Kam teko laimė pamatyti mistinį folklorinį miuziklą „Saulės ratu“, po reginio išsinešė… dalelę būties. Visada skubantis, įvairių minčių perkrautas XXI amžiaus žmogus, jau nesugebantis, matyt, nė akimirkai būti čia ir dabar, tąkart bent pusantros valandos buvo būtent ten, kur scenoje karaliavo TIKRUMAS, NUOŠIRDUMAS, MENAS. Ir svarbiausia – MEILĖ, mat tokie dalykai, sukrečiantys sielą, širdį pripildantys išgryninto katarsio, be meilės neįmanomi…
20-ojo gimtadienio staigmena
…2017 m. balandžio 22 d. Kalvarijos kultūros centre buvo švenčiamas gimtadienis. Ne eilinis – jubiliejinis, 20-asis. O jubiliatas, patrakęs, bet jau labai subrendęs, kūrybingas „jaunuolis“, – Kalvarijos kultūros centro folkloro kolektyvas „Diemedis“, kuriam tarsi nevalia priimti sveikinimų, nepamaloninus gimtadienio svečių. Taigi pamalonino – visuomenės „teismui“ pateikė mistinį folklorinį miuziklą ,,Saulės ratu“, sukurtą pagal V. Pietario romaną ,,Algimantas“ ir lietuvių mitologines sakmes (libreto ir muzikos autorė, misterijos režisierė – „Diemedžio“ įkūrėja ir vadovė Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė).
Pirmiausiai pribloškė scenografija: gausiai šienu nuklotoje scenoje – įspūdingos skulptūros, įprasminančios laiko bėgsmą nuo mitologinių laikų iki šių dienų. Šį įspūdį sustiprino atitinkama liuminescencija bei muzika, skambanti ir senoviniais tonais, ir šiuolaikiškais ritmais, kurios fone – stiprūs, išlavinti žmonių balsai. Tai, kas vyko toliau, gerokai praplėtė suvokimo – ypač emocinio – ribas…
Lietuvių mitologijos kryptimi
…Scenoje – nedidelis XII–XIII a. Sudavijos kaimelis. Žmonės („Diemedžio“ artistai) šmirinėja turguje: kas prekiauja, kas šoka, kas karčemoje linksminasi… Į turgų ateina ir Dainorius (aktorius Remigijus Endriukaitis), kuris pasakoja žmonėms istorijas apie dievus ir dievaičius, kurie dar kartu su žmonėmis giriose gyvenę, apie didžiavyriškus žygius, apie mirtį ir… gyvastį naują…
Pirmasis Dainoriaus pasakojimas – Saulės, Mėnesio ir Aušrinės istorija – nukelia į mitologinius laikus.
Deivė Saulė (Žydruolė Mankauskaitė–Zenevičienė) ir dievaitis Mėnuo (Valdas Maksvytis) seniai myli vienas kitą. Įvyksta vestuvių puota. Žmonės ir dievai džiaugiasi jungtuvėmis išskyrus dievaitę Aušrinę (Kotryna Zenevičiūtė), Saulės dukterį, kuri taip pat myli dievaitį Mėnesį. Po vestuvių puotos žmonės Saulę neša į šventąją girią, į vestuvių guolį, bet Aušrinė sulaiko Mėnesį ir jį suvilioja. Saulė, nesulaukusi Mėnesio, grįžta į puotos vietą ir užtinka Aušrinę su Mėnesiu vienas kito glėbyje. Saulė iš skausmo (čia jau skamba ne mitologinės būtybės, o išduotos moters gūdi kančia) prakeikia Mėnesį ir kardu perkerta jį pusiau, aptaškydama Aušrinės suknią krauju. Nuo to laiko Aušrinė negali nusiplauti kraujo ir, prieš patekant Saulei, matosi kruvina jos suknia, negali taip pat jie visi trys – nei Saulė, nei Mėnuo, nei Aušrinė – vienas kito matyti, susitikti… Visa ši istorija scenoje perteikiama su didžiu dramatizmu, įtaigumu, žmogišku meilės ir kančios suvokimu.
Antrajame Dainoriaus pasakojime dominuoja laumės, Dangaus ir Žemės dievybės, duodančios ir atimančios gėrybes, vaisingumą, nešančios mirtį, gyvenančios giriose prie ežerų ir upių. Laumės, kurioms patinka linksmintis, šokti, dainuoti ir visokius darbus dirbti: skalbti, verpti, vaikus prižiūrėti. Laumės, žmonėms už gerus žodžius ar darbus paliekančios dovanų, bet ir linkusios suvilioti bei pražudyti. Miuzikle jaunuolis sunkiai, tačiau atsispiria laumių grožiui ir vilionėms, pabėga…
Mitologija persipina su istorija
Miuzikle mitologinius laikus keičia istoriniai. Trečiajame pasakojime – karas. Netikėtai priešai užpuola kaimą. Vyrai skelbia pavojų, muša būgnus, trimituoja ragais, šaukia vyrus į kovą. Vyrai ruošiasi į karą, moterys aprengia, paduoda kalavijus, išlydi į karą. Sūdaviečių taip mažai, bet jie ginasi iš paskutiniųjų, negaili gyvybių. Tyla… Motinos, dukros, sesės, mylimosios aprauda (scenoje rauda pasiekia miuziklo emocinę kulminaciją – taip viskas tikra, išgryninta…) mirusiuosius, prašo dievaičio Vėlino (Valdas Maksvytis), Požemio dievo, protėvių globėjo, tarpininko tarp gyvųjų ir mirusiųjų, įsileisti vėles į savo valdas ir pasodinti ant vėlių suolelio, aukoja jam aukas.
Valdovo Vėlino valdose – vėlės prašo leidimo tarnauti jam. Vėlinas apžiūri vėles ir išsirenka sau tinkamas… (Šios scenos labai įspūdingos dėl ypatingų kostiuminių sprendimų).
Pasaulis – amžinu ratu
Ketvirtajame pasakojime – deivė Laima (Jurgita Jakubonytė), visa žinanti deivė, gimimo ir likimo sergėtoja.
…Vieni išeina pas Valdovą Vėliną, o kitus atveda Deivė Laima. Ateina motina su kūdikiu ant rankų. Tėvas atlieka apeigą, prašydamas malonės kūdikiui. Deivė Laima paima kūdikį ant rankų ir sūpuodama nulemia jo likimą. Po to grąžina motinai ir apdovanoja. Žmonės džiaugiasi Laimos palinkėjimais, linksminasi.
Ir – pabaigos žodis. Pasaulis sukasi ratu – Saulės ratu. Meilė, vestuvės, gimimas, mirtis. Pasaulis yra amžinas. Jis nuolatos kuriamas dviejų jėgų – šviesos ir tamsos. Jų sąveika kuria Visatos darną ir gyvąją būtį…
Stebuklo kūrėjai
Be kviestinių tolimesnių artistų, miuziklas buvo sukurtas pirmiausiai folkloro ansamblio „Diemedis“ pastangomis. Taigi „Diemedžio“ dalyviai miuzikle: Žydruolė Mankauskaitė – Zenevičienė (vadovė), Žilvinas Bukevičius, Dalia Arminienė, Juozas Arminas, Kotryna Zenevičiūtė, Algis Zenevičius,Nijolė Babeckienė, Algimantas Babeckas, Jurgita Jakubonytė, Juozas Kučinskas, Vilija Čmukaitė, Rasa Januškienė, Rimas Dudanavičius, Ilona Parchomikienė, Petras Kundrotas, Virginija Krasnickienė, Laima Bancevičienė, Dominyka Vosyliūtė, Teresė Zujeva, Kornelija Baldauskienė, Lina Leonavičienė, Marija Merkelienė, Jūratė Vilkelytė. „Diemedžiui“ talkino Šokio ir teatro studija (Marijampolė): Deivydas Valenta (vadovas), Ignas Jogminas, Armanta Matulaitytė, Ieva Rudzinskaitė, Akvilė Valukonytė, Emerita Draskinytė.
Miuziklas vertas labai didelės scenos
Kažin ar kada nors anksčiau Kalvarijos kultūros centro salė matė tiek žiūrovų, kiek jų susirinko stebėti miuziklo „Saulės ratu“. Be abejo, tai džiugu. Bet ir liūdna. Tokio lygio miuziklas, be jokių abejonių, vertas kur kas didesnės scenos, gerokai skaitlingesnės auditorijos…
Žydruolė Mankauskaitė- Zenevičienė tokio pobūdžio spektaklius ėmė kurti „suaugusi“ su Kalvarijos „Diemedžiu“. Vadovė neslepia: „Diemedis“ jai – gyvenimo būdas. „Mes orientuojamės į autentišką muziką, etnokultūrą, atkuriame senuosius papročius, tradicijas, dainuojame daugiausia Sūduvos regiono dainas, o mūsų renginiai dažnai būna teatralizuoti, su šiuolaikiniais šou elementais“, – trumpai „Diemedžio“ veiklos pobūdį nusako ji.
Žydruolė stengiasi kiekvieną reikšmingesnį „Diemedžio“ veiklos paminėti ypatingai. Štai kolektyvo gyvavimo penkmečiui pažymėti kartu su Kalvarijos teatru „Titnagas“ sukūrė pirmąjį romansų spektaklį „Ak, ta meilė“. O vėliau tapo tradicija kiekvieną naują kolektyvo penkmetį vainikuoti spektakliu. „Diemedžio“ dešimtmetį palydėjo misterija „Bėgantis laikas“. 15 metų sukaktį vainikavo ypatingas renginys – romansų spektaklis „Nupink vainiką iš svajonių“. Bet penkmečių kūrybingai sielai pasirodė per maža: 2015 m. Kalvarijoje per Rasas (Jonines) parodyta misterija „Perkūno sakmės“ ne tik nustebino – tiesiog pribloškė jos kūrėjos Žydruolės Mankauskaitės-Zenevičienės kūrybine energija: rodos, kur dar eiti toliau? Pasirodo, yra kur. „Saulės ratu“ puikiausiai parodė, jog kuriantis žmogus žino tik vieną kryptį – pirmyn!
Reimondo Tyro ir Laimutės Kraukšlienės nuotraukos.
šaunuoliai.
Ir dabar širdis dar dreba nuo jausmų.Šaunuoliai.
Tokius dalykus reikia rodyti per TV, vežioti po Lietuvą! Tikiuosi, pamatysime ir Marijampolėje. Šaunuoliai kūrėjai ir atlikėjai! Net Kalvarijos įvaizdis paaugo. Štai ką reiškia talento, norų, darbo ir palaikymo galia! Kad tik nepritrūktų įvertinimo!
Nuostabus renginys. Ir geros kokybės nuotraukos.
Tai buvo nuostabu!
Aciuuuu