O tas „pašalietis“ – jau seniai „Mūsų savaitės“ skaitytojams savo giliomis įžvalgomis pažįstamas Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS, kuris šįkart dalijasi mintimis apie, rodos, nesuderinamus dalykus: mokslą ir religiją. (Beje, pandemija šiuos dalykus netikėtai suvienijo per esminį religijai dalyką – tikėjimą. „Tikiu mokslu!” – garsiai šaukė dažnas tautietis, atkišdamas savo petį eilinei skiepo nuo „kovido“ dozei). Taigi pažvelkime į mokslo ir religijos sankirtą šįkart giliau.
Gamta „protinga“ be proto?
„Kad suprastume, kas vyksta šiandien, reikia pradėti nuo įsisąmoninimo, rodos, paprasto fakto: viskas juda, – pradeda savo samprotavimus V. Vyšniauskas. – Juda daiktai – gyvi ir negyvi, mikropasaulyje – molekulės, juda socialiniai reiškiniai ir taip toliau. Tas judėjimas (vystymasis) dvejopas: progresinis ir regresinis (dažniausiai ir tas, ir tas eina paraleliai). Optimistinis judėjimas yra progresinis, pesimistinis – regresinis. Progresinis veda į viršų: vystosi ir žmogaus mąstymas, ne tik fizinės savybės (raumenys, ištvermė). Žmogaus ir kitų gyvo pasaulio subjektų judėjimo ir vystymosi jėga yra tai, kad jie valgo, turi apsiginti nuo sunaikinimo. Kad galėtum pavalgyti, reikia ir mąstyti, ir kurti, esi priverstas ir dirbti, įjungti judėjimą – vystymosi mechanizmą. Kaip minėta, kiekvienam gyvam organizmui užkoduota ir būtinybė saugotis nuo sunaikinimo.“
Šiame nepaliaujamo visuotinio judėjimo procese žmogus pasiekia tokį lygį, kad, stebėdamas gamtą, pamato grožį. Kyla klausimas: iš kur visa tai, kaip tai atsirado? Kitas klausimas: kas pirmiau – materija ar protas? Štai čia, pasak V. Vyšniausko, peršasi du pamąstymai: žvelgiant į gamtos grožį, ateina suvokimas, kad neįmanoma išgyventi vienam be kito, ir kaip visa tai gali būti išvystyta, sustyguota be proto? Juk viskas pasaulyje suderinta iki neįtikėtinų smulkmenų, tarpusavio ryšys stebėtinas vien gamtą stebint – viskas čia tobulai sustyguota. Štai, pavyzdžiui, Amazonės medžiai gauna druskos iš išdžiūvusių Sacharos ežerų. „Tą patį galime stebėti ir žmonių tarpusavio santykiuose, – sako gerbiamas gydytojas. – Bet žmogus turi protą. Ir kam jis? Kam galva reikalinga, lyg ir aišku: kad į pilvą neprilytų. Gamtoje viskas susiję lyg ir be proto, tad kam tas protas? Ir vėl grįžtame prie klausimo: materija ar protas pirmiau? Be proto įsikišimo natūraliai viskas tarsi negalėtų išsivystyti“.
Be tikėjimo ir mokslas negalėtų egzistuoti
„Pradedant mąstyti šį klausimą, – tęsia V. Vyšniauskas, – natūraliai atsiranda tikėjimas. Atsiranda įvairios religijos, kuriuos tuos reiškinius ir aiškina. Tačiau visi teiginiai neturi įrodymų, todėl reikalingas tikėjimas. Ir moksle tas pats. Kad ir medicinoje, pavyzdžiui. Kraujagyslėse yra kalcio kanalai, kuriais juda kalcis. Kalcio kanalų blokatoriai – vaistai, kurie atpalaiduoja kraujagyslių tonusą, mažina kraujospūdį. Žinau, kad yra Korinto kanalas, o štai kalcio kanalais tikėti turiu! Tikėjimas remiasi eksperimentu, patirtimi ir autoritetu. Bet reikia atsiminti: ką išmokstame, tai nėra visam laikui. Žinios, faktai kinta.“ Moksle, gyvenime tai ne tas pats, kas išmokti dviračiu važiuoti (kartą išmokai – ir visam gyvenimui lieka).
Nekaltojo prasidėjimo teorija – jau moksliškai pagrindžiama
Moksle tai, kas šiandien atrodo tiesa, rytoj – visiškas absurdas. Pavyzdžiui, nekaltojo prasidėjimo teorija. Ilgą laiką tai buvo vertinama kaip religinė išmonė. „Kai buvau studentas, – prisimena V. Vyšniauskas, – prisimenu, kaip profesorius aiškino, jog tai visiška nesąmonė, o dabartinis mokslas teigia, jog nekaltas prasidėjimas nėra fikcija“. Kai kurie gyvūnai (ypač vandens), taip pat ir žmonės (moterys) gamina ir vyriškąjį, ir moteriškąjį pradą. Zoologijos sode užfiksuotas reiškinys: dešimt metų vienoje vietoje gyveno dešimt baltojo ryklių patelių, ir staiga vieną dieną – jauniklis, nors jokio patino nebuvo. Tas pats gali nutikti ir moterims: šalia vieno moteriškojo prado yra trys vyriški pradai moteryje. Bet moters organizme yra x chromosoma, kuri sunaikina vyriškuosius pradus moters organizme. „Čia kaip kompiuteryje, – juokauja V. Vyšniauskas, – x skirtas panaikinti. Vyriška genetinė informacija materialiu pavidalu moters organizme yra, ir šiuolaikinis mokslas tai įrodė!”
Tikėjimas atidaro mąstymo duris
Vystosi ne tik mokslas, bet ir religija. „Bijau, kad religinės organizcijos nevirstų būreliais, kurie užsiėminėja labdara ir filosofija. Religiją gelbėdavo žmonės, atsisakantys materialiojo gyvenimo. Religija – kontempliacija, mąstymas, bet negali būti ji paslaugų teikėja. Bažnyčia turi išlaikyti savo stuburą”, – įsitikinęs V. Vyšniauskas.
Gvildenant šiuos klausimus, neišvengiamai turime mąstyti ir apie tiesą. Kokia ji? „Ji yra simfoninė, – sako gydytojas. – Ji kaip simfoninis orkestras, o ne kaip nupieštas paveikslas. Ji daugialypė, kintanti, negalutinė, arba, kaip teigė M. Haidegeris, tiesa visada kelyje.“
Pasaulyje, kaip pastebi V. Vyšniauskas, dabar yra didelė tikėjimo sausra. Sausra visur: praktiniame gyvenime, moksle, mene. O tikėjimas būtinas. Viskam. Mokslui – taip pat (apie 15–20 proc. dalykų moksle gali patikrinti, o visu kitu – patikėti). „Tikėjimas, – reziumuoja mūsų pašnekovas, – mokslui ne trukdo, o kaip tik padeda. Padeda susikaupti, iš daugelio reiškinių atrinkti esmę, lįsti į gilumą. Tikėjimas atidaro mąstymo duris.
Religinės tiesos, kad ir nėra įrodytos, asmenine patirtimi nepatikrintos, vis tik padeda dvasiškai, susivaldyti, paguosti, palydėti. „Aš tikiu“ – tai duoda harmoniją, įrodo, kad dvasia yra aukščiau kūno.“
Autorės nuotraukoje – Vitas Vyšniauskas.