Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXIV dalis)

Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXIV dalis)

Besiblaškydamas po Vokietiją, dažnai ant automobilių antenų ar galinio lango valytuvų pastebėdavau perrištas papilkėjusias juosteles ir niekaip nesuprasdavau, ką jos simbolizuoja. Gal tai koks gedulo simbolis, ar automobilis perpirktas iš jau mirusio jo šeimininko? Aiškumas atsirado vėliau. Pasirodo, kad tai džiaugsmo ir naujos šeimyninės laimės simbolis. Tokia čia mat tradicija – po vestuvių jaunieji nupuošia juos vežusį į santuokų rūmus automobilį ir baltą kaspinėlį ar juostelę užriša ant savo transporto priemonės. Taip pasipuošę važinėja ištisus metus. Po mėnesio kito tas simbolis dėl suprantamų priežasčių praranda pradinę splavą ir tampa tokiems nesusipratėliams kaip aš kažkokiu gedulo simboliu… Tradicija yra tradicija, ir nieko čia nepakeisi… Paklausite, gal žinau kokias kitas vokiškas vestuvių tradicijas? Ne, nė karto neteko dalyvauti panašiame pobūvyje. Bet tiksliai žinau, kad vokiečiai vestuvinių vaišių metu valgo sriubą (kiek neįprasta mums). Besituokiantys kitų tautų atstovai dažniausiai laikosi savo tradicijų ir nemanau, kad jaunieji turkai ar rusai būtinai valgys sriubą savo svarbiausios šventės metu.

Bet kai ką jums šia proga tikrai parodysiu. Visai netyčia kartais tenka sutikti jaunuosius, išeinančius iš santuokų rūmų ar bepozuojančius tikriems fotografams. Pasinaudoju proga ir pats pykšteliu kokį “kadrą”.

Laiminga porelė Bad Pyrmonto botanikos parke.

 

Heiligenhafene sutuoktuvių ceremonija vyko tiesiog ant tilto į jūrą.

 

Bad Oeynhausenas. Čia taip pat tuokiasi poros…

 

Kolegų (gelbėtojų) staigmena jauniesiams Reinfielde. Po susirašymo – tiesiai į vandens žarnų alėją…

Bet pamankšinkime kojas. Šiandien vyksime į vieną iš mano mylimiausių miestų Vokietijoje, kurį įtraukčiau į lankomiausių miestų dvidešimtuką, – Vismarą (Wismar). Nuo Hamburgo į šį nuostabų Meklenburgo-Pomeranijos Baltijos pajūrio miestą kelias veda per Ratseburgą. Pirmoji stotelė čia.

Ratseburgas (Ratzeburg) – mažas miestelis Šlėzvige-Holšteine, besiribojantis su Meklenburgo-Vakarų Pomeranija. Jis žinomas kaip klimato kaitos kurortas, įsikūręs Lauenburgo ežerų gamtos parke, o miesto katedra ir senamiestis yra vadinamojoje Katedros saloje Ratzeburgo ežere. Vyskupija buvo įsteigta 1154 m. karaliaus Heinriko Liūto. 1163 m. Katedros salos akmenyje yra (lotyniškas) užrašas: „Saksonijos karaliaus Konrado ir kunigaikščio Heinricho laikais grafas Heinrichas atvyko į Ratzeburgą ir pirmasis suteikė tvirtą pagrindą krikščionybei. Tesiilsi jo siela ramybėje. Amen. “

Nors miestas priklausė Saksonijos-Lauenburgo kunigaikštystei, vėliau Prūsijos Lauenburgo kunigaikštystei, vienuolyno zona su katedros kiemu 1648 m. atiteko Meklenburgo-Štrelico globai (lyg įkelta pėda į svetimą teritoriją). 1692 m. Danijos karalius Kristianas V pavertė Ratseburgą griuvėsiais ir pelenais, išskyrus Katedros salą (vėl tie karai)…

Anglų romantikas Samuelis Tayloras Coleridge’as apibūdino miestą ir jo apylinkes labai glostančiais žodžiais: „Visuma turi tam tikrą didingą grožį, moterišką didybę“, tačiau kritikuoja: „Vienintelis vaizdo trūkumas yra tas, kad Ratseburgas pastatytas tik iš raudonų plytų, visi namai dengti raudonomis plytelėmis. Todėl akiai jis atrodo raudonas plytų dulkių gumulėlis“.

Na, tų raudonų dulkių čia aš neaptikau. Miestas jau nebeturi tiek išlikusių raudonų plytų pastatų (išskyrus katedrą) ir jo veidas visiškai pasikeitęs.

Ratseburgo miesto rotušė.

 

Šv. Petrės bažnyčia. 1865 m. rugsėjo 26 d. Ratseburge pirmą kartą lankėsi pirmasis Vokietijos premjeras (kansleris) Otto von Bismarckas, lydėjęs Prūsijos karalių Vilhelmą I -ąjį, ir dalyvavo bendrose mišiose būtent šioje bažnyčioje.

 

Ratseburgo katedra pastatyta 1160 m. šiuo metu vykdomi didžiojo bokšto atnaujinimo darbai.

 

Ratseburgo katedroje.

 

Ratseburgo katedros sargas.

Vismaras (Wismar) – gotikos perlas prie Baltijos jūros. Hanzos miestas Vismaras įsikūręs Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos, Baltijos pakrantės pietinėje pusėje.

Tai svarbus žvejybinis uostas. Laivų statybos, medienos apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės, maisto (taip pat žuvies perdirbimo) pramonės miestas. Gyvenvietę Višemiro pavadinimu įkūrė Polabės slavai. Vėliau čia apsigyveno germanai. Vismarui miesto teisės suteiktos 1229 m. Miestas 1259 m. su Rostoku ir Liubeku sudarė gynybinę sąjungą, kuri vėliau išaugo į Hanzos lygą. XIII–XIV a. buvo didelis vilnos pramonės centras. 1648 m. po Vestfalijos taikos miestas atiteko Švedijai ir priklausė iki 1903 m. Antrojo pasaulinio karo metu miestas nukentėjo nuo bombardavimo reidų, kur daugiausia nukentėjo gotikiniai kvartalai su pagrindinėmis šv. Marijos ir šv. Jurgio bažnyčiomis bei senąja mokykla. 2002 m. Vismaro senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Yra tokių miestų, kuriuos įsimyli iš pirmo karto. Vienas tokių Vismaras. Klaidžiojant senojo miesto gatvėmis pajunti miesto didybę, bet kartu ir kažkokį lengvumą – paperka senoji architektūra ir už kiekvieno namo kampo gali rasti ką nors neįprasto ir įdomaus. Gatvės pilnos turisų, aikštės – prekeivių, kavinės ir alubariai sausakimši nuo klientų. Nors miestas didžia dauguma “atkurtas”, vis pagalvoji, kaip jis būtų atrodęs, jeigu ne britų armijos anskrydžiai karo metu? Bus ką veikti. Eime pasižvalgyti…

Pradėkime nuo centrinės aikštės. Tai yra didžiausia šiaurės Vokietijoje miesto aikštė, aplink kurią rikiuojasi gotikiniai, neoromaniniai, “Art Nouveau” pastatai: miesto rotušė (1817–1819 m.), Švedų namas (1380 m.), olandiškas fontanas (1602 m.), plytų gotikos paveldo – šv. Marijos bažnyčios bokštas (80 metrų bažnyčia sugriauta per karą), šv. Mykolo bažnyčia (1381–1460 m.), šv. Jurgio bažnyčia (XIII a. pr.), XVI a. renesansiniai Fürstenhof rūmai.

Miesto rotušė.

 

Olandiškas fontanas.

 

Namai centrinėje aikštėje.

 

Iš šv. Marijos bažnyčios telikęs tik bokštas.

Šv. Mykolo bažnyčia.

Bevaikštant šv. Mykolo bažnyčioje, prie mūsų priėjo šios šventyklos prižiūrėtojas ir pasiūlė pamatyti tai, ko kitas ir visą gyvenimą siekdamas to niekad nepamatys – užlipti ant bažnyčios stogo ir pažiūrėti į miestą iš viršaus. Bingo! Na, prisipažinkit, kiek kartų jūsų parapijos klebonas pasiūlė jums užlipti ant vietos bažnyčios stogo ir apžvelgti apylinkę?

Lipam. Čia tai netikėtumas! Pavyko užlipti į šv. Mykolo bažnyčios pastogę. Šioms medinėms stogo gegnėms daugiau kaip 600 metų.

 

Vismaro panorama nuo šv. Mykolo bažnyčios stogo. Tolumoje – šv. Jurgio bažnyčia.

Užsukime į šv. Jurgio bažnyčią. 1945 m. ji buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, o šiuo metu atstatyta. Čia įkurtas muziejus ir miesto apžvalgos aikštelė. O kodėl gi nepažvelgus į miestą iš kito kampo? Juolab kad į čia įrengtą apžvalgos aikštelę užkelia liftas.

Šv. Jurgio bažnyčia.

Žadą atimantis vaizdas iš šv. Jurgio bažnyčios apžvalgos aikštelės. Tolumoje matosi laivelis, atplaukęs į uostelį.

 

Nuo šv. Mykolo fotografavau šv. Jurgį, dabar gi – atvirkščiai. Tolumoje – šv. Mykolo bažnyčia.

Dar truputį pasisukiosime miesto gatvėse, kad pilnesnį vaizdą susidarytute, ir pasuksime uosto krantinės link.

Vismaras.
Vismaras.
Vismaras.
Vismaras.
Vismaro krantinėje.

Miestas tikrai žavus ir nepakartojams. Būdami šiaurinėje Vokietijos dalyje, būtinai užsukite čia. Įspūdžiai neišdildomi. Juolab kad ir alaus bravorėlių ne vieną mačiau…

Ir pabaigai – paskutinis šio miesto akcentas – 350-ties metrų Bad Vendorfo tiltas, į jūrą “įsirėžęs” vakariniame Vismaro šone, pastatytas 1992 m.

Bad Vendorfo tiltas į jūrą. Vaizdas nuo jūros į krantą.

Autoriaus nuotraukos.

(Bus daugiau)

Komentaras “Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXIV dalis)

Komentuoti: Darius.Š Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite