Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXIII dalis)

Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXIII dalis)

Pagaliau keičiame kursą. Iš arčiau kita Vokietijos žemė –  Meklenburgas-Pomeranija. Trumpai lyg koks istorikas apžvelgsiu, kas tai yra.

7–12 a. čia vyravo slaviškos obodritų (vakarinėje dalyje) ir liutičių (rytinėje dalyje) gentys. 1160 m. Meklenburgą nukariavo Saksonijos kunigaikštis Henrikas III Liūtas, ir vietos gyventojai buvo apkrikštyti. Obodritų vadas Pšibislavas tapo Henriko III Liūto vasalu. Vokietijos karalius Karolis IV Liuksemburgas 1348 m. Meklenburgo valdovams suteikė kunigaikščių titulą. 16 a. Meklenburgas tapo protestantų kraštu. Sritis kelis kartus buvo padalyta tarp jos valdovų palikuonių ir vėl suvienyta. Nuo 1621 m. čia buvo Meklenburgo-Schwerino ir Meklenburgo-Güstrowo kunigaikštystės. Vėliau kunigaikštysčių valdžią pakeitė renkami parlamentai. 1934 m. nacių vyriausybė sujungė Meklenburgo dalis į vieną žemę. Po II pasaulinio karo SSRS okupacinė valdžia prijungė prie Meklenburgo Vakarų Pomeraniją ir sudarė Meklenburgo-Pomeranijos žemę, 1949–1952 m. Rytų Vokietijos vyriausybė ją išformavo ir suskirstė į Rostocko, Schwerino ir Neubrandenburgo apygardas. 1990 m. atkurta Meklenburgo-Pomeranijos žemė.

Ši federacinė žemė Vokietijos šiaurės rytinėje dalyje, Baltijos pajūryje, tarp Elbės žemupio ir Oderio įlankos, rytuose, ribojasi su Lenkija. Meklenburgas-Pomeranija – rečiausiai gyvenama Vokietijos žemė, didžiausias miestas – Rostockas (apie 210 tūst. gyventojų). Šios žemės sostinė – Šverinas. Taigi apsiaukime patogesne  avalyne (vakščiosim šiandien daug) ir pirmyn į pačią Meklenburgo-Pomeranijos širdį, miestą gražuolį Šveriną.

Šverinas (Schwerin).

Šverinas pirmą kartą paminėtas kaip Wendenburgas 1018 m., o Vokietijos miesto teises iš Heinricho Liūto gavo 1164 m. Tai yra seniausias miestas dabartinėje Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos dalyje. Nepriklausomas vidutinio dydžio miestas šiuo metu yra mažiausias iš visų Vokietijos valstijų sostinių (96 tūkst. gyventojų).

Laikui bėgant, miestas plėtėsi vakariniame ir pietiniame Šverino ežero krante. O šiuo metu miesto teritorijoje iš viso yra dvylika ežerų. Šverino plėtros atspirties tašku buvo vieta su pagrindiniu šiandieniniu miesto orientyru – Šverino pilimi, kuri nuo 1560 m. iki 1918 m. buvo pagrindinė Meklenburgo kunigaikščių ir didžiųjų kunigaikščių rezidencija bei Meklenburgo-Šverino kunigaikštystės valdžios centras. Šverino senamiestis neįprastai gerai išsilaikęs su daugybe architektūros paminklų.

Senamiesčio varpinė.
Šv. Pauliaus bažnyčia.

Užsukime į šv. Marijos ir šv. Jono katedrą. Tai vienintelė tikra katedra Meklenburgo-Vakarų Pomeranijoje ir vienintelis išlikęs viduramžių pastatas Šverine. Impulsas naujam katedros pastatui kilo iš dovanotos vertingos relikvijos. 1222 m. Grafas Heinrichas von Schwerinas grįžo iš kryžiaus žygio su Šventojo kraujo relikvija, tariamai Kristaus kraujo lašeliu. Dėl šios relikvijos bažnyčia tapo svarbiausia piligrimystės vieta Vokietijos šiaurės rytuose. Senoji romaninė bazilika,  pastatyta 1171 m., nebegalėjo susidoroti su piligrimų srautu, jos vietoje 1270 m. iškilo naujoji Šverino katedra, kuri dar daug metų buvo rekonstruojama ir perstatoma. Paskutinis akcentas – 1888 m. pastatytas 117,5 metrų neogotikinis bažnyčios bokštas. Jis yra aukščiausias bažnyčios bokštas Rytų Vokietijoje.

Šv. Marijos ir šv. Jono katedra (Schweriner Dom St. Marien und St. Johannis).

Šverino pilis (Schweriner Schloss). Lankausi čia jau ne vieną kartą įvairiu metų laiku, ir trumpai papasakosiu apie šią pasakiškai nuostabią pilaitę. Turiu pradėti, kaip sekant pasaką: seniai, seniai… Ilgus šimtmečius Šverino pilis buvo Meklenburgo kunigaikščių ir didžiųjų kunigaikščių rezidencija, o dabar yra Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos valstijos parlamento būstinė. Pilies salos pastatas Šverino miesto centre yra geriausiai žinomas ir didingiausias iš daugiau nei dviejų tūkstančių pilių ir dvarų Meklenburgo-Vakarų Pomeranijoje ir yra laikomas vienu svarbiausių romantinio istorizmo pavyzdžių Europoje. Kartu su buvusiomis kunigaikščių pilimis Güstrow, Ludwigslust ir Neustrelitz tai yra viena iš pagrindinių Meklenburgo rezidencijų. Pilį gaubia ištaigingi neorenesanso stiliaus fasadai, bokštai ir bokšteliai, dantytos sienos, išpuoštos skulptūromis ir daugybe dekoro elementų, į dangų kylančios smailės. Ne mažiau puošnus pilies interjeras − jame yra daugiau nei 80 menių. Pasigrožėti galima ir parku − čia yra kanalai, figūrinės augalų kompozicijos, gėlynai. Dėl romantiškos išvaizdos ir panašaus lankytojams magnetinio efekto Šverino pilis taip pat žinoma kaip „Šiaurės Niušvanšteinas“, „Pelenės pilis“ ir „Pasakų pilis“. Ką gi, pasivaikščiokit ir jūs. Tai vieta, kuri “atima kalbą” ir palieka be žado…

Šverino pilis.

Šverino pilies parke.

Na, tikiuosi, kad po tokių vaizdelių prasidėjo seilėtekis – kaip ir bežiūrint į hamburgietišką picą. Tik apimti palaimos atsargiai vairuokite savo automobilius, nes Šverino gatvėse galite atsimušti į važinėjančius tramvajus (pasikartokite kelių eismo taisykles). O važiuosime prie kitos pilaitės, “įsitaisiusios” visai netoliese, to paties Šverino ežero pakrantėje. Nors ji ir ne tokia puošni,kaip Šverino, bet pralėkti pro šalį ir neužsukti būtų “griekas”.

Viligrado pilis (Schloss Wiligrad). Viligrado pilis su parkais glūdi Šverino ežero krante Meklenburgo-Vakarų Pomeranijoje. Pilis buvo pastatyta 1896–1898 metais pagal Albrechto Haupto planus, užsakius kunigaikščiui Johannui Albrechtui zu Meklenburgui ir jo žmonai kunigaikštienei Elisabeth. Hercogienė Elisabeth finansavo statybą turtu, paveldėtu iš jos motinos. Rūmai buvo paveldimi ir priklausė Maklenburgų dinastijai iki 1945 m.

Viligrado pilis (Schloss Wiligrad).

Šioje pilyje nuo vaikystės gyveno paskutinysis rūmų paveldėtojas – didysis kunigaikštis Friedrichas Franzas Herzog zu Meklenburgas. Dar prieš nacionalsocialistų atėjimą į valdžią jis palaikė ryšius su Heinrichu Himmleriu ir kitomis NSDAP asmenybėmis bei turėjo SS-Obersturmführerio laipsnį. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pilis tapo 15-osios Škotijos pėstininkų divizijos būstine, kuriai vadovavo generolas majoras Barberis. Generolas majoras Barberis ir generolas majoras Lieščenko 1945 m. birželio 20 d. savo vadų Montgomery ir Rokosovsky vardu vedė derybas dėl sienos ir teritorijos keitimosi tarp Didžiosios Britanijos ir Sovietų okupuotų zonų. Po teritorijos perdavimo rūmų pastatas atitekęs Raudonajai armijai, tarnavo kaip šiltinės ligoninė, o ūkiniai pastatai buvo naudojami pabėgėlių apgyvendinimui.

Tai štai kur vyko VDR ir VFR teritorijų dalybos…

1947 m. pilis atsidūrusi VDR teritorijoje buvo paversta valstybine partine mokykla, kur mokėsi iki 100 mokinių. O 1952 m. Viligrado pastatų kompleksą perėmė tuometinė Šverino rajono liaudies policija, kuri įkūrė savo mokymo įstaigą. Pilyje 1991 m. įsikūrė Valstybinis kultūros ir paminklų apsaugos biuro Meklenburgas-Vakarų Pomeranija valstybinis archeologijos departamentas.

Antrojo pasaulinio karo metu čia nenupuolė nė viena bombikė. Pastatas išliko visiškai autentiškas. Baltas pagrindinis sparnas, raudonų plytų šoninis sparnas bei juodas stogas simbolizuoja Vokietijos imperijos, įkurtos 1871 m., spalvas.

Pilies teritorijoje, buvusiame Kavalieriaus name, nuo 1922 m. buvo įkurta Viligrado protestantų ūkininkų kolegija. Pirmasis pasaulinis karas ir jo padariniai privertė mokyti jaunus žmones žemės ūkio profesijos. O 4-ajame dešimtmetyje pastate, dabar vadinamame Valdhausu, buvo įrengta ligoninė.

Kavalieriaus namas.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pastatyti dviejų aukštų Liaudies policijos bunkeriai buvo nugriauti, o 2014 m. dauguma pastatų, pastatytų po 1945 m., dabar yra pašalinti. Pilies teritorijai sugrąžinta pradinė būklė.

Pastatai pilies teritorijoje.
Parką 1896–1902 metais pagal kunigaikščio pageidavimus suprojektavo Ludwigas Winteras ir vietinis kunigaikščio miškininkas Wilhelmas Ahrensas. Rūmų terasos leidžia tiesiogiai patekti į sodus ir iš jų atsiveria puikus vaizdas.
Parke, kurio bendras plotas yra 209 ha, yra įvairių architektūros elementų, daugiausia iš Italijos. Rūmų ir parko kompleksas liko didžiojo kunigaikščio šeimos žinioje iki 1945 m.

Na, štai… Koją įkėlėme ir į Meklenburgą-Pomeraniją. Įkėlėme vieną – įkelsime ir kitą…

Autoriaus nuotraukos.

(Bus daugiau)

Komentaras “Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXIII dalis)

Komentuoti: Birutė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite