Pagrindinis > Naujienos > Tikas: aplinkiniai turi „nepastebėti“

Tikas: aplinkiniai turi „nepastebėti“

 

„Turime problemų dėl nervinio tiko. Teko girdėti, kad tikas praeina savaime, sulaukus pilnametystės. O gal jį reikia gydyti? Kaip vaiką su tokiomis problemomis paveiks paauglystė? Kaip jam eiti į mokyklą, jeigu kiti iš jo juokiasi? Ir dėl kokių priežasčių atsiranda nervinis tikas?“- nerimauja skaitytoja Edita M. iš Kazlų Rūdos. 

Aktyvus keliautojas

Išsamiausiai apie tiką galima pasikalbėti su vaikų psichiatrais ir psichologais. Bet žinių apie tai turi kiekvienas gydytojas, tad niekada nekenkia pasitarti iškart su keliais specialistais. Jie turėtų įvertinti, ar tiko kamuojamą vaiką reikia gydyti vaistais, ar užtenka pokalbių, savigydos. 

Tikai – tai staigūs, nevalingi, pasikartojantys, stereotipiniai kūno judesiai. Tai gali būti akies voko trūkčiojimas, mirksėjimas – tarsi prastėtų matomumas, nosies trūkčiojimas – tarsi nuolat kamuotų sloga, pečių traukymas – tarsi būtų per maži drabužiai. Vaikas gali nevalingai tampyti lūpytes, daryti įvairias grimasas, kasytis ir kita. Kai tiko paliečiamas kalbos aparatas, gali atsirasti nuolatinis kosčiojimas, šniurkščiojimas, mikčiojimas.

Medikai juokauja, kad tikas – tarsi kažkoks mistiškas aktyvus keliautojas, „naršantis“ po visą kūną. Tėveliams, susirūpinusiems dėl vaiką apėmusio tiko, specialistai neretai lyg tarp kitko vaizdingai užsimena, kad tikas išeis iš kūno, kaip ir atėjęs, kai visur apsilankys: pradeda nuo galvos, veido, slenka į pečius, rankas ir išeina per kojas. 
Ir iš tiesų skaičiuojama, kad apie 80 proc. pacientų nurodo, jog buvęs tikas praėjo paauglystėje ar jau suaugusiam per keletą metų.
Tikai paprastai prasideda vaikystėje, 5-6 metų vaikams, nors gali išsivystyti ir suaugusiam žmogui. Įvairių mokslo šaltinių duomenimis, tikais serga nuo 10 iki 20 proc. vaikų. Liga paprastai progresuoja paauglystėje. Berniukai serga tris keturis kartus dažniau nei mergaitės.

Priežastys įvairios

Tikas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Gali lemti genetinis polinkis (manoma, kad apie 30–50 proc. segančiųjų tikais yra sirgę jų artimi šeimos nariai), įgimti ar įgyti nervų sistemos sutrikimai (gimdymo traumos, deguonies trūkumo būsena, galvos trauma, meningitas, galvos smegenų kraujotakos sutrikimas), neurozė, depresija, baimė, nerimas, pervargimas, asmenybės sutrikimai, net – nepakankama, nepilnavertė mityba.

Teigiamos emocijos

Pastebėjus, kad vaikas kamuojamas nevalingų pasikartojančių judesių, reikėtų iškart pasitarti su medikais. Jeigu gydytojas neskirs gydymo medikamentais (vaistais nuo traukulių, antidepresantais), jis būtinai patars pavartoti antioksidatorių, folio rūgšties, B grupės vitaminų, magnio preparatų, raminamųjų arbatų. Vakarais tinka vonios su raminamą poveikį turinčiomis žolelėmis, druskomis. Tiką slopina atsipalaidavimas, pilnavertis miegas, poilsis, geros emocijos. Todėl reikia vengti įtampą sukeliančių situacijų, stresų, dažniau bendrauti su maloniais žmonėmis.
Rekomenduojamos ir psichologo konsultacijos. Galbūt šis specialistas atskleis konkrečią priežastį, dėl kurios vaikas apimtas tiko – gal kažko išsigando, gal nuolat jaučia baimę bendraudamas, jaudinasi būdamas dėmesio centre.

Tiko apimtiems asmenims reiktų vengti kofeino, saldiklių turinčio maisto, mažinti cukraus kiekį.

Labai svarbu žinoti, kad tiko valdomam vaikui negalima priminti ir akcentuoti jo judesių keistumo. Negalima sakyti: „Baik vieną kartą mirkčioti!”, „Tu ir vėl tampai tuos pečius!”, „Ko čia kosčioji ir kosčioji?!“ Tokie priekaištai tik dar labiau sujaudina, nervina vaiką. Aplinkiniai turi „nepastebėti“ tiko keliamų vaiko judesių, kad jis nepradėtų vengti viešumos, slapstytis, išgyventi arba netaptų agresyvus.   

„Draugystė“ su tiku

Kad iš tiku sergančio vaiko nesijuoktų bendraamžiai (nes nevalingi judesiai kitiems išties atrodo juokingi, žaismingi), labai svarbus tėvų ir pedagogų vaidmuo. Būtų gerai „įkalti“ vaikui į galvą, kad visi žmonės negali būti vienodi ir kiekvieną reikia priimti tokį, koks jis yra. Vaikas turėtų susigyventi, „susidraugauti“ su tiku, jį „pamiršti“. Labai gerai, kai toks vaikas jaučiasi reikalingas ir svarbus – pagiriamas, kviečiamas dainuoti, deklamuoti ar vaidinti per renginius, sudominamas kokia nors ilgalaike veikla. Naudos duos ir aktyvi, bet nesunki fizinė veikla.

Beje, kai kurie medikai pataria pabandyti tokį savigydos būdą: jeigu vaikas nevalingai mirkčioja, tai jam, esant namuose, ramioje aplinkoje, reikėtų kelis kartus per dieną po kelias minutes specialiai pamirkčioti; jeigu trauko nosį – daryti nosies traukymo pratimus; jeigu kilnoja pečius – juos irgi retkarčiais pakilnoti, kaip atliekant sportinius pratimus. Turėtų padėti.

Parengė Karolina ZUBRAITĖ

ausveitis

4 komentarai(-ų) “Tikas: aplinkiniai turi „nepastebėti“

  1. Tikas prasidėjo kai dar buvau maža, jis pasireiškė nuo galvos iki kojų, periodais, viena dalį judindavau, paskui pereidavo į kitą ir t.t. bet jis buvo dingęs apie gal 10 metų, tačiau ir vėl prasidėjo tik dabar veide ir nesmagu, kad tai pastebima, dabar man 29 ir aš nuolat raukau nosį, labai norėčiau tai suvaldyti taip kaip man pavyko suvaldyti paauglystėje. Bent jau aš esu pastebėjusi, kad padeda B grupės vitaminai.. nenusiminkit jeigu ir Jums taip yra, mūsų tokių labai daug. Tikėkimės, kad vieną dieną galės tai pagydyti 🙂

  2. Tai priklauso kokioje aplinkoje gyveni, kai prasideda tikas reikia eiti pas gydytojus ir gauti tinkama gydyma. Tikui gydyti taikoma psichoterapija daugumoje atveju yra veiksminga, taip pat bendravimas su psichologu, kalbama apie vaika uzpludusias emocijas. Patarima sportuoti, taip pagerinama kraujotaka smegenyse.

  3. tikas savaime nepraeina. prasidėjo kai man buvo 11 metų. mama traktavo kaip “išsidirbinėjimą” negydė. Dabar man 65 ir vis dar kankinuosi….

Komentuoti: Agne Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite