios į gyvenimą, į poeziją, o vėliau painiais keliais į amžinybę išėjo Salomėja Nėris (būtent į jos tėviškę, esančią Kiršų kaime, Vilkaviškio rajone), galime atsekti jos žingsnius prie jau rudens šalnų nurudinto diemedžio. „Aš diemedžiu žydėsiu“, – tarsi tyliai kalba senos Bačinskų sodybos alyvos, kai nukreipi žvilgsnį jų pusėn… Ir kaip tas gyvenimas gali būti sunkus, kai „žadėjo žvaigždė jaunystė niekad negesti“, kai „dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“!.. Ir vis tik jis sunkus – tai lyg bėgimas per lūžtantį ledą su ilgesio giesme širdy, su negandos debesim virš galvos, su didžiuliu likimo kamuoliu, pradžią gavusiu jos, Salomėjos, rankose ir širdyje… Šį kamuolį vyniojo jos sūnus, vynioja anūkai, net proanūkiai…

Vengė dalintis skaudžiais išgyvenimais

Salomėjos atminimą – tą nesibaigiantį likimo kamuolį – kruopščiai saugojo jos sūnus Saulius Bučas, miręs 2007 metų vasario 20 d., būdamas 69 -erių metų, palaidotas mamos tėviškėje – Alvito kapinėse.

Švelniai poetės vadintas Balanduku, jis nenoriai sugrįždavęs į dramatiškų išgyvenimų kupiną vaikystę, kai jie su mama, tikri karo vaikai, blaškėsi po Rusiją. Sauliui nebuvo nė aštuonerių, kai motinos širdis amžiams nurimo, palikdama vaikui, vėliau – jaunuoliui, vyrui niekada nenukrentančią savo, kaip didžiosios poetės, šlovės naštą, su kuria Saulius Bučas gyveno, augino vaikus, sūpavo anūkus…

Saulius puikiai atsiminęs mamą, tuos sunkius karo metus, prisiminęs badą, bet apie tai vengdavęs kalbėti – buvę per daug sunku. „Stengiuosi apie tai – mamos, šilumos trūkumą – nekalbėti, – prieš dešimt metų „Mūsų savaitės“ žurnalistei kalbėjęs Saulius. – Mamos trūko… Su tėvu nueidavome prie jos kapo…“ Prisiminęs jos balsą, tariamus žodžius. „Reikia susikaupti, nelabai ką pasakoju… Niekam. Nebent iš kalbos kas išeina… Ne visada klausydavau mamos… Visko būdavo – ir pabardavo ji mane… Ir padėdavau, ir trukdydavau: padėdavau, nes nelįsdavau, kai ji rašydavo. Man ji tada buvo tik mama, nerūpėjo, kad poetė…“ – padrikais prisiminimais dalijęsis S. Bučas.

Tada, kai jau nutilo karo gausmas, kai galima buvo gyventi taikoje, likimas iš mažo vaiko mamą atėmė. Paliko tik poetę ir didelę didelę jos šlovės naštą… (Salomėja su sūnum grįžo į Lietuvą rudenį, be sveikatos, kiek tepagyveno – kitų metų liepą ji mirė…) Sauliui pirmieji metai po karo Lietuvoje sunkūs buvę, jis net nepaeidavo, tėvas jį, aštuonerių metų vaiką, turėjo nešioti: paeina kelis žingsnius ir pavargsta…

„Salomėjos Nėries eilėraščius skaitau ir kaip mamos, ir kaip poetės, – sakęs Saulius Bučas. – Skaudūs jie… Nemėgstu dalintis savo skausmu, išgyvenimais, labiau linkęs savo kiaute užsidaryti“.

Antroji Salomėjos santuoka

Bernardas Bučas niekada su sūnum nekalbėjo apie Salomėjos antrąsias vedybas. „Mes apie tai viešai sužinojome dramos teatre, – sako Laima Bučienė, Sauliaus žmona. –  R.Staliliūnaitė pasakė visai salei – likome kaip po šalto dušo tada. Viena revoliucionierė, tokia Mikalina Meškauskienė, pasakė, jog tas žmogus vedybomis išgelbėjo Saliutę, jis dirbo socialinių reikalų ministerijoje, buvo labai aukštas valdininkas, o juk daugiapatystė draudžiama, tad tas žmogus labai rizikavo žengdamas tokį žingsnį. Salomėja be dokumentų, vadinama buvo Sulomita, o Saulius – Volodia (darželyje jį vaikai vadino fašistu), tad tos vedybos buvo tik kažkoks egzistencijos užtikrinimas. Jie (Salomėja ir Piotras) kartu negyveno, jis labai padėdavo, atnešdavo maisto, Sauliui žaislų parūpindavo. Iš esmės santuoka buvo fiktyvi, Salomėja grįžo pas vyrą. Taigi toji santuoka – kaip šarvas, užnugaris vienišai, svetimame krašte nublokštai moteriai“. Saulius atsiminęs, kaip vieną kartą (buvo Kalėdos) tas žmogus atėjo girtas, labai tuomet Salomėjai tai nepatiko (juk Bernardas Bučas niekada negerdavo!). Piotras Petrovičius – lietuvis, iš Suvalkijos kilęs, Marijampolės krašto. Kartą Saulius žmonai parodęs vieną vyrą, sakydamas, jog jis labai panašus į tą Piotrą Petrovičių…

Pamotės

Bernardas Bučas mirė 1989 m. Saulius turėjęs dvi pamotes: Sofiją ir Onutę. Sofija – puiki moteris, baigusi lenkų gimnaziją, laisvai deklamuodavo A.Mickevičiaus kūrinius lenkų kalba, gera šeimininkė. Bučas juokaudavo, kad pats vien sriubą 4 valandas virdavo, tad buvo reikalinga moteris, kuri galėtų namų ūkį paimti į savo rankas, prižiūrėti mažą vaiką. Sofija vėliau susirgo šizofrenija. Namuose buvo tuomet tikras pragaras, Saulius labai jautriai tai išgyveno, jam, tuomet jaunuoliui, tai ilgam atsiliepė. Kita pamotė – Onutė – labai Sauliui priminė motiną, tokia paprasta, graži…

Pažintis ir vedybos

Laimai buvo dvidešimt dveji, kai ji, dirbdama pašte Pasvalio rajone, susipažino su vyruku, dar nė trisdešimties neturinčiu. Jis su draugu atėjo į paštą paskambinti, mat buvo atvykęs į tuometinį „Tiesos“ kolūkį atlikti dailės užsakymų. Tada kaip menininkas jis važinėdavo po visą Lietuvą. „Draugavom labai trumpai, išvažiavau iš namų be tėčio leidimo – mamos tuomet jau neturėjau, – prisimena L. Bučienė. – Kad jis Salomėjos Nėries sūnus, sužinojau vėliau, po dviejų savaičių – jo draugas pasakė prieš jiems išvažiuojant. Paskui Saulius ėmė atvažinėti, skambindavo“.

Keisti lemties žingsniai! Dar visai mažutė Laima taip pat neteko mamos, švelnumo mergaitė sėmėsi iš poetės Salomėjos Nėries eilėraščių, nė nenumanydama, kad jai teks kartu su poetės sūnumi saugoti jos palikimą. „Jau penkerių metų būdama, – sako poetės sūnaus našlė, – deklamavau Salomėjos Nėries eilėraščius, net turėjau pravardę – Sigutė (eiliuota pasaka „Našlaitė“ man labai patiko, nuo mažumės ją visą mokėjau atmintinai). Mokykloje, ketvirtoje klasėje, deklamavau „Dvidešimt sū“. Namuose buvo radijo taškas, dažnai per jį girdėdavau poetės eilėraščius, taip daugybę jų ir išmokau“.

1967 m. Laima ir Saulius apsivedė. „Kai susituokėme, – sako, – gyvenome, kol gavome butą, pas tėvelį – Bernardą Bučą”.

„Po šešėliu nelengva“

„Jaunystėje daug mėčiausi, – sakęs Saulius, – kaip tas Džekas Londonas – tarp darbų ir specialybių. Kai mokiausi dailės mokykloje, specialybės dėstytojai sakė, kad esu gabus, daug galintis, bet protestuodavau prieš visus, nebuvau tarybinis, nepritapau…“ Saulius dirbęs dailės kombinate kaip menininkas, su vaizdine agitacija po Lietuvą visą važinėdavo: apipavidalindavo kabinetus, stendus… Dirbo kino teatre dailininku – tai labai patiko Laimos ir Sauliaus vaikams – visus filmus nemokamai žiūrėdavo.

Ne tik iš tėvo paveldėjęs polinkį menui. Saulius ir eilėraščius rašęs, apie meilę eilėmis kalbėjęs, bet niekada niekam jų nerodęs. „Nenoriu skelbtis apie savo rašymą, – sakęs poetės sūnus, – esu po šešėliu kaip grybas. Tai priverčia tik sau rašyti, nepublikuoti…“ Rašęs eilėraščius Saulius kaip dienoraštį – saugodamas nuo svetimų akių, o ir dienoraštį taip pat rašęs – nuo paauglystės, nors ir ne viską buvo išlaikęs.

 „Po šešėliu nelengva, – kalbėjęs Saulius Bučas. – Yra kai kurie visuomenės atstovai, kurie tik iš blogos pusės linkę matyti… Politinei santvarkai mama tada nebūtų tikusi, jei būtų buvusi gyva. Juk kiek laiko tėvo stalčiuose mamos sudarytas rinkinys „Prie didelio kelio“ gulėjo… O kur puolimas ir po jos mirties, atėjus Nepriklausomybei!“ 

Kai pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo užėjęs bumas pulti, dėl Salomėjos Nėries biografijos teko visai nepažįstamų žmonių išpuolių Bučams patirti. „Sykį su vyru buvome antikvariate, – prisimena Laima Bučienė, – vienas žmogus mus ten puolė, įžeidinėjo, reikalavo pasiaiškinimų, kažkokių atsiprašinėjimų. Net policiją žadėjome kviesti. Ir kaime teko patirto puolimų: tai dėl Stalino poemos, tai dėl poetės pažiūrų“.

Poetės tėviškėje

„Tas pats štai kalnelis, kur gal prieš dešimtį ar daugiau metų lydėdavau benykstančią saulytę… lydėdavau kapuosna nekaltą kūdikystės dienelę… Po šituo štai ąžuolu, kuris ir dabar toks pat galingas, žalias, šnibžda kažkokią slėpiningą gyvenimo pasaką… Po juo sėdėdama klausydavau, kaip grįžtantis iš laukų jaunimas dainuodavo… kaip varpas gausdavo liūdnai, skausmingai, tarytum belydint ką į kapus…“ (Iš S.Nėries dienoraščio).

„Iš vaikystė išliko raudonų plytų vaizdas“, – sakęs Saulius apie mamos tėviškę. Tiek teatsiminęs iš tos kelionės, kai mama jį buvo parsivežusi į Kiršus. Bučai atsiėmė sodybą, joje ir įsikūrė, gyveno ūkiškai. Po vyro mirties senojoje Bačinskų sodyboje kol kas dar ūkininkauja Laima Bučienė, kuriai padeda sūnus Kęstutis (Salomėja Nėris turėtų šešis anūkus, du proanūkius. Vieni jau užaugę, išsibarstę po pasaulį, kiti – dar Lietuvoje. Visi Salomėjos anūkai, pasak L. Bučienės, turi kūrybinio prado, kuris pasireiškia įvairiais posakiais, įdėmesniu žvilgsniu į aplinką, meile muzikai, dailei. „Neskatinau jų rašyti, – sako Salomėjos marti, – juk dabar grafomanijos banga. Salomėja, išoriškai labai panaši į garsiąją senelę, rašo, niekam nerodo, nenori apie tai kalbėti. Vaikystėj parodydavo, dabar – ne.“).

Salomėjos Nėries sūnaus našlė neslepia, jog vis dar puoselėja bendrą judviejų su vyru svajonę, kuriai nebuvo lemta išsipildyti Sauliui gyvam esant, – atstatyti gyvenamąjį namą, kuriame įkurtų privatų muziejų. „Juk paveldėjome didelį kūrybinį palikimą, – sako L. Bučienė. – Aštuntame dešimtmety (1976 m.) buvo restauruoti gyvenamojo namo pamatai, atstatyti ūkiniai pastatai. Namams Palemone remontuoti poetės šimtųjų gimimo metinių proga skirtas milijonas remontui, mums – nieko…“

* * *

„Už mano lango vėjai lanksto žalią klevą, vėjai lanksto alyvas. Šlama, šlama žali lapai. Myliu vėją, myliu audrą, lauko vėtrą ir gėles. Myliu gyvenimą! Myliu gyvenimą!“ – rašo Salomėja dienoraštyje. Ir šiandien tie žodžiai skamba taip pat prasmingai kaip ir tada, kai juos poetė užrašė. Sau (kaip kažkada rašė ir jos sūnus). Ir skambės jie su tokia pat gyvenimo jėga ir po šimtmečio. Kai jau nebebus mūsų, kai liks tik istorija. Ir legenda. Taip, legenda!

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.