Iš Vasario 16-osios akto signataro J. Vailokaičio puoselėto Paežerių dvaro iškeliauju į signatarų gimtines. Artėja Lietuvos valstybės 100-tis, tikimės išvysti kraštiečių jiems parodytą pagarbą. Gražu ir prasminga būtų parengti turistinį maršrutą „Suvalkijos signatarų takais“. Tad keliaukime. Pradžia – Paežerių dvaras. Kol kas (kritika ir sau) jokio ženklo, jokio stendo, kad šį dvarą remontavo, puošė ir saugojo Jonas Vailokaitis. Užtat rūmai ir dvaro aplinka žavi lankytojus, gidai pasakoja ir apie Joną Vailokaitį.
Lydimas Kazlų Rūdos kultūros centro direktorės Žibutės Šilingienės, suku Višakio Rūdos link. Maloniai nuteikė atradimas kultūros centro parodų salėje. Čia eksponuojama Lietuvos Prezidento K. Griniaus jaunystėje surinkta suvalkietiškų prijuosčių kolekcija. Žvelgiu į iš 19 a. pabaigos–20 a. pradžios atkeliavusį tautos paveldą. O gal jos surinktos Pilviškių, Paežerių, P. Rimšos Dumčių ir aplinkiniuose kaimuose? Jomis pasaulis grožėjosi 1900 m. Paryžiaus parodoje, kai dar net Lietuvos valstybės nebuvo. Su dr. K. Griniumi lagaminuose pabuvojo Rusijoje, Kislovodske, kur 1918 m. raudonarmiečiai nušovė jo žmoną Joaną Pavalkytę. Ši drąsi moteris, gimusi Šikšnų dvare prie Kybartų, kartu su V. Mickevičiumi-Kapsuku (Būdviečių k.), Juozu Rimša (iš Dumčių k.) 1905 m. buvo aršiausi caro valdžios priešai. Kartu rengė streikus, lietuviškus vaidinimus, platino anticarinius atsišaukimus. Visa tai su Žibute prisimename sukdami kilometrus vingiuotu Kazlų Rūdos–Višakio Rūdos plentu. Liepos lietus susigeria į Kazlų Rūdos smėlį, o aš mąstau. Štai kur verslininkų šaknys, lietuvių, sūduvių palikuonys. Kur bepažvelgsi, vietovardžiuose pilna rūdų ir būdų įvardijimo. Čia, neaprėpiamuose miškuose, Suvalkijos pradžia. Būda – miško gėrybės ir jų apdirbimas, rūda – geležis ir noragai. Iš šių verslių ir darbščių Suvalkijos miškų įsisavintojų iš 16 amžiaus ateivių išaugo kaimai, davę Lietuvai šešis valstybės kūrėjus (iš dvidešimties).
Iš Višakio Rūdos miškų vingiuoto kelio posūkio išnyra užrašas „Vasario 16-osios akto signataro Prano Dovydaičio gimtinė“. Žibutė pasakoja, kad kelias į signataro tėviškę nutiestas anais laikais (sovietmečiu) į Kazlų Rūdos poligoną. Kairėje pusėje šeši betono rutuliai turėjo priminti parašiutus. Tad orientyras aiškus. Miškų glūdumoje XXI a. verslininkas įsigijo sodybą, tad kelias perklotas nauju asfaltu. Tačiau netrukus patekome į duobių, duobučių kratinį. Jos pilnos vandens, tad mano „Nissan Note“ jau tampa panaši į lenktyninį automobilį, bet tai tik kelionės pradžios žiedeliai. Vykdami Suvalkijos signatarų takais, pasirūpinkite geru transportu ir… auliniais batais. Patariu, tikrai pravers. Prieš kelionę taip mane instruktavo Šakių savivaldybės paveldosaugininkė Inga Naviklienė. Su ja dar susitiksime.
O Žibutės sutrikęs klausiu: „Baigėsi duobėtas asfaltas, priekyje du keliai. Jokios rodyklės.“ „Suk kairėn!“ – nurodinėja šias vietas atmintinai žinanti mano gidė. – Pastatysime čia nuorodą.“ Kelyje į Pr. Dovydaičio gimtinę papildomai reikia net trijų nuorodų, abudu konstatuojame situaciją miškų glūdumoje. „Buvo ir nuo Višakio Rūdos rodyklė, kažkas nulaužė, o atstatymas užtrunka“, – liūdnai konstatuoja Žibutė. Su valdininkų biurokratijos labirintais dar susidursime. „Nėra pinigų, nerūpi valdžiai Seime, Vyriausybėje“, – keiksnojame. O idėjų nėra, noro nėra, nors menkiausių pastangų nėra. Visur savivaldybėse girdžiu: pilna darbų, nespėjame. Keliaujant signatarų takais, supratau, kad idėjas ir net pinigus siūlo patriotiškai nusiteikę piliečiai (lietuviai ar žydai), o valdžios kabinetuose, rajonuose ir aukščiau (ypač paveldo institucijose) atsimušama į įstatymų karuselę.
Tačiau dar po vieno posūkio pagaliau išvystu gražiai sutvarkytą signataro P. Dovydaičio gimtinės vietą. Puošia ją ir gražus paminklinis akmuo, ir pasodinti įvairiomis progomis ąžuoliukai. Kazlų smėlis sugeria lietų, tad keliauti šiais miško keleliais – tikras malonumas.
Signataras pagerbtas ir Kazlų Rūdoje. Prie pagrindinės mokyklos – kuklus valstybės kūrėjo biustas, įrašas paminklo šone „Pastatytas Algimanto Lelešiaus iniciatyva ir lėšomis“. Kur pažvelgsi, paminklai įžymybėms, partizanams iškilo iš tautiečių pastangų ir lėšų. Ir mūsų mieste (Vilkaviškyje) dr. J. Basanavičiaus paminklo idėją subrandino iniciatyvūs vilkaviškiečiai. Ačiū jiems ir pagarba – kaip ir tiems, kurie puoselėja Prano Dovydaičio atminimą: jo brolio sūnus Rimantas Dovydaitis, gyvenantis Marijampolėje, mokytoja Marytė Klimavičienė iš Višakio Rūdos. Būtent į šio miestelio mokyklą per miškus brido ūkininko Dovydaičio sūnus Pranas, praėjęs prasmingą Lietuvai skirtą gyvenimą.
Jau besimokydamas Veiverių mokytojų seminarijoje Pranas priklausė slaptam lietuvių rateliui, 1912 m. baigė teisės studijas Maskvos universitete. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo redagavo katalikišką jaunimo laikraštį „Ateitis“. 1917 metais dalyvavo lietuvių konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, pasirašė Vasario 16-osios Aktą, 1919 m. kovo 12 d. tampa Ministru pirmininku. Plati kultūrinė ir visuomeninė veikla iki Antrojo pasaulinio karo.
1941 m. birželio 14 d. areštuotas, kalintas iki 1942 m. Sverdlovsko kalėjime (dabar Jakatenburgas), 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas. Signataro amžino poilsio vieta nežinoma.
Palieku Runkių kaimą, išnykusį miškuose netoli Višakio Rūdos, ir per šį istorinį miestelį keliauju į signataro vyskupo Justino Staugaičio tėviškę Šakių rajone, Tupikų kaime.
