Nuo 17 iki 18 a. lažas labai padidėjo. Ponai žiauriai pakeitė įstatymą. Mokesčiai padidėjo 6,5 karto. Pakeistas įstatymas buvo labai įmantrus, jį sudarė jau daugiau sakinių. Štai jis: „3 dienos per savaitę nuo kiemo“. Taip pat išėjo mokesčių poįstatyminiai aktai: „Nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo 29 d., spalio 28 d. ar lapkričio 1 d. privalomomis dienomis iš kiemo į lažą turėjo eiti 2 žmonės: pagrindinis darbininkas (pirmininkas) su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris ar pusbernis; žiemą – vienas žmogus“. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, maitintis savo maistu. Bandau išaiškinti šį protu neaprėpiamą įstatymą, kuris anuomet išleido iš valstiečio paskutinį kraują. Štai jo aiškinimas: vidutiniškai balandį – 1 savaitė, gegužę – 5 savaitės, birželį – 5 savaitės, liepą – 4 savaitės, rugpjūtį – 4 savaitės, rugsėjį – 5 savaitės, iš viso – 24 savaitės vasaros. Visa tai padauginame iš 3 dienų per savaitę ir gauname 72 dienas.Visa tai dauginame iš 2 žmonių nuo šeimos ir turime 144 vasaros dienas lažo vienai šeimai. Žiema: gruodį – 4 savaitės, sausį – 5 savaitės, vasarį – 4 savaitės, iš viso – 13 savaičių. Visa tai dauginame iš 3 dienų per savaitę, ir štai 39 žiemos dienos lažo vienai šeimai. Per metus šeima turi atlikti 183 (144+39=183) dienas lažo (imame mažą šeimą – 4 asmenų, nors lietuviškos šeimos būdavo, kaip anksčiau minėjau, daug didesnės). Tad visą šeimos lažą daliname 4-iems asmenims ir gauname (183:4=45,75) 45,75 dienas lažo metuose vienam asmeniui. Pavertus procentais, turime 13% lažo mokestį vienam asmeniui. O jei šeima iš 8 žmonių, tada lažo mokestis tik 6,5%. Štai kas skatino gimstamumą ir nereikėjo jokių motinystės išmokų. Ta sistema veikė kuo puikiausiai. Šeimos buvo gausios. Ir nereikia pasakoti, kad anuomet tamsuoliai baudžiauninkai elektros neturėjo, ilgi vakarai buvo ir dėl to vaikų prisidarydavo (deja, dabartinė politika veda prie demografnės krizės). Tokios politikos privalumas buvo ir tas, kad vaikai tėvams būdavo ir pensijinis fondas, ir mokesčių lengvatos, ir parama verslui, ir ligonių kasos. Tad požiūris į vaikus buvo prioritetinis. O kai vaikai tampa tokie svarbūs, tai ir auklėjimui skiriamas gan didelis dėmesys. Vaikai būdavo tėvų tikroji investicija į ateitį. [bar id=”14607″] Tai stiprino šeimos instituciją, nes be šeimos senatvė būdavo gan kebli. O dabar vaikai niekam nereikalingi, jie nieko nelemia. Apsieiti ir be jų galima. Pensiją vis vien pilietis gaus, mokesčiai nuo vaikų skaičiaus beveik nepriklauso. Kam investuoti į vaikų auklėjimą – tai irgi beveik nieko nelemia. Na, nebent lieka tik svarbus psichologinis aspektas. Senatvėje reikia energijos, ir seniai ją gauna iš savo vaikų. Tai dėmesys, lankymas, dažnas atvažiavimas, kantrus pokarinių istorijų, kurios girdėtos 1000 kartų, klausymas, dėmesio rodymas telefono pagalba ir t.t. Šiais laikais liko tik psichologinis priklausomybės nuo vaikų aspektas.
Išvados. Štai ir baigiasi mūsų „kasinėjimai“. Visos šukės surinktos, puodynės iš gabaliukų suklijuotos. Belieka paskutinis akordas – viso triūso apibendrinimas. O jis labai paprastas. Tai „archeologinių“ atradimų muziejus. Pristatau „iškasenų“ galeriją.
Išvada labai aiški: iliuzijai prasisklaidžius, visa tai suvokti užtenka smegenų ploto, atitinkančio graikišką riešutą. Dar viena išvada, baisesnė už pirmąją, kad net jei ir nelegaliai dirbi ir uždirbi „juodus pinigus“, sistema, „neatsitraukusi nuo kasos“, iš tavęs pasiima savo dalį per vartojimą. Štai kodėl du trečdaliai televizijų eterio skirta vienokia ar kitokia reklama skatinti vartojimą. Tarkime, filmuose rodomas milijonierių ar šiaip „kietų vyrukų“ gyvenimas: jie nerūpestingai sau leidžia pinigus ir mėgaujasi malonumais kur nors vilose su jachtom. Tokie dalykai veikia psichiką ir formuoja norus ir nuostatas. Tokiu būdu žmonės paverčiami vergais. Jiems įsodinami norai ir jie tampa nuo norų priklausomi. Tada jie padeda visą sveikatą tų norų įgyvendinimui ir sulaukus apie 30 ar 40 metų, bet neišsipildžius tiems norams, pradeda imti panika, kaip narkomanui prasideda abstinencija, jis patiria iliuzijos griūtį, ir psichikoje kažkas lūžta. Bando gelbėtis – griebiasi paskolų, neria į vergovę 20-čiai metų. Po to, pamatęs katorgos naštą, žmogus visiškai nusivilia ir neria į depresiją. Jam nesinori gyventi. Jis jaučia, kad yra paverstas vergu, o visi kalba, kad jis laisvas, laisvos visuomenės pilietis. Tas realybės ir iliuzijos nesutapimas perplėšia psichiką į dvi dalis. Labai teisingai viską apibūdino broliai Endis ir Laris Vačovskiai savo trijų dalių filme „Matrica“. Kai šis filmas pasirodė, maniau, kad kils nauja revoliucija, bet klydau. Visi pažiūrėjo, kilo diskusijos ir po kiek laiko viskas nurimo. Visa tai rodo, kad visas pasaulis panardintas į sunkios ar labai sunkios formos hipnozę. Tad ir iš šio straipsnio daug nesitikiu. Labai jau mažas procentas žmonių, kurie geba visa tai matyti ir pasidaryti sau atitinkamas išvadas. Nesistebiu, kodėl tiek daug savižudybių ir depresija – tokia populiari liga, kodėl žmonės traukia į kitas šalis, nes intuityviai jaučia, kad perkamoji galia ten didesnė.