Ar girdėjote vokiškai dainuojamą bliuzą? Aš taip pat ne…
Taigi prieš pradėdami šios dienos kelionę, pakalbėsime apie muziką (pop muziką). Šiuo klausimu turiu savo nuomonę – juk dalį savo gyvenimo buvau betarpiškai su tuo susijęs. Per gan trumpą laiką, gyvendamas čia, supratau, kokia muzika labiausiai tūlam vokiečiui prie širdies. Visų pirma atliekama daina turi būti vokiečių kalba. Kūrinys turi būti paprastas, lengvai įsimenamas, jį sudaro 4–6 akordai, nesudėtingas tekstas. Tai priimtina, nes gali dainušką plėšti pilna gerkle kartu su atlikėju koncerto metu ar kur nors bare, išgirdęs pažįstamus akordus. Tai suprasdami muzikos kūrėjai „kepa gabalus“ identiškus vienas kitam, o apsukrūs prodiuseriai „stumia“ juos į radijo stotis, televiziją arba organizuoja taip vadinamus šlagerių vakarus, kurie bent jau Hamburge vasaros metu vyksta beveik visuose rajonuose po atviru dangumi (parkuose, stadionuose ar kitose atvirose erdvėse). Man tie jų šlageriukai – visi vienas prie vieno su ausį rėžiančia ir dainoms netinkančia vokiška kalba (juk būna kalbų šiame pasaulyje, kurios prie muzikos netinka…). Pasaulinėje rinkoje tokios dainos neturi jokios ateities ir skirtos tik „vidaus“ naudojimui. Šią liūdną tiesą žinodamos dabar jau garsios vokiečių grupės savo dainų tekstus rašo anglų kalba, taip užkariaudamos likusio pasaulio gerbėjų širdis. Bandau įsivaizduoti vokiečių roko grupę „Scorpions“, kuri dainuotų tik vokiškai – ji taip ir būtų likusi šlagerine, poprokine, lokalia grupele, žinoma tik pačioje Vokietijoje. Žinoma, šioje šalyje yra ir išimčių, atlikėjų, kuriems pasaulinę šlovę atnešė dainos, atliekamos vokiečių kalba: Nina Hagen (80-ųjų punkrocko, post-punk, „new wave“ muzikos stiliaus atlikėja) ar industrinio metalo grupė „Rammstein“, jau daug metų nešantys nepopuliarią vokiečių kalbą į muzikos olimpą.
Glosto širdį, kai kelionių metu viename ar kitame mieste, gatvėje ar kokiam skvere išgirstu begrojantį dūdų orkestrą (Lietuvoje tai vis retesnis reiškinys) – šventinė nuotaika garantuota. Skambantys maršai ar net džiazo kūriniai girdisi iš tolo, pritraukdami gausių klausytojų dėmesį.
Hamburgo policijos orkestras, koncertuojantis šalia miesto rotušės. Na, o repertuare – džiazo, roko ir bliuzo stiliumi atliekami kūriniai.
O ar žinojote, kad nuo 1990-tų metų Šlėzvigo-Holšteino Wackeno miestelyje, nuo Hamburgo tenutolusiame tik apie 75 km. (nepilna valanda kelio), vyksta vienas didžiausių sunkiojo roko ir metalo festivalių pasaulyje ir vienas didžiausių festivalių po atviru dangumi Vokietijoje? „Wacken Open Air“ festivalis vyksta kasmet pirmąjį rugpjūčio savaitgalį (išskyrus pernai metus dėl suprantamos priežasties). Čia jau koncertavusi viso pasaulio sunkaus roko ir metalo “grietinėlė”: “Judas Priest”, “Saxon”, “Nightwish”, “Arch Enemy”, “Motörhead” ir daug daug kitų. Kasmet festivalis surenka apie 85 tūkstančius klausytojų.
Truputį „pasikultūrinome“ ir jau lankomės Bramsteldto pilies salos (Barmstedter Schlossinsel) dvare. Juk kažkam muzika, o kažkam ir kelionėse labai įdomu. Bramsteldto dvaras įkurtas buvusios pilies vietoje prie Rantzauerio ežero, Šlėzvige-Holšteine. XII–XIII amžiaus pilis buvo nugriauta XIX amžiaus pradžioje, o ją pakeitė kuklus dvaro pastatas. Pilies sala priklausė šauenburgiečiams, o vėliau ir Rantzau grafams bei tapo XVIII amžiaus Danijos administratorių būstine. Šiuo metu pilies sala su istoriniais pastatais – vietinės poilsio zonos centras, kur per metus apsilanko apie 100 000 žmonių.
Pakeliui į vieną iš seniausių Holšteino miestų Itzehoe aptinkame Breitenburgo rūmus. Breitenburgo pilis yra vienas iš vertingiausių pastatų Šteinburgo rajone. XVI–XVII amžiuose pilis buvo Šlėzvigo-Holšteino politiniu ir kultūriniu centru. Per beveik 500 metų trukusią statybos istoriją dviejų sparnų kompleksas iš renesanso buveinės buvo paverstas istorine šalies pilimi. Kadangi ji vis dar priklauso šeimai ir yra apgyvendinta, prieinama tik ribotai visuomenės daliai. Mums pavyko kažkaip įsibrauti…
Atvykstame į Itzehoe. Labai nustembame – iki tol klestėjęs, buvęs garsus pirklių ir amatininkų miestas, kurį kažkaip apeidavo karų bangos, 1657 m. Danijos-Švedijos karo pasekoje praktiškai nušluojamas nuo žemės paviršiaus. Išliko tik moterų Laurentii bažnyčios vienuolynas, kuris ir dabar yra vienintelis išlikęs viduramžių pastatas Itzehoe mieste. Net Antrojo Pasaulinio karo metu per visą laikotarpį ant miesto buvo numestos tik 9 bombos, nes Itzehoe praktiškai nebuvo jokios pramonės įmonių. Ir šiuolaikinis miestas šiuo metu krečiamas visokių nelaimių – tai sprogsta koks dujų vamzdis, ištaškydamas pusę kvartalo, tai “super galvos” užsimano prateknačios per miestą upės vagą pakeisti (mieste atsiranda tokia stovinčio vandens smarvė, kad be dujokaukių eiti niekur neįmanoma). Dėl visokių keistų architektūrinių ambicijų ir miesto pertvarkymo priemonių Itzehoe 1988 m. „laimėjo“ Vokietijos miesto planuotojų organizuotą “Nuosekliausio istorinio miesto peizažo iškraipymo” konkursą. Įdomiausias pastatas, kurį čia radome, – šv. Laurentijaus bažnyčia, pastatyta 1718 m. Tai yra didžiausias miesto religinis pastatas, kuris tarnauja kaip parapijos bažnyčia ir kaip koncertų vieta.
Greitu laiku bažnyčios Vokietijoje taps koncertų salėmis ir muziejais. Jų lankymas čia labai prastas. Pačios bažnyčios jau leidžia panašius lankstinukus kaip įspėjimą, kad Jėzus prie stalo su paskutine vakariene gali likti visiškai vienas…
