Save realizavusi tarp žolių žolelių, arba Kai įstabusis vaistingųjų augalų pasaulis tampa šeimos verslu

Neretai gyvenime tenka tik patvirtinti seniai žinomą tiesą, jog žmogus laimingas jaučiasi tuomet, kai dirba darbą, prie kurio linksta visa širdimi, o proto padiktuoti sprendimai tik prailgina kelią, kuriuo vis tiek galiausiai ateinama prie tokio pasirinkimo, kurį lemia širdies balsas. Dvyliktus metus turinti ekologinį ūkį Klevinių kaimo (Marijampolės sav., Sasnavos sen.) gyventoja Liudmila VASILIAUSKIENĖ dabar ne tik pati sau pripažįsta, jog vaistingųjų augalų auginimas, rinkimas, džiovinimas, paruošimas vartojimui – ne tik šeimos verslas, besiplečiantis kaip ekologinis ūkininkavimas, bet ir dvasios atgaiva, prie kurios buvo eita daugybę metų, nors būtent tai buvo tiesiog su motinos pienu įaugę, giminėje perduodama iš kartos į kartą…

Perėmė mamos ir močiutės žinias apie vasitinguosius augalus

L. Vasiliauskienei, kilusiai iš Šilutės rajono, iki šiol akyse stovi daugybė ryšuliukų, dėžučių, kur močiutė bei mama laikydavo sudžiovintus vaistinguosius augalus. Puikiai pamena ir močiutės namus: viduryje miško stūksančią trobelę, kurioje mamos mama, užauginusi septynis vaikus, vaistažoles, gerai jas pažinodama, naudojo viskam ir visur, buvo savotiška žiniuonė, tik žolelėmis gydanti sergančius savo vaikus, išmokiusi ir juos pažinti žoleles, jų naudingąsias savybes. Ypač imliai šį meną perėmusi Liudmilos mama, kuri žolelių pažinimo paslaptis natūraliai perdavusi ir Liudmilai, nuo pat vaikystės tokiu būdu žinančiai, ką kokia žolelė gydo, kada ją, sukaupusią daugiausiai veiksmingųjų medžiagų, geriausia rinkti.

L. Vasiliauskienė, išėjusi iš vaikystės pasaulio į savarankišką gyvenimą, su vaistingaisiais augalais nieko bendro neturėjo. Vilniaus pedagoginiame institute baigė lituanistikos studijas, keletą metų mokytojavo, tačiau kadangi pedagoginis darbas nebuvo prieš širdies, vos tik atsirado galimybė jį pakeisti – pakeitė. Sukūrusi šeimą ir apsigyvenusi netoli Marijampolės, L. Vasiliauskienė su vyru Valentinu iš pradžių tiesiog sukosi įprastame buities rate: darbas, namai (šeima gyveno bute), kol pajuto troškimą turėti savo sodybą su savo kiemu, žeme, garantuojančią didesnę erdvę ir laisvę.

Štai taip Vasiliauskai ir atsidūrė Klevinių kaime, nusipirkę viensėdį su žemę, kurį iškart pradėjo versti savo svajonių sodyba. Atgimė ir Liudmilos vaikystės nostalgijai vaistingiesiems augalams, kuri žingsnis po žingsnio virto šeimos verslu. Juolab kad moteris apie augalus žino išties labai daug (ne tik augalais nuolat domisi pati, bet dalyvauja įvairiausiose mokslinėse – praktinėse tokio pobūdžio konferencijose, lanko paskaitas), nors pripažįsta, jog žinojimo ribų niekada nėra. Mielai studijuotų ką nors panašaus, tačiau tik apgailestauti belieka, kad Lietuvoje nėra mokslo apie augalus.   

Vaistažoles ir pati augina, ir miške renka

Tiesa, stimulą kurti ekologinį vaistingųjų augalų ūkį L. Vasiliauskienei davė, rodos, atsitiktinė pažintis su Janina Senkuviene, tuomet jau auginusia vaistažoles ir buvusia viena iš septynių žmonių Marijampolės krašte, besiverčiančių būtent tokia veikla. Tad pirmaisiais metais netgi hektaro plote žemės pasėjo medetkų, ežiuolių, ramunėlių, vaistinių čiobrelių… Sėklų parduotuvėse beveik nepirko: įsigydavo botanikos soduose, taip pat iš žinomos šalyje žolininkės Jadvygos Balvočiūtės.

Liudmila, įregistravusi ekologinį ūkį, vien tik jam ir atsidavė, o štai jos vyras Valentinui, tolimųjų reisų vairuotojui, teko žmonai talkinti visuose darbuose, kuriuose reikia jėgos: žemę apdirbti, vaistažoles ravėti, tiesa, nevengia žmogus ir vaistažolių rinkimo, tik čia jau klusniai vykdo žmonos nurodymus.

Sekėsi neblogai. Pasistatė laukuose didelę džiovyklą, kurioje surinktas vaistažoles iki šiol apvytina, kad būtų išgarinta apie 70 proc. drėgmės, o jau namų teritorijoje esančioje modernioje džiovykloje procesas užbaigiamas – daugiau nei 80 proc. drėgmės išgarinama. Jau paruoštas vaistažoles iš pradžių parduodavo ir Švenčionių vaistinei, ir pavieniams žolininkams.

Kiekvienais metais L. Vasiliauskienė didindavo auginamų vaistingųjų augalų asortimentą, o vaistažoles realizacijai jau ir miške ėmė rinkti. Šiuo metu Vasiliauskų vaistažolių laukas užima apie hektaro plotą arų, o laukines vaistažoles rinkti važiuoja net į Dzūkiją – ten, kur dar yra natūralių, civilizacijos nepaliestų pievų, miškų. Nusistovėjo tokia tvarka, jog realizacijai skirti augalai jau daugiausiai iš miško surenkami, savo užaugintiems tenka mažesnė dalis. Iš viso Vasiliauskai renka per 200 pavadinimų vaistinguosius augalus.

Liudmilos vaistažolės garsėja kokybe

Vasiliauskų ekologinis ūkis – vien šeimos verslas. Liudmila turėjo minčių plėstis, įkurti tokio pobūdžio įmonėlę, tačiau pagavo save, jog taip ji atitoltų nuo pagrindinės savo idėjos – viską daryti savo rankomis. Liestis prie augalų, juos rinkti, paruošti džiovinimui, džiovinti, sutvarkyti sudžiovintus – tai Liudmilos gyvenimo būdas, todėl mintis tapti administratore, samdančia visiems darbams kitus, moters nežavi.

Vaistinguosius augalus Liudmila jau tiekia ištisus metus: ir vaistažoles, kaip žaliavą, parengia,  ir arbatų mišinius daro.

Pasak L. Vasiliauskienės, problemų su realizacija niekada nebūna (netgi tenka daug kam atsakyti): moteris savo paruoštų vaistažolių kokybe jau „užsidirbusi“ vardą, kuris leidžia ir užsakovus rinktis, ir savo kainą diktuoti. Kur slypi kokybės paslaptis? Anot Liudmilos, tereikia laikytis dviejų reikalavimų: laiku kokybiškai augalus surinkti (vaistažolių rinkimas, ruošimas džiovinimui – tik rankų darbas) ir kokybiškai išdžiovinti.

Kaip minėta, L. Vasiliauskienė pardavinėja ir arbatų mišinius (šiuo metu – per 20 rūšių arbatų mišinių), kurių receptūras kuria specialistai – samdomi provizoriai. Vasiliauskų ekologiniame ūkyje gaminamas arbatas galima būtų skirstyti į dvi pagrindines grupes: gydomosios ir… šiaip skanios, tinkamos vartoti be apribojimų. Arbatas realizuoja įvairiausiose mugėse, daug nuperka tiesiog iš namų, užsako restoranai, sanatorijos.  

Kai žolelės atstoja vaistines

Liudmila, kaip minėta, nuo mažens gerai pažįstanti vaistinguosius augalus, įsitikinusi, jog kiekvienas savo namuose turėtų pasidžiovinti vaistažolių, kad kuo mažiau tektų lakstyti į vaistines, gerti tabletes, tokiu būdu ir pinigus taupyti, ir šalutinio poveikio išvengti (Vasiliauskų šeimoje vaistažolės labai vartojamos, gal todėl ir šios šeimos nariai didelių problemų dėl sveikatos neturi, netgi Liudmilos mama, garbaus amžiaus moteris, išsiverčia be pirktinių vaistų, džiaugiasi palyginti gera sveikata, energingumu). Ypač siaučiant peršalimo ligoms pirmoi pagalba yra būtent vaistingieji augalai. Žalioje namų vaistinėje reikėtų turėti džiovintos ežiuolės (stiprina imunintetą, labai veiksminga gerti ežiuolės arbatas profilaktiškai prieš masinius gripo protrūkius), šalpusnio, gysločio, beržo lapų (nuo kosulio), geltonosios raktažolės, čiobrelio (nuo peršalimo). Nuo peršalimo ligų ypač veiksmingi yra vaistažolių mišiniai, kur lygiomis dalimis dedame čiobrelio ir šalpusnio, čiobrelio ir raktažolės, čiobrelio ir gysločio, o aviečių ir šalpusnio arbata apskritai labai efektyviai šalina peršalimą, gerina savijautą. Vaistažolininkė pataria pasidžiovinti ir paprastosios takažolės, kurios arbata padeda atstatyti žarnyno mikroflorą (ypač tai aktualu pavartojus antibiotikų), dilgėlės, kuri yra tiesiog nepamainomas geležies šaltinis sergant mažakraujyste, jonažolės, kaip patikimo vaisto nuo nervų ligų, depresijos, taip pat ji tinka kraujotakos gerinimui (netinka vartoti esant aukštam kraujospūdžiui), melisos (lengvai ramina, gerina miegą), apynių spurgų (ramina nervus). Derėtų turėti ir džiovintų šaknų: pienės (labai skani, daug vitaminų turinti arbata, be to, tinka nuo kosulio, atstato organizmo gyvybines jėgas), valerijono (širdies darbą gerina, raminančiai veikia), ir erškėčių vaisių (imuninę sistemą stiprina, gydo vitaminozę, mažakraujystę). Energijai, gerai nuotaikai palaikyti labai tinka džiovintų vaisių arbatos (aviečių, šermukšnių, sedulos, aktinidijos, žemuogių, laukinės obels), kurias gaminame kaip mišinius, džiovintus vaisius maišant su bruknių, juodųjų serbentų, šaltalankio, žemuogių lapais. Tokios arbatos geriamos netgi šaltos, išlaiko gerą skonį, puikiai tinka ir vaikams, daug geriau gerti jas nei, tarkime, kokakolą. 

90 proc. augalų džiovinimui, pasak L. Vasiliauskienės, renkami I – oje žydėjimo pusėje, kai žydėjimas yra vos įpusėjęs (šita taisyklė galioja tik natūraliai gamtoje augančių augalų rinkimui, namuose auginamoms vaistažolėms ši taisyklė negalioja, mat kultūrines vaistažoles kuo labiau skini, tuo jos labiau atsinaujina), tinkamiausias paros laikas – rytas, tačiau reikia palaukti, kol išgaruos rasa. Augalų šaknys renkamos arba anksti pavasarį, arba vėlai rudenį, kai vegetacijos laikas arba dar neprasidėjęs arba jau pasibaigęs. Surinkti augalai namų sąlygomis geriausiai išdžiūsta nuskynus su stiebeliais, surišus ir tiesioginiams saulės spinduliams nepasiekiamoje, gerai vėdinamoje patalpoje pakabinami žiedais žemyn. Jei augalai smulkūs, džiovinti dedami ant paprasto popieriaus, tinka ir kartonas, tačiau jokiu būdu negalima jų dėti ant laikraščio (prisigeria švino).

Trijų kartų firminis receptas            

L. Vasiliauskienė ir pati geria, ir šeimos narius girdo, ir svečius vaišina arbata, kurios receptą paveldėjo iš savo mamos bei močiutės, tad vadina jį trijų kartų receptu. Norint paruošti šią arbatą, reikia lygiomis dalimis dėti melisos, čiobrelio ir jonažolės. Arbata būna raudonos spalvos, skani, aromatinga. Ji pagerina nuotaiką, suaktyvina kraujotaką, suteikia žvalumo, energingumo, todėl ją galima reguliariai vartoti vietoj kavos.

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.