1935–1936 m. Suvalkijoje, ypač Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių apskrityse, kilę ūkininkų streikai sukrėtė autoritarinį A. Smetonos režimą.
Suvalkijos ūkininkų streikas kilo dėl kelių svarbiausių priežasčių. Jį netiesiogiai paskatino A. Smetonos režimo nelankstumas sprendžiant krašto problemas bei piliečių teisių ir laisvių apribojimas. Tiesioginė priežastis – tai 1929 m. pasaulinės ekonominės krizės pasekmės Lietuvos ūkiui: žemės ūkio produktų kainos smarkiai krito, o pramoninės prekės neatpigo.
Streikas prasidėjo 1935 m. rugpjūčio 20 d. Ūkininkai pradėjo boikotuoti miestus, pienines, kelius. Vėlesniame etape pradėti pjaustyti telefono stulpai, neremiančių streikus ūkininkų apšaudymai, susirėmimai su policija. Vienas iš garsiausių – Gražiškių ūkininkų ir policijos susirėmimas.
Kruvini įvykiai Gražiškiuose
1935 m. rugsėjo 21 d. Marijampolės apskrities saugumo policijos ir Gražiškių nuovados viršininko nurodymu už aktyvų dalyvavimą streike buvo suimti trys Gražiškių valsčiaus gyventojai: Pr. Eidukaitis, K. Kazlauskas ir St. Subačius. Suimtieji buvo laikomi Gražiškių nuovados areštinėje. Aktyviausias streiko iniciatorius Bambinių kaimo ūkininkas Pranas Eidukaitis parašė atsišaukimą su šūkiu: ,,Tik truputį drąsos – ir laimėsime, nes dabar gyvenimas yra neįmanomas.“
,,Ūkininkai, – sakoma atsišaukime, – rankas iškėlę, šaukė, rėkė gelbėti, bet tigras greičiau pasigailės savo aukos negu mūs neklaidingieji ūkininko. Todėl mes, Lietuvos ūkininkai, matydami po savo kojomis tamsią bedugnę, turime kaip įmanydami mes patys save gelbėti.“ Pr. Eidukaitis bandė šį atsišaukimą išspausdinti Vokietijoje ir išplatinti.
Sulaikius tris streiko dalyvius, Gražiškių ūkininkai nutarė areštantus išlaisvinti. Dauboje prie Tamašausko sodybos naktį susirinko per 300 ūkininkų ir 5 valandą ryto organizuotai atėjo į miestelį, prikėlė iš miego policijos nuovados viršininką ir pradėjo jam grasinti.
– Paleisk areštuotus, kitaip tave, rupūže, užmušime!
Pareikalavus atrakinti areštinę, policininkas Radzevičius jiems numetė raktus. Tuomet gražiškiečiai pagriebė policininką už sprando, prilenkė prie žemės ir privertė paimti raktus ir atrakinti areštinę. Po šio įvykio streikininkai pradėti masiškai suiminėti. Rugsėjo 23 d. vėl bandyta vaduoti streikininkus. Susirėmimo su policija metu buvo sunkiai sužeistas Jurgis Abramavičius ir nuo žaizdų mirė.
Ūkininkų kova su streiklaužiais
Streiko metu pagrindinė forma buvo sargybų statymas keliuose. Streikams slopstant, padažnėjo grasinimų, padeginėjimų, apšaudymų.
Paikiškių kaime rastas pievoje nušautas ūkininko V. Natkevičiaus arklys su rašteliu: ,,Už nepildymą streiko.“ Rugsėjo 13 d. Kumečių kaime (Alvito valsčius) šauta į Mykolo Gustaičio gyvenamąjį namą. Gražiškių valsčiuje padegti streiką boikotavusio Jurgio Skripkaičio trobesiai. 1936 m. kovo 29 d. Pajevonio valsčiuje, Užbalių kaime, sudegintas Jurgio Želvio ūkis. Griovyje rastas raštelis: ,,Kas mokės mokesčius, visų bus toks pats likimas kaip Želvio.“
1936 m. apšaudytos seniūnų sodybos. Vištyčio valsčiuje vasario 5 d. nežinomi asmenys apšaudė Račiūnų kaimo seniūno Petro Vasiliausko butą, vasario 19 d. Keturvalakių valsčiaus Geisteriškių kaime – seniūno Baltraus Švedo namą, Bartninkų valsčiuje – Albino Dabulevičiaus namą, Gižų valsčiuje buvo apšaudyta Rūdos valsčiaus seniūno Jurgio Danisevičiaus gyvenamasis namas, Pečiuliškių kaime (Gižų valsčius) išmušti seniūno Limbausko gyvenamojo namo langai.
Pajevonio valsčiuje apšaudytas viršaičio Jono Mažeikos namas, Būdviečių kaime – Jono Vasikevičiaus namas. Iš kariško šautuvo 5 šūviais Eglupių kaime šauta į seniūno Antano Alkevičiaus namą. Karalkrėslio seniūno Mitrikevičiaus namas apšaudytas 15 šūvių iš pistoleto. (Iš Lietuvos centrinio valstybės archyve saugomų policijos pranešimų)
Teisminis susidorojimas su streikininkais
Streikai vyko esant Lietuvoje karo padėties stoviui, tad politines bylas spręsdavo karo teismai. Remiantis Saugumo departamento vadovo A. Povilaičio pranešimu, už dalyvavimą Suvalkijos ūkininkų judėjime, įsikišus valdžios organams, už nelegalius ir priešvalstybinius veiksmus ir prisidėjimą prie šio bruzdėjimo buvo sulaikyti 763 asmenys. Iš jų 210 perduoti teismui, 530 – administracijos organams, 16 – paleisti ir 7 – iš administracinių organų buvo atimti minios per susirėmimus.
Kariuomenės ir karo lauko teismai nagrinėjo ir garsiausias Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvių bylas. Kaip gąsdinimo įrankis preventyviai pradėtos taikyti mirties bausmės.
Vilkaviškio krašto muziejuje saugomi streiko dalyvių prisiminimai atskleidžia policijos taikomas priemones. Juozas Kažemėkas prisimena, kad ,,tardė“ daugiausia naktimis. Grasino, liepė išduoti. Bronius Šiugžda Vilkaviškio kalėjime buvo mušamas. Mirties bausmės sulaukė keturi Pajevonio krašto ūkininkai: Bronius Pratasevičius (Užbalių kaimas), Kazys Narkevičius (Misviečių kaimas, Alvito valsčius), Alfonsas Petrauskas (Būdviečių kaimas, Pajevonio valsčius), Petras Šarkauskas (Kaupiškio kaimas ir valsčius).
Kitiems nuteistiesiems mirti – Vincui Aleksai, Augustinui Valinskui ir Juozui Leonavičiui, padavus malonės prašymus, mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.
Mirties bausmės vykdymas
Nuteistieji mirti po nuosprendžio pervežti į Kauno kalėjimą. Mirtimi nuteistas V. Aleksa prisimins, jog po malonės prašymų pateikimo nuotaika buvusi bjauri, o nervus ramino tik kapelionas ir kalėjimo pareigūnai. Mirtininkams leista parašyti laiškus į namus ir pasiūlyta atlikti išpažintis.
Mirties bausmės vykdytos slaptai, nakties metu arba labai ankstų rytą. Apie vidurnaktį buvo iškviečiamas kunigas, kuris suteikdavo sakramentus. Po apeigų nuteistasis vėl būdavo nuvedamas į kamerą laukti. Egzekucijos metu mirtininkai turėjo dėvėti kalinio drabužius, kariškiai uniformuoti, bet be skiriamųjų ženklų. Po nuosprendžio perskaitymo nuteistieji mirti galėjo tarti paskutinį žodį. Prie atvestos duobės mirtininkai buvo pririšami prie stulpo, užrišamos akys. Po signalo pasigirsdavo karių salvė, mirusieji krisdavo į duobę, kur būdavo ir palaidojami.
Suvalkijos ūkininkai iš Pajevonio krašto buvo sušaudyti Mickevičiaus slėnyje prie VI forto. Egzekuciją, vadovaujant J. Liaudanskiui, 3 val. 33 min. įvykdė 20 policijos mokyklos mokinių. Dr. Petraitis po dešimties minučių konstatavo mirtį.
Spaudoje paskelbus nuosprendį teigta, kad dėl bendradarbiavimo su svetimų valstybių agentais veikiant prieš valstybę prezidentas A. Smetona nuosprendžio negalėjęs sušvelninti.
Griežtomis bausmėmis pasipiktino buvę prezidentai ir ministrai: K. Grinius, A. Stulginskis, M. Sleževičius, P. Dovydaitis, E. Galvanauskas. Prezidentas A. Smetona jų delegacijos nepriėmė, tačiau juos išklausė ministras J. Tūbelis. K. Grinius pareiškė: ,,Visas tautininkų režimo laikotarpis neatsikratė perversmo paliktų nuotaikų, ir suvalkiečių ūkininkų šaudymus ir sušaudymus reikia skirti prie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo pasekmių.“ Buvęs prezidentas, matyt, jautė nuoskaudą dėl prievartinio jo nušalinimo iš prezidento posto.
Už ginkluotus išpuolius Liudvinavo ir Kalvarijos apylinkėse mirties bausme dujų kameroje nužudytas streikininkas A. Maurušaitis. Apie mirtį dujų kameroje rašoma: ,,7 val. 50 min. nuteistasis buvo įvestas į dujų kamerą, 7 val. 52. min. prievaizdas paleido į dujų kamerą dujas (CO). Pravėdinus dujų kamerą, 8 val. 40 min. gydytojas apžiūrėjęs Maurušaitį konstatavo, kad jo gyvybės žymių nėra.“
Sušaudymus pakeista dujų kameromis, nes policijos mokyklų kursantų vykdomi sušaudymai traumuodavo jaunus egzekucijų dalyvius.
Sukruto valstybės priešai
Suvalkijos ūkininkų judėjimą savo politiniais tikslais bandė išnaudoti įvairios priešiškos valstybei jėgos. Tuo pasinaudojo Vokietija, kuri po Klaipėdos nacių teismų nutraukė prekybą su Lietuva. Rytprūsiuose buvo laisvai spausdinami streikininkų atsišaukimai. Vilkaviškio apskrityje dėl kultūrinių konfesinių, istorinių priežasčių gyventojai, ypač vokiečiai ūkininkai, buvo linkę į iš Rytprūsių sklindančius ,,padrąsinimus“.
Rankas siekė sušildyti ir Lenkija bei Sovietų Rusija. Sukruto ir Kominterno siųsti Lietuvos komunistai. Pastarieji streikininkus priskyrė kaip kovotojus prieš ,,fašistinį A. Smetonos režimą“. Tačiau racionalūs, pasiturintys, individualistai Suvalkijos ūkininkai ant komunistinių ,,antifašistinio liaudies fronto“ šūkių nepasirašė.
Opozicijoje esantys valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai taip pat oponavo A. Smetonos režimui.
Streikininkų kerštas
Vieną 1936 m. lapkričio 9 d. popietę į Gižų policijos nuovadą atvykęs vyras pasiprašė vizito pas nuovados viršininką Liudą Lietuvninką. Čia jis buvo perkeltas po tragiškų įvykių Gražiškiuose. Iš Gižuose tarp senųjų gyventojų sklandžiusių nužudymo versijų teigiama, kad įėjęs vyras laikė rankose kepurę, o po ja – ginklą. Šovęs į L. Lietuvninką ir į netoliese sėdėjusį nuovados sekretorių Bačinską. Pastarasis spėjo pasislėpti už stalo, kulkos prašvilpę virš galvos. Apie tai man papasakojo Bačinsko sūnus, gyvenęs Pilviškiuose.
Dar pasakojama, kad skubiai pradėtos vykdyti žudiko paieškos rezultatų nedavė. Neva įvykdęs savo planą žudikas toli nebėgo, o pasislėpė po P. Lingio tvartu ir aprimus paieškoms tyliai pasišalino.
Tikrojo L. Lietuvninko žudiko vardą gaubia paslaptis. Vienas iš įtariamųjų – Mečislovas Gelažius iš Šakių valsčiaus – nubaustas bausme iki gyvos kalėjime.
Už dalyvavimą Suvalkijos ūkininkų streike smarkiai nukentėjo ir Šakių apskrities streikininkai. Mirties bausmė buvo paskirta net 10 bylos teisiamųjų (Prezidento dekretu bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos).
Gižų policijos nuovados viršininkui 1937 m. Vilkaviškio senosiose kapinėse atidengtas Vytauto Košubos liūdinčio kario paminklas su įrašu: ,,Garbingai tarnybą eidamas žuvo Gižuose 1936 m. lapkričio 9 d.“
Laidotuvės buvo labai iškilmingos. Lydėjo skautai, jaunalietuviai, šauliai. Karstas su stikliniu gaubtu buvo vežamas arkliais. Liudas Lietuvininkas su V. Bačinsku buvo pirmieji Vilkaviškio skautai, šios organizacijos kūrėjai. Po Nepriklausomybės atkūrimo skautai atkūrė ,,Gražinos“ skiltį. Viena pirmųjų jos dalyvių, vilkaviškietė Nomeda Bepirštytė surinko daug medžiagos apie skautų pradininką Liudviką Lietuvninką.
Savo surinktoje medžiagoje Nomeda rašo, kad Gižų nuovados viršininko laidotuvėse dalyvavo ir kalbėjo Policijos departamento direktorius Svilas, Saugumo departamento direktorius Bortkevičius, Gižų Šaulių vadas mokytojas Ignatavičius.
Istorijos pamoka: valdžioje esantys turi labiau tartis su savo tauta. Kai dabar ūkininkai išparduoda pieno ūkius, taikiai streikuoja statydami pakelėse kryžius, signalas, kad kažkas valdžios koridoriuose yra negerai.
Literatūra:
Lietuvos Centrinio valstybės archyvo fondai.
,,Istorija“, Mokslo darbai, 92 tomas. Sigita Černevičiūtė, Mirties bausmės taikymo praktika: 1935-1936 m. Suvalkijos ūkininkų streikas.
J.Leonavičius , J. Maksimavičius, Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje, 1935 metais, V., 1958.
Nuotraukoje Liudo Lietuvninko antkapinis paminklas senose Vilkaviškio kapinėse (skulptorius V. Košuba) .