Antroji „archeologinė“ atodanga – mokesčiai perkant elektrą. Taigi gavote pusę savo uždirbtų pinigų ir ką su jais daryti? Reikia pirkti, vartoti, lengvinti gyvenimą ir patirti malonumus, mėgautis gyvenimu, džiaugtis savo darbo vaisiais. Štai čia ir laukia antri spąstai. Ar žinote, kiek mokesčių yra jūsų pirkiniuose? Paanalizuokime. Tarkime, imame pačias būtiniausias išlaidas. Na, kad ir elektros energijos pirkimą. Čia irgi galioja ta pati ištikimoji sofistika ir tas pats skaldymo metodas (teisingai sakė senovės romėnai: „Skaldyk ir valdyk“!). Taigi renkame suskaldytos puodynės šukes. Diagramoje „Elektros kainos sudėtis 2016“ elektros energijos įsigijimas sudaro 26% visos kainos, tarpininkų, perkant elektrą, 
marža – mažiau nei 1%, energijos balansavimo sąnaudos – 7%, viešus interesus atitinkančių paslaugų kaina – 13%, perdavimo aukštos įtampos tinklais kaina – 6%, sisteminių paslaugų kaina – 3%, skirstymo paslaugų vidutiniais tinklais kaina – 9%, skirstymo paslaugų žemos įtampos tinklais kaina – 18%, visuomeninio tiekimo paslaugos kaina – 1% ir viso to karūna – garsusis PVM. Taigi prirašyta krūva galvosūkių. Išskaidyta, kad sumos nekeltų įtarimo. Bet man ypač kelia įtarimą visi punktai, kur yra žodžiai „viešus interesus…“, „visuomeninio tiekimo…“ – po tokiomis frazėmis dažniausia randama daugiausia puvėsio. Apskritai visa ši beletristika – tik akių dūmimas, siekiant suklaidinti. O iš tikro didžioji dauguma tų punktų yra „vienos kalės šunyčiai“. Aš visa tai supaprastinau ir gavome paprastesnę diagramą, kurią pavadinau „Viską supaprastinus turime“. 
Štai kas po visa ta iliuzija slepiasi. Ogi visa pavadinimų prašmatnybė buvo skirta paslėpti, kad energijos tiekimas sudaro 57% kainos, – PVM 17% ir tikroji energijos pirkimo kaina tik 26%. Štai koks vaizdelis! Čia iš karto prisiminiau 19 amžiaus mokslinimką Nikolą Teslą (Nikola 
Tesla), kuris atrado kaip perduoti elektros energiją be laidų, stulpų ir visų kitų perdavimo linijų. Tada tuometiniai verslo magnatai padarė viską, kad Teslos išradimai neprasiskverbtų į buitį. Tad ir dabar yra visiškai įslaptintos Teslos technologijos, nes išradėjo perdavimo sistemoms neuždėsi skaitliuko. Visi, kas norės, galės imti elektros energiją, kurią jis siūlė paimti iš jonosferos – iš ten, kur kaupiasi jos begalės. To įrodymus matome, kai lyja ir žaibuoja. Su elektra čia dar ne viskas. Jei Tesla būtų įgyvendinęs savo atradimus, tai visas pasaulis būtų elektros energiją naudojęs beveik veltui.
Taigi lendame atgal į „acheologinę“ duobę. Dar vienas žingsnis, kad iš šukių visiškai surinktume tą „elektrinį“ puodą. Turime 57% energijos tiekimo kainos. Pagal lyginamąjį metodą galima daryti prielaidą, kad visame energijos tiekimo procese yra minimum 48% mokesčių: akcizo, muito, pelno, sodros, pajamų mokesčių, mokesčių į savivaldybių biudžetus, žemės mokesčių, akcijų, politinių mokesčių (vadinamieji partijų rėmimai, partijų „draugų“ parazitinius interesus aš irgi priskiriu prie mokesčių…) – galėčiau vardinti ir vardinti. Sustatę viską į dar vieną lentelę „Elektros energijos kainos 
sandara“ apytiksliai gauname, kad elektros energijos kaina susideda iš 2 dalių: iš elektros ir iš mokesčių. Elektros kaina sudaro apie 52% sumos, kur mokame už elektrą, ir 48% mokesčiai nuo elektros kainos. Štai tikroji elektros kainos sudėtis, kuri domina tūlą pilietį. Štai ir priėjome prie pačios antrosios archeologinės atodangos esmės. O ji tokia: jei tūlas lietuvis nori išleisti savo uždirbto atlyginimo likutį pirkdamas elektros energiją, tai jis turi sumokėti prie tos elektros prilipusius ir mokesčius. Kitaip elektros negaus. Kad gautum pinigų, reikia atiduoti daugiau nei pusę savo algos valstybei, kad kažką už tuos pinigus nusipirktum, reikia sumokėti antra tiek mokesčių, kiek ta prekė kainuoja. Ir kas iš viso to išeina? Prasisklaidžius iliuzijos rūkui, 
išlenda dar viena diagrama, kuri vadinasi „Tikra elektros kaina“. Silpnos sveikatos žmonėms nerekomenduoju į ją žiūrėti. O kas pažiūrės, paaiškinu: jūs už elektrą sumokate 59% mokesčių nuo elektros kainos. 41% tikroji jos vertė. Tai reiškia, kad bendras žmogaus apmokestinimas yra beveik 60%, o jei dar paskaičiuotume uždirbtų pinigų nuvertėjimą, kai viskas brangsta, tai visa tai turėtų viršyti ir tą 60%.
Kasamės dar giliau, ieškome toliau iliuzijos išniekintų praeities šukių. Tai mokesčiai perkant buitinę techniką, automobilius. Dar įdomesnė situacija prasiskverbia pro iliuzijos rūką, kai mes perkame didesnius daiktus, tokius kaip automobilis ar buitinė technika. Štai čia apie 2000 m. visus mus „išdūrė“ kaip vaikus. Ir čia jau nieko nebepadarysi. Kiek teko tyrinėti, tai beveik visose veiklose ar srityse gaunasi panašus santykis daiktų ar paslaugų mokesčių. Visur apytiksliai 50%. Tad jei perkate automobilį, tai sumokėsite vienokių ar kitokių mokesčių apie pusę jo vertės. Čia pateikiu automobilį kaip pavyzdį, kurį galima panagrinėti. [bar id=”14607″] Tarkime, automobilis padarytas iš metalo, kurį reikia iškasti iš žemės. Ten dirba darbuotojai, kasa rūdą. Ta įmonė moka mokesčius (sodras, pelno mokesčius ir t.t.). Jau vien rūdoje pilna mokesčiu, paskui ta rūda keliauja į liejyklą. Ten jau kita įmonė su savo mokesčiais (vėl sodra, pajamų, pelno mokesčiai ir t.t.), po to iš liejyklos – į metalo perdirbimo gamyklą, kur vėl mokesčiai… Taip su kiekviena operacija metalo gabalas kaupia mokesčius, kol tampa automobiliu. Kaip jūs manote, kiek per visas operacijas, gamybos stadijas ir detales automobilis prisodrinamas mokesčių? Begalės.Taigi imame tą seną gerą vidurkį ir – „perpus“. Tad jei turime automobilį, kuris per visas gamybos stadijas „išsivoliojęs“ įvairiuose mokesčiuose kainuoja 10000 eurų, tai nuprausus jį jo tikroji vertė 5000 eurų. Čia dar maža bėda, nuo straipsnio pradžios jau užsigrūdinę ir jau mažumėlę apsipratę prie streso neriame į tikrą košmarą. Po 2000-jų kažkas atsitiko ir buvo priimtas kažkoks kartelinis susitarimas, kuris apėmė visą pasaulį. Tai susitarimas apiplėšti visą žmoniją. Kaip tai daroma, kokia to plėšikavimo anatomija? Nežinau kokiu būdu, bet visos pramonės šakos kaip susitarę pradėjo gaminti vienkartinius daiktus, kurie tarnautų dešimt kartų mažiau nei gaminti prieš 2000 m. Paradoksas. O apiplėšimas toks, kad vietoj vienos skalbimo mašinos, kuri tarnautų 30 metų, jūs priversti pirkti iki 10 skalbimo mašinų per tą laiką, kurios tarnaus vidutiniškai po trejus metus. Tad vietoj vienos prekės jūs vienaip ar kitaip pirksite iki 10, jei užsispyręs nepirksite, o remontuosite, vis vien galutiniame etape jie už detales atsiims savo dalį. Dabar paskaičiuokite, kiek jus nuskurdino ta vartojimo reforma. Paprasta: 5–10 kartų. Taigi, jei jus išgąsdino elektros kaina, tai į buitinės technikos bei automobilių kainas geriau net nedirstelėti. O ką smalsumas ir toliau žudys, bandome eiti toliau. Paskaičiuoti labai paprasta. Prieš jūsų valią dievai sugalvojo jus priversti vietoj vieno daikto nusipirkti mažiausiai penkis. Vadinasi, jūsų perkamoji galia sumažėjo nuo 5 iki 10 kartų. Tad griebiamės kitos diagramos, pavadintos „Technikos kaina“, ir pažiūrime, kas vyksta 
perkant techniką. Ogi praradimus dėl vartojimo skatinimo politikos priskiriame karteliams ir vyriausybėms, vadinasi, tai irgi mokesčiai, nes tai per prievartą mažina mūsų perkamąją galią.Štai ir jūsų perkamoji galia 12%, o mokesčiai plius kartelio mokestis bendroje sumoje sudaro 88%, taigi šioje pozicijoje jūs skriaudžiamas iš peties. Tad labiausiai maunamos kelnės tiems, kas daugiausia vartoja. Kuo daugiau vartoji, tuo perkamoji galia mažesnė. Darosi vis įdomiau ir įdomiau. Kasame toliau.
Baudžiava… Jei dar skaitote šį rašinį, jūs priklausote kategorijai, kurie mažiausiai paveiki iliuzijai. Štai jūsų kantrybė buvo apvainikuota su kaupu. Pasiekėme 15 amžiaus kultūrinį sluoksnį. Štai sluoksnis, kai Lietuvoje buvo baudžiava*3. Valstiečiai ėjo kruviną lažą. Priverstiniai darbai – košmaras. Paanalizuokime, kiek blogai buvo baudžiavos metu baudžiauninkams. Pagal 15 a. pabaigos įstatymus, turėjo būti atliekamas lažas, arba, moderniškai
sakant, mokamas lažo mokestis. Kas neturėjo pinigų, tas turėjo padirbėti vietoj mokesčių (labai panašiai ir pas mus šiais laikais, kai už skolą valstybei atsėdima kalėjime. Įkainota viena diena kalėjime apie 6 eurų sumai, ir už skolos sumą šiuolaikinis skolininkas sėdi kalėjime arba dirba viešuosius darbus). Grįžtame prie lažo mokesčio. O jis buvo tik toks: „dvi dienos per savaitę nuo valako“. Tai ne šiais sukčių laikais, kad norint perskaityti visus mokesčių įstatymus ir poįstatyminius aktus bei jų išaiškinimus pusės gyvenimo neužtektų. Vergiškais ponų ir buožių baudžiavos laikais visas įstatymas tilpo į vieną sakinį. Panagrinėkime detaliau didįjį baudžiavos mokesčių įstatymą – „dvi dienos per savaitę nuo valako“. Verčiu į šių dienų kalbą: „dvi dienos per savaitę lažo nuo kiekvieno sklypo, kurį sudaro 21 hektaras“. Valaką anuomet sudarė 21 hektaras žemės o, jį savo ruožtu sudarė nuo 2 iki 4 kiemų. Kiemais tuo metu vadino šeimas. Taigi aiškinu įstatymą toliau. Keturioms šeimoms tekdavo 2 dienos lažo per savaitę. O šeimos būdavo gausios. Na, tarkim, tais laikais šeima iš 4 asmenų turėjo labai mažos šeimos statusą (šeimose būdavo po 8 ar 12 asmenų). Taigi labai maža (4 asmenų) šeima gavo lažo 0,5 dienos, tai vienam asmeniui mokestinė našta tekdavo 0,125 dienos tai yra 1 valanda lažo per savaitę. Iš to seka, kad 4 valandos lažo 1 asmeniui per mėnesį. O tai sudaro 0,5 dienos per mėnesį arba 2% viso jo mėnesio užimtumo. Tai reiškia, kad baudžiavos mokestis keturių asmenų šeimos nariui 2%. Jei šeima iš 8 asmenų, tai vienam asmeniui mokestinė našta 1% nuo viso jo produktyvaus laiko. Och, tie ponai plėšikavo, paskutinę „skūrą“ nuo baudžiauninko nėrė! Aišku, su tokiais baudžiaviniais mokesčiais nelabai kas sutikdavo, tai ponui tekdavo už tai kažką duoti. Valstiečiui duodavo žemės, miško ir dar atlikdavo ir policininko, ir teisėjo paslaugas. Pas mus baudžiauninkas atrodytų taip: tau nuo algos atskaito 1% ir už tai, kad sutikai mokėti mokestį, tau duoda verslą (tuo metu žemė buvo valstiečių verslas), dar tau kompensuoja už šildymą ir duoda visas statybines medžiagas namui, be to, lažo atlikimo metu baudžiauninkai iš pono, ko gero, dar ir maitinimą gaudavo.