Sen Malo– miestas vakarų Prancūzijoje, šiaurės rytų Bretanėje, vos penkiasdešimt kilometrų nutolęs nuo Sen Mišelio. Tai – buvęs turtingų pirklių ir piratų miestas, pavadintas šventojo garbei. VI amžiuje čia įkurtas vienuolynas, o pats miestas savo gyvavimą pradėjo XII amžiuje.
Sen Malo buvo žinomas kaip Prancūzijos korsarų miestas, dažnai vadinamas net jų „sostine“. Korsarai nuo piratų skiriasi tuo, kad jiems plėšti laivus leisdavo pati valstybė. Jie nebuvo už tai baudžiami. Priešingai – Prancūzijos valstybė korsarus labai gerbė: jiems buvo įsteigtos mokyklos, kuriose pradedančius apmokydavo plėšikavimo meno. Turėdami tokią didelę paramą korsarai jautėsi saugiai ir drąsiai leisdavosi į žygius. Tačiau ir jiems galiojo nustatytos plėšikavimo taisyklės. Pavyzdžiui: neliečiami buvo tik su Prancūzijos vėliavomis plaukiojantys laivai. Vargas kitų šalių pirkliams, kurių laivybos keliai susikirsdavo su korsarais. Beveik visas jų grobis būdavo atiduodamas valstybei – ji tuo metu turėjo didelių finansinių sunkumų. Labiausiai pageidautina buvo užgrobti anglų laivus.
Sen Malo – apgaulingas miestas: senųjų pastatų jame beveik nelikę, mat1944 m. buvo sugriauta 85 proc. senamiesčio. Vietiniai gyventojai išnaršę archyvus, nubraižę ir sutikrinę planus 1948–1960 m. miestą atkūrė tokį, koks buvo kadaise. Ir tai padarė labai kokybiškai – vaikštant miesto gatvėmis jauti Viduramžių alsavimą ir niekaip neįtartum, kad tvirtovių, bažnyčios ar gyvenamųjų namų sienos atstatytos palyginus visai neseniai.
Mieste – daug architektūros paminklų: viduramžių miesto siena, Sen Malo pilis (dabar joje veikia muziejus), XIV a. Solidoro bokštas, įtvirtinta Peti Bė salelė, XII a. gotikinė Šv. Vincento katedra, XVII a. fortas ir daug kitų aplankyti vertų objektų.
Sen Malo – miestas ant vandenyno kranto, apjuostas gynybine siena, kuria galima apeiti visą senamiestį. Ja pasivaikščioti – nepakartojamas jausmas ir malonumas: atsiveria fortų, salų ir Atlanto vandenyno panorama.
Įspūdinga pamatyti vandenyno atoslūgius ir potvynius. Ryte, vaikštant pakrante, gali matyti bangas, lipančias tiesiog ant miesto gynybinių sienų, o netoliese esančios salelės skęsta vandenyne. Po poros valandų vandenyną jau rasi atsitraukusį toli nuo kranto. Saleles, su jose esančiomis tvirtovių liekanomis, galėsi pasiekti jo dugnu pėsčiomis. Priklausomai nuo mėnulio fazės, ties Sen Malo vandenynas nuo krantų atsitraukia iki trylikos kilometrų. Belieka matyti tik švarus, gražus, smėlėtas jo dugnas. Beje, teko pasivaikščioti vandenyno dugnu po atoslūgio. Prisipažinsiu – buvau nustebusi. Tikėjausi, kad vandeniui atsitraukus klimpsiu iki kelių. Pasirodo, dugnas lieka tarsi suplūkta asla, tik drėgna. Keista buvo vaikštinėti pakrante, kuri po pusdienio vėl buvus užlieta vandeniu. Netoliese matėsi apgriuvusi tvirtovė. Ją aplankyti buvo galima tik atoslūgio metu. Tačiau nesiryžome. Jei pavėluotume grįžti, būtume įkalinti saloje, tuomet gali tekti laukti apie šešias valandas, kol vanduo nuslūgs. Dėl suplanuotos kelionės programos tiek laiko sau leisti negalėjome. Reikėtų prisiminti – vanduo sugrįžta labai dideliu greičiu. Kai pastebi jį kylant, leistis į krantą būna jau vėlu ir pavojinga – gali būti bangos pavytas ir pasiglemžtas.
Įspūdingo potvynio pamatyti nesuspėjome, mat buvome nuklydę pasigrožėti miestu ir pasimėgauti kavos puodeliu.Sugrįžus prie vandenyno, ant miesto gynybinės sienos, mus pasitiko įžūlūs kirai. Jie akiplėšiškai atiminėjo iš turistų atsineštus pyragėlius.Netoliese buvusią moterį paukštis sužeidė – jai snapu prakirto galvą, mat viešnia paukštį paerzino ir nepasidalino su juo skanumynais. Taigi, Sen Male senąsias piratų tradicijas puoselėja kirai. Būkite atsargūs…
O vandenynas prie gynybinių sienų jau buvo sugrįžęs…
Autorės nuotraukos.
