Tikri tėvai ketino atsikratyti mažyliu
2014 m. gegužės 29 dieną pamačiau, kaip kiemo gandras iš savo lizdo pačiupo vieną gandriuką, išskraidino ant žemės ir pradėjo tąsyti. Pribėgęs paprašiau: „Atiduok man!“ Gandras pasišalino. Neapsiplunksnavęs gandriukas turėjo tik nedidelį nubrozdinimą nugaroje. Po valandos svečias pradėjo valgyti smulkiai supjaustytą žuvį. Įsikūrė pintinėje. Keletą dienų gyveno svetainėje, vėliau savaitę vonioje. Kvapui stiprėjant, buvo perkeltas į garažą.
Neapsiplunksnavęs kūnelis drebėjo nuo šalčio, todėl nuolat šildėme elektros lempa.
Augo greitai
Kasdien paukštelis darėsi didesnis, valgė daug. Rijo jau nesmulkintas žuvytes, kai kada ir visai dideles žuvis, net kaklas pasidarydavo kampuotas. Apsiplunksnavo. Aplink pintinę atsirado kalkingų išmatų ratas…
Su sūnum pagaminome gandralizdį – 1,5m aukštyje įrengėme platformą. Kad mylima mamytė, tėvelis ar koks praskrendantis plėšikas nenuskriaustų, primontavom apsauginį tinklą.
Per dieną sumaitindavome iki 800 g žuvies. Kai kada nukeldavome į pievutę, tačiau stovėti gandras dar nemokėjo – nuolat klūpojo… Vėliau, pasiremdamas sparnais, trumpam atsistodavo ant drebančių kojų. Panašiu tempu augo ir lizde likę du broliukai.
Išmoko skristi
Kaip ir priklauso, pradėjo plasnoti sutvirtėjusiais sparnais, trumpam pašokdavo į orą, tačiau dar neskraidė. Nuo platformos pintinę perkėlėme ant šuns voljero. Temstant niekada neskraidęs gandras energingai suplasnojęs sparnais pakilo, perskrido kiemo medžius ir nuskrido neaiškia kryptimi. Puolėm ieškoti – juk tamsoje galėjo tapti lengvu lapės ar kito plėšrūno grobiu, deja, nesėkmingai. Miegoti ėjome pilni juodų minčių, tačiau ryte pamatėme įnamį tupintį ant stogo…
Broliukai lizde skraidyti pradėjo tik po savaitės, matyt, mūsiškis maitinosi geriau.
Sunkios savarankiškumo pamokos
Atėjo laikas mokytis rasti maisto savarankiškai, deja, mokslai buvo visiškai nesėkmingi. Žuvis išmėtydavau toli pievoje, tačiau sulesęs jas paukštelis tuoj pat grįždavo į kiemą ir įkyriai žviegdamas prašydavo dar. Bandėm kartu vaikščioti po pievą ir ieškoti žiogų – kai kada visai sėkmingai, tačiau vos pasukus namo kartu grįždavo ir augintinis, vis prašydamas maisto.
Pradėjau mažiau maitinti, šerdavau kas antrą diena, tačiau be nuolatinio žviegimo prašant maisto daugiau nieko negirdėdavau.
Skyrė savus nuo svetimų
Nutarėme, kad turėsime naminį gandrą. Svetimus atskirdavo, kai kada puldavo, užsisukus svečiui kirsdavo į užpakalį.
Nors atrodo grėsmingai, gandras visiškai nepavojingas – gali bakstelėti snapo galu, ne daugiau. Tačiau dėl agresyvios išvaizdos jo bijojo katinas, kai kada ir vaikai. Broliukas iš tikro gandralizdžio keletą kartų atskridęs bandė bendrauti, tačiau mūsiškis vydavo jį šalin. Per karščius mėgdavo turkštis kibire vandens, kai kada ir visiškai panerdamas galvą, leisdavo jį apipilti vandeniu.
Išskrido…
Taip sulaukėme rugpjūčio 15 -osios ryto. Gandro ant stogo nebuvo, tikrą
lizdą paliko ir broliukai. Praėjo keletas dienų, tačiau augintinis nepasirodė. Reikia galvoti, kad vis tik pajuto gamtos šauksmą ir prisijungė prie gandrų bendrijos.
Gaila, kad nepadarėme fotosesijos, iškilmingai neatsisveikinome, ant kojos neuždėjome žiedo – visai buvo nepanašu, kad ruošiasi mus palikti. Ir džiugu, ir truputį liūdna.
Noriu tikėti, kad kitą pavasarį jis grįš, sukalens snapu ir nusileidęs kieme glaustydamasis paprašys žuvytės.
Rolandas KALINAUSKAS
Autoriaus nuotraukos.
Laukite sugrįžtant – gandrai turi gerą atmintį 🙂