„Visą amžių keliaujam, visą amžių kelionėj“… – dainavo grupės „Hiperbolė“ atlikėjai.
Visuomet savo pasakojimus pradedu kitu rakursu. Ir štai ką surandu bekeliaudamas po Vokietiją. Nors tai tikriausiai tik sutapimas?
Michailas Garberis (g. 1951 m. gegužės 24 d.) – nuo 1975 m. grupės „Hiperbolė“ vokalistas (tenoras) ir lyderis. 2003 m. vasario 3 d. buvo apdovanotas LDK Gedimino ordinu, (Riterio kryžiumi). Į grupę atėjo pakviestas Viktoro Prapro, su kuriuo susipažino berniukų chore „Ąžuoliukas“, šiame chore dainavo net 17 metų. 1977 m. po skandalo dėl kelių konkurse sugrotų užsienietiškų dainų pakeitė iki tol buvusį vadovą V. Praprą. Kaip ir kiti grupės nariai kūrė dainas („Išgalvotas gyvenimas“, „Romansas“, „Kaip gera turėti namus“, „Be kraičio“ ir kt.).
Bet braukim šalin sąmokslo teorijas ir čiupkime jautį už ragų – juk tai paskutinioji pažintinė kelionė po Šlėzvigą-Holšteiną, ir prižadu, kad ji bus labai įspūdinga. Kelionę pradedame nuo Pliono (Plön) miestelio, apsupto čia tyvuliuojančių ežerų, prigludusio prie didžiausio Šlėzvigo-Holšteino ežero – Didžiojo Plėno. Pagrindinis miesto orientyras yra Pliono XVII a. pilis, pastatyta ant kalvos, iš kurios atsiveria puikūs miesto vaizdai ir apylinkės. 8700 gyventojų turinčiame mieste įsikūrusi Vokietijos karinio jūrų laivyno puskarininkių mokykla ir Makso Planko evoliucinės biologijos institutas, taip pat 300 metų gyvuojanti gimnazija.
Pagal Liubeko įstatymus, 1236 m. Plionui buvo suteiktos miesto teisės, o 1561–1729 m. Plionas buvo Šlėzvigo-Holšteino-Sonderburgo-Pliono kunigaikštystės sostinė. Nuo 1761 m., daugiau nei šimtmetį, Pliono pilis buvo Danijos karaliaus vasaros rezidencija.
Trumpai apie pilies pastatą. Schleswigo-Holsteino kunigaikštis Joachimas Ernstas nusprendė pastatyti reprezentacinę pilį sau ir savo šeimai. Pastatas, be kita ko, buvo finansuotas ir jo žmonos – Gotorfo princesės Dorotėjos Augustos. 1632 m. Kunigaikščio pavedimu buvo nugriauta senoji Plön pilis, o jos vietoje dabartinė pilis buvo pastatyta renesanso stiliumi. Naujoji rezidencija pastatyta per 30 metų. Kunigaikštis Friedrichas Karlas nuo 1729 m. pilį papuošė rokoko stiliumi. Jau ne vieną kartą teko lankytis šiame objekte. Pavasarį jis man buvo gražiausias, o ir fasadų neuždengia medžiai. Kaip daugelis pilių Vokietijoje yra privačios, ne išimtis ir šie rūmai, kurie vis dar priklauso Hohenzollern kunigaikščių šeimai.
Vos už poros šimto metrų nuo pagrindinio pilies pastato yra „Prinzenhaus“ (“Princesės namas”). Tai nedideli pramogų rūmai, pastatyti 1751 m. pagal kunigaikščio Friedricho Karlo medžioklės namelio „Falkenlust“ pavyzdį. Pastate buvo įkurta imperatoriaus Vilhelmo II sūnų mokykla. Pirmojo pasaulinio karo metais jame buvo ligoninė. Šiuo metu čia visus metus vyksta koncertai ir panašūs renginiai.
Ilgai neužsibūsime Plione, nes laukia Fėmarno (Fehmarn) sala. Fėmarnas yra trečia pagal dydį Vokietijos sala Baltijos jūroje ir didžiausia Šlėzvigo-Holšteino žemėje, kurios plotas 185 km².
Pakeliui stabtelkime Heiligenhafene, pajūrio miestelyje. Tai palyginus jaunas turistinis miestelis, kur turistinis verslas pradėtas vystyti tik 1970 m.
Nuo Heiligenhafeno iki tilto, vedančio į Fėmarno salą, – tik ranką paduot. Visai netrukus jau judame Fehmarn Sound kabančiu tiltu, nutiestu per Baltijos jūrą ir sujungtą su kontinentu. Tiltas pastatytas 1963 m. Tiltas 963,40 m ilgio ir 69 m aukščio. Toks keistas jausmas keltis tiltu ne per upę ar upelį, o per jūrą… Nuo tilto viršaus atsiveria pasakiška panorama. Gaila, kad tuo metu vyko tilto remonto darbai ir dengė didelę dalį panoramos, o visos supančios grožybės įamžinti nepavyko.
Atvykstame į maždaug 6000 gyventojų turintį Burg auf Fehmarn – didžiausią miestą ir taip pat Fehmarno salos centrą. Burgo miesto viduryje Šv. Nikolajaus bažnyčia, pastatyta apie 1230 m.
Pagrindinė Burgo gatvė – Breite Straße. Jos šonuose rikiuojasi daugybė parduotuvių, restoranų bei barų, kurių dauguma įsikūrę senuose mūriniuose namuose. Nuo 1960 m. mieste veikia SPA centras.
Į vakarus nuo „Breite Straße“ yra trinkelių turgaus aikštė, kurioje kiekvieną trečiadienį vyksta turgus. Ir pataikyk tu man taip – lankėmės kaip tik trečiadienį…
Miesto pietinėje pusėje įsikūręs Burgstaakenas – Burgo miesto žvejų uostas. Kažkada labai nustekentas ir apleistas uostas 1886 m. buvo suremontuotas, o uosto baseinas pagilintas. Šiandien „Burgstaaken“ yra jachtų ir katerių nusileidimo į vandenį centras. „Burgstaaken“ lankytojams siūlo restoranus, įvairius laisvalaikio užsiėmimus, laivų-muziejų lankymus, tiesioginį šviežios žuvies pardavimą.
Besilankydami Fėmarno saloje, nepraleiskite progos apsilankyti „Burgtiefe“ – pietiniame Fėmarno paplūdimyje ir jachtų uoste. Septintajame dešimtmetyje salos nerijoje prasidėjo aktyvi SPA plėtra. Šiandien čia stovi „IFA Fehmarn Hotel & Ferien-Centrum“ su trimis daugiaaukščiais pastatais, kuriuos galima pamatyti iš tolo.
Pats metas pasižvalgyti salos vakarinėje dalyje. Ir kaipgi sala atrodytų be uostelių? Sveiki atvykę į Ortą! Miniatiūrinis miesteliukas sužavėjo. Net nežinau, ar vietovę, kur gyvena 60 žmonių vasarą, o žiemą jų lieka tik perpus, būtų galima pavadinti miestu? Bet jachtų uostas čia fantastiškas, apgaubtas geros auros. 1872 m. audra nuplovė apsauginius pylimus nuo bangų mūšos. Toks smuklininkas Nölckas ėmėsi iniciatyvos ir vakarų pusėje pastatė dviejų metrų aukščio akmeninę sieną, kad pagerintų žvejų padėtį. Žiemą jis arkliais, dažnai pavojingomis sąlygomis, tempė akmenis virš užšalusios Baltijos jūros. Šiandien ketvirtadalis Orto uosto krantinės sienos susideda iš šių „Nölcko akmenų”. 1881 m. lapkričio 9 d. laivų eismui buvo atidarytas 174 metrų ilgio ir 55 metrų pločio uostas ir tapo toks populiarus, kad garlaivis „Fehmarn“ užmezgė ryšį tarp Orto ir Kylio, o garlaiviai „Pollux“ ir „Orth“ reguliariai kursuodavo tarp Orto ir mano jau šiandien užsiminto Heiligenhafeno. 1905 m. buvo nutiestas Fėmarno salos geležinkelis į Ortą, tad jūrų kelias prarado savo svarbą ir pagaliau buvo nutrauktas.
Šiandien uoste yra 150 vietų jachtoms, kurių grimzlė ne didesnė kaip trys metrai. Orto gyventojai daugiausia gyvena iš turizmo. Uostas labai mėgiamas jūreivių, o vasaros sezone šią vietovę “okupuoja” banglentininkai su jėgos aitvarais. Miestelyje tik 15 ar 16 namų, o gal dešimtyje iš jų įsikūrę smuklės ir barai su moteliukais. Gyvenimas “verda” ir linksmybės vyksta iki paryčių… Gal dar vis mena tą garsųjį smuklininką Nölcką, pastačiusį šį uostą?
Ir pagaliau pasiekiame pačią judriausią šiaurinę salos dalį. Paklausit, kaip judriausia, jeigu keliai baigiasi, o taliau tik jūra? Atsakymas – čia pat.
Kas 10–15 min. į uostą įplaukia arba išplaukia žmonių ir automobilių prikimšti keltai. Keltui prišivartavus ir atidarius jo “nosį”, iš jo pasipila lengvieji automobiliai su daniškais ir švediškais numeriais. Kas pramogauti ar turistauti, o kas prikimšti pilnas bagažines pigesnių prekių. Iki Danijos netolimas kelias jūra – tik 15 km.
Keltai labai įdomūs. Iš abiejų pusių kelto priekis arba galas su dviem valdymo bokšteliais abejose pusėse. Privalumas – nėra problemų švartuojantis mažuose uostuose, nes nereikia laivo sukinėti… “Priekiu” įplauki, “priekiu” išplauki.
Čia pat, šiauriniame salos keltų uoste, – “Bordershop”, Danų laivas-parduotuvė. Priplaukusi prie vokietukų bizniuką varo. O jeigu rimčiau, tai lyg koks LT “Independent-as”. Laivas stovi amžinai prišvartuotas Fėmarno salos uoste Vokietijoje. Prekės daugiausia skandinaviškos, o atsiskaityti galima kronomis ir eurais. Danai ir švedai čia atkeliauja keltais ir perka viską dėžėmis. Ekonomika turi būti ekonomiška – tas pačias prekes jie nusiperka Vokietijoje kur kas pigiau nei savo žemelėse.
Tai štai kokia ta Fėrmano sala, kuri jau po pirmo jos aplankymo traukia lyg magnetas sugrįžti atgalios.
…Jau lyg ir turėčiau užversti vieną kelionių puslapį, kuris buvo skirtas Hamburgui bei Šlėzvigo-Holšteino žemei… Bet liko vienas, paskutinis akcentas, subalansuotas daugiau moterims, bet tinkantis ir vyrams… O, be tų pilių, bažnyčių ar prikeverzotų istorijų, toj žemėj yra nors viena padori “pardė”?
Yra! Valio! Kaip Lietuvai Kėdainiai yra geografinis centras, taip Šlėzvigui-Holšteinui – Neumiunsteris (Neumünster) – parduotuvių rojus. Štai tame mieste, kuriame sutelktas didžiausias šiaurės Vokietijos geležinkelio mazgas, daugiau praktiškai nėra į ką pažiūrėti. Bet visu gražumu prie miesto prisišliejęs spindi OUTLET (tai tikrai nėra koks kotletas) – naujausių gaminių realizavimo parduotuvių tinklas. Ir tai yra viskas viename – firminių parduotuvių miestelis, pradedant prekių ženklais “Nike”, “Columbia” ar “Adidas”, baigiant “Mustang” ar “Levis”… O jeigu dar pataikai “ant nuolaidų” (pataikai visada) ir turi atliekamų pinigėlių ar esi “verslo turistas”, ši vietelė jums tikrai patiks.
Autoriaus nuotraukos.
(Bus daugiau)