„Tikėti, gyventi, mylėti, pažinti, ieškoti!“ – taip vienu sakiniu save apibūdina Vida Mickuvienė – charizmatiška pedagogė, visuomenininkė ir neblėstančio vidinio polėkio moteris, kuriai gyvenimo kryptį nuolat diktavo meilė žmogui, kultūrai, kalbai ir Lietuvai.
Vidos Mickuvienės kelias prasidėjo dar vaikystėje, kai Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje gimė meilė scenai, menui ir kūrybai. Jau nuo pirmos klasės ji norėjo visur dalyvauti: šokti, dainuoti, deklamuoti. Mokykla buvo terpė, kurioje buvo galima tai įgyvendinti, atsiskleisti kūrybingai asmenybei – čia dirbo kūrybingi ir darbui atsidavę mokytojai: lietuvių kalbos mokytojas Jonas Kvederaitis, lituanistas Vincas Peckus, istorikė Verbylienė, šokių vadovė Suchoverskytė. Tačiau tikrasis viešumo kelias prasidėjo 6-oje klasėje, kai artistiška mokytoja Kubilienė (aktoriaus Kubiliaus žmona) ją pakvietė skaityti proginį eilėraštį scenoje – ir tai tapo pirmu žingsniu ilgame kūrybos ir visuomeninės veiklos kelyje. Nuo tada V. Mickuvienė rengė poezijos vakarus, menines programas, kurios skambėjo (ir vis dar skamba ) įvairiuose Lietuvos miestuose. Menas, literatūra ir teatras tapo jos formavimosi pamatu, dvasiniu ištekliumi, įkvėpimu sunkiomis akimirkomis. „Niekada neužteko vien buities, visada turėjo būti atspirties taškas, ieškojimas tikrųjų amžinųjų vertybių. Gera knyga, spektaklis, kurio metu išgyveni katarsį, apvalantis sielą muzikinis kūrinys (labai myliu klasikinę muziką)“.
„Kai nieko nebelieka, lieka tikėjimas“ – šie žodžiai tapo jos gyvenimo patirties atspindžiu. Tikėjimas, kurį tarsi paveldėjo iš vaikystės, ilgą laiką buvo lyg fonas – savaime suprantama duotybė. Laikui bėgant buvo ir nutolimo, ir grįžimo laikotarpių. Lūžis atėjo tada, kai gyvenimas supurtė iki pagrindų. Tuomet tikėjimas nebeatrodė vien tradicija – jis tapo gyvu išgyvenimo pagrindu. Ieškojimas Dievo, artėjimas prie Jo tapo tuo, kas leido moteriau atsitiesti. Iš šios dvasinės atramos ji sėmėsi stiprybės, kurios viena nebūtų savyje radusi. Svarbia atrama buvo ir šeima. Vaikams jos reikėjo ir dėl jų moteris turėjo būti stipri. Ir buvo. Ne todėl, kad viską galėjo, bet todėl, kad jautėsi palaikoma iš aukščiau..
Profesinis kelias ir visuomeninė veikla
V. Mickuvienės profesinis kelias prasidėjo Šilavote, kur mokykla tuomet buvo gyvybingas vietos bendruomenės židinys. Pirmosios dešimtokų laidos, kurias mokė, liko širdyje ilgam – iki šiol kasmet susitinkama. „(…) tai buvo pirmieji mano auklėtiniai, metų skirtumas buvo ne toks jau didelis (…), gal todėl, kad jie iš tradicinių lietuviškų šeimų, kad mūsų vertybės identiškos, o gal metų bėgsmas skatina saugoti vieniems kitus“ – apie šiltą, ilgalaikį ryšį su pirmaisiais auklėtiniais kalba V. Mickuvienė.
Vėliau sekė Prienų krašto laikotarpis, darbas Marijampolės aukštesniosiose mokyklose Aukštesnioji žemės ūkio mokykla ir Aukštesnioji pedagogikos mokykla). Šios patirtys buvo ne tik profesinio augimo etapas, bet ir leido sutikti daugybę nuostabių žmonių.
„(…) buvau ir esu mokytoja. Ir nesvarbu, kaip vadinsiesi – dėstytoja, lektorė – širdyje visada esi mokytojas ir šito jau niekas neatims, nebent pats išduosi“
Visuomeninė veikla – neatsiejama gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančios moters gyvenimo dalis. Ji nuo mokyklos laikų buvo aktyvi, o ši savybė su metais tik stiprėjo. Šiandien V. Mickuvienė vadovauja net keturioms organizacijoms: yra Marijampolės TAU Kultūros fakulteto dekanė, Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė, Kristijono Donelaičio draugijos ir kultūros klubo „Aistuva“ pirmininkė. Ji – tarsi kultūrinis jungties taškas tarp praeities, dabarties ir ateities. Per šias veiklas puoselėjama istorinė atmintis, stiprinama bendruomenė, perduodamos vertybės.
Tarp brangiausių projektų – Kristijono Donelaičio paminklo pastatymas (2013), šventė su Prezidente Dalia Grybauskaite (2014), paminklo 1831 m. sukilimui atminti iniciatyva Kvietiškio parke, renginys „Susitikime perone“ Marijampolės geležinkelio stoties 100-mečiui. Ateities planuose – Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai 2027-aisiais bei TAU 20-metis. Tai – ne tik šventės, bet ir kūrybiniai iššūkiai, skatinantys augti.
Kiekviena diena – įvairių veiklų karuselė
Kiekviena diena aktyvios visuomenininkės gyvenime gausi susitikimų, repeticijų, projektų, kelionių. Ji vadovauja dvaro šokių grupei „Reverence“, šoka linijinius šokius grupėje „Agmadance“, yra gidė, kuri dalinasi Lietuvos ir kaimyninių šalių istorija. „Turiu mėnesio kalendoriaus išklotinę. Pažvelgiu ir prasideda linksma karuselė: kur eiti, važiuoti, kuris darbas laukia, kurį projektą pradėti, kurį užbaigti ir rengti ataskaitas“. Moteris ypatinagi džiaugiasi didele šeima – trimis vaikais ir šešiais anūkais, kuriuos laiko didžiausia Dievo dovana.
Kultūriniai ir dvasiniai išgyvenimai teikia moters sielai sparnus. Klasikinė muzika (ypač Antonio Vivaldi „Metų laikai“) , kunigo Beno Lyrio apmąstymų knyga „Puslapis švelnumo“, kuri ir šiuo metu yra ant V. Mickuvienės stalo, lietuviški filmai (mėgstamiausias – „Pietinia kronikas“) – tai, kas įkvepia ir suteikia ramybės. Svarbiausi gyvenimo principai – meilė, pagarba ir tarnystė: „Mylėk ir būsi mylimas“, – sako aktyvi visuomenininkė, o Motinos Teresės pamokymai lydi ją kaip malda.
V. Mickuvienė tiki žmonėmis ir bendryste – be jos negalėtų gyventi. Ji ragina jaunimą mylėti Dievą, Tėvynę, šeimą ir gimtąją kalbą. Pripažįsta, kad mūsų visuomenei kartais trūksta atjautos, dėmesingumo, tačiau tiki, kad Lietuvoje gyvena daug šviesių žmonių, gražių šeimų, kūrybingų jaunų žmonių. Su poetu Pranu Vaičaičiu kartoja: „Gražu gražu mūs Lietuvoj…“
Paklausta, ką pasakytų sau prieš 20 metų, visuomenininkė atsako: „Tik spėk, nepatrūk, darbuokis ir mylėk.“ O ko dar norėtų išmokti? Geriau mokėti anglų kalbą, bet viską lemia noras ir valia – juk mokytis niekada nevėlu.
