Pagrindinis > Naujienos > Vartoju, taigi esu?

Vartoju, taigi esu?

 

Marijampolėje, Šventosios Šeimos namuose, vyksta susitikimai su dr. lekt. Brone GUDAITYTE, kurie organizuojami vieną kartą per mėnesį. Bronė Gudaitytė – filosofijos mokslų daktarė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, radijo laidų vedėja, dvasinės ekologijos propaguotoja. Dėstytoja ypač mylima ir gerbiama studentų, VDU tradiciniuose bendruomenės rinkimuose 2014 m. pelnė "Metų širdies" apdovanojimą. Skaitytojams siūlome susipažinti su lektorės mintimis, išsakytomis kovo 2 d. vykusiame susitikime.

Apie vartotojišką kultūrą

Savo gyvenimą įsivaizduojame kaip pasaką, bet jaučiamės jame kaip turguje. Aplinką skenuojame naudos ieškančiu žvilgsniu, sprendimus darome remdamiesi kriterijumi apsimoka/neapsimoka, skaičiuojame, kiek verta  mylėti, vykdyti pareigas ir atvirkščiai – kiek to daryti neverta. Esame taip įsijautę į vartotojišką kultūrą, kad net ir meilėje ieškome naudingų mainų, esame įpratę gerbti ir mylėti už „kažką“, todėl abejingai susitinkame, ir abejingai išsiskiriame. Galimybė rasti „geresnį  sandėrį“ mums yra nepalyginamai  patrauklesnė ir didesnė už norą prisitaikyti prie kito žmogaus, jį suprasti. Vaikomės įvairių titulų ir garbės raštų. Mes  nuolat reikšmingai žvilgčiojame į laikrodį – turime mažai laiko. Skubame į dar daugiau daiktų, šlovės, į dar daugiau užsimiršimo kupiną pasaulį – pradedame gyventi išorinį gyvenimą ir gyvename tik dėl to, kas regima. Nesuvokiame savo būties trapumo ir egzistencijos laikinumo, todėl visais įmanomais būdais stengiamės įsitvirtinti išoriniame pasaulyje jam primesdami savo kurtas taisykles. Tačiau, patikėjus ta iliuzija, jog stovime laipteliu aukščiau negu Kūrėjas, ima  keistis ir visa mus supanti tikrovė, vertybės ir interesai.

Aš ESU

Mūsų dienomis, kai didžioji dalis gyvenimo verda socialiniuose tinkluose, virtualioje erdvėje, tikrovės sąvoka tapo visai miglota. Galima teigti, jog prancūzų filosofo Descart‘o mintis cogito ergo sum („Mąstau, taigi esu“) iš esmės pakito, ir XXI a. ji skamba taip: „Vartoju, taigi esu“. Taigi gyvename ribotame regimajame pasaulyje, pasikliaudami proto kuriamomis ribotomis prasmėmis, nepažįstame savęs, todėl trokštame to, kas reikšminga kitiems. Sutelkę dėmesį į ateitį, skirtingų sėkmei pasiekti planų kūrimą, nepastebime, kad Didžioji Šviesa slypi arčiau, nei galime įsivaizduoti. Lektorė B. Gudaitytė pabrėžia meilės, tikėjimo ir vilties svarbą, o savęs sureikšminimą išskiria kaip priežastį, kuri sukelia nemažai nemalonių, nepageidautinų pasekmių. Pasak lektorės, tiek santykyje su Dievu, tiek santykyje su kitu žmogumi, esame pernelyg linkę susitelkti į save. Sakydami „AŠ ESU“ – visą dėmesį skiriame žodžiui „AŠ“, vietoj to, kad koncentruotumės į antrąją frazės pusę: „ESU“. Juk  pats Dievas sakė Mozei: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3,14). Vadinasi, „ESU“ yra vardas to, kuris duoda mums buvimą.

Apie pyktį

Pyktis – taip pat reakcija, kylanti iš egoizmo, kuri parodo, kas žmogui yra svarbiausia. Pykstame, nes kiti nevykdo mano valios. Kiti nesielgia taip, kaip aš norėčiau. Mums atrodo, kad mes geriausiai žinome, kaip viskas turėtų būti, ir supykstame, jei viskas vyksta ne taip, kaip įsivaizdavome. Tai reiškia, kad pykti imame tada, kai  dominuoja mūsų ego, mūsų „AŠ“, arba tada, kai tai tiesiog tampa įpročiu. B. Gudaitytė, kalbėdama apie pyktį, jį apibūdina kaip vidinę ugnį, kuri „suryja viską, kas žmoguje yra geriausia“. Lektorė paaiškina, kodėl pykčiui apibūdinti pasitelkia ugnies palyginimą: jis veikia kaip tikra ugnis. Pykčiu liepsnodami žmonės kaista ir rausta. Iš pykčio kilę žodžiai nudegina tą, kuriam jie skirti. Pripažinkime, niekas nenori atsidurti šalia pikto žmogaus, tačiau savo pykčio rimtai nevertina. Anot lektorės, verta pastebėti, jog net jeigu ir garsiai neišsakome  to, ką mąstome, net  jeigu ir slepiame pyktį, juk pačios mintys nuo to nesikeičia. Mums atrodo, kad tai – tik mintys. Tačiau jos – lygiai taip pat skaudžiai deginanti ugnis, kurią liepsnojant viduje nesąmoningai išduoda žmogaus akys, o vėliau  ir veiksmai.

Apie gyvenimą dėl kitų

Paklauskime savęs, kiek mums rūpi kiti žmonės? Kiek mes skiriame laiko kitiems ir dėl kitų? Kiek mes dirbame, kad kitiems būtų geriau, kad kitiems būtų daugiau pagarbos? Nebijokime atsisakyti savojo „AŠ“, nebijokim ištarti: „Aš čia esu dėl Tavęs. Ir tu esi svarbesnis už mane“. Tai – žodžiai, kuriuos ištarti reikia meilės ir didelės vidinės stiprybės. Tai žodžiai, kuriuos nuoširdžiai gali ištarti tik tas, kuris myli ne „už ką nors“, bet už nieką. Būti kartu ir suprasti vienas kitą – svarbiau už galimybę turėti, duoti ir gauti. Todėl nepasiduokim piktosios dvasios gundymui skaičiuoti gautą ar būsimą naudą. Nepasiduokim  tokiems klausimams: „Ar tik nesu išnaudojamas? Kokia man iš to nauda?!“  Neskaičiuokim, o toliau darykime gerus darbus. Džiaukimės turėdami dar vieną gražią dieną gyventi, džiaukimės galėdami daryti gerus darbus. Mylėkime ir jauskime atsakomybę už tuos, su kuriais kartu einame gyvenimo keliu, nes Dievas mums pasirodo netiesiogiai ir tik meilėje kitam žmogui.

Aušra ČEBATORIŪTĖ

P.S. Artimiausias susitikimas su B. Gudaityte numatytas balandžio 13 d. 18.00 val.  Šventosios Šeimos namuose. Maloniai kviečiame!

Nuotraukoje – lektorė Bronė Gudaitytė.

2 komentarai(-ų) “Vartoju, taigi esu?

Komentuoti: Rugiaveidė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite