5 diena (birželio 30-oji): o kas sakė, kad bus lengva?
Pažinties su Ispanija pradžia, palikus Tui albergą ir iš pat ryto einant keliu, vingiuojančiu jaukiomis viduramžių gatvelėmis, atrodo žavi, kol „neįsimušame“ į pramoninius rajonus. Nesmagu, sunku, slogu, bet su geltonomis rodyklėmis nepasiginčysi: eiti reikia ten, kur jos liepia. Įkaitusio asfalto, betono, metalo ir stiklo karalija, rodos, neturi nei galo, nei krašto. Triukšmas, dulkės, karštis… Bet einame.
Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:
„Kelias Ispanijoj kol kas man nepatinka, nėr ką lygint su Portugalija. Kažkokie pramoniniai rajonai, triukšmas… Žodžiu, nieko gero. Aš negirdžiu Kelio, nes ūžia mašinos. NE. TAI MAN NEPATINKA.“
Pagaliau šis pragaras baigiasi – vėl mes kelyje, kuriame – ir miškai, ir jaukūs miesteliai, kaimeliai. Eiti sunku. Atokvėpio pertraukėlės vis dažnėja, nors po jų – tik blogiau: pirmieji žingsniai nepakeliami, kojos, rodos, medinės. Nors iki sutemų dar toli, nakvynės nutariame ieškoti Mos, jaukiame miestelyje tarp kalnų.
Ištrauka iš Laimos dienoraščio:
„Stipriai sutinusios kojos dega kaip ugnyje. Lyg to būtų maža, ėmė ir pratrūko padų pūslės, taigi dabar kiekvienas žingsnis – lyg ant įkaitinto lygintuvo basomis. Stefanija demonstruoja savo medicinines žinias: „Gal tau venų uždegimas?“ „Užsičiaupk“, – nutraukiu ją, kol neįsivažiavo vardinti visas galimas diagnozes. Liekame Mos. Čia apsistoja ir daugiau piligrimų. Ypač įsimename grupelę portugalų maldininkų, kurie, rodos, švyti iš vidaus. Tarp jų – ir mano „likimo draugas“: vos paeina, kojos jo taip pat neremia. Pasikeičiame su juo šypsenomis – kas daugiau belieka!
Įsikalbu su viena portugale, einančia į Santjagą vadinamuoju portugališkuoju vandenyno keliu. Ji teigia, jog tas kelias, kuriuo einame mes, – pats sunkiausias… Vėliau apie tai diskutuojame su Stefanija: juk mes iš pradžių galvojome eiti vandenyno keliu, tačiau jo tiesiog neradome, vadinasi, nematoma ranka nuvedė ten, kur ėjome. Ir, matyt, ne be priežasties. Sunkumai, patirti kelyje, kaupia išmintį, kurią tiesiog būtina taikyti ir įprastoje kasdienybėje, ypač tuomet, kai rutina įsuka į savo verpetą, iš kurio, rodos, nėra jokios galimybės ištrūkti. Taigi: kas benutiktų, negalima sustoti. Tik eiti, tik pirmyn, nors žaizdotos kojos atsisako remti. Susigyventi su skausmu ir – į priekį! Tokia šios dienos kelio pamoka. Rytoj – vėl į kelią. Kaip sunku bebūtų, eisime ir – nueisime! Juk niekas nežadėjo, kad bus lengva! Pakeliui matytai ant didžiulio akmens augančiai pušaitei taip pat sunku, bet ji auga!
… O dabar – poilsis. Ramybė. Ir – virš Mos bažnyčios sklandantis erelis: didingai, ramiai, neskubėdamas suka ratus virš bažnyčios bokštų…“
Iš Stefanijos dienoraščio:
„Šiandien nuėjome 26 kilometrus. Dabar esame Mos, jaukiame akmeniniame miestelyje. Užsisakėm dvivietį kambarį (15 eurų asmeniui) ir ilsimės. Laima turi daug big big pūslių, kurios jau pratrūko, kojos sutinusios, baisu žiūrėt. O aš einu lyg ant sparnų. Šiandien, jei ne Laima, iki paties Santjago būčiau nupėdinusi. Lengva lengva. Gera gera. Ramu ramu – nei streso, nei skubėjimo, prieš akis – tik kelias. Kelias, verčiantis susimąstyti, sulėtinti žingsnį, verčiantis išgirsti, ką jis šneka.
Na, ir dar – ką tik prisirijome aštuonkojo. Čia, Ispanijos šiaurėje, Galisijoje, jį vadina pulpo. Tegu Dievas myli! Vos vos suvalgiau: daug, riebu ir nežinau, ar skanu. Daugiau niekada, niekada, niekada! Tai ne mano maistelis. O alus „Estrella Galicia“ skanus. Paragavome, ir pakaks.
Iki Santjago liko tik 85 km. Kas bus, kai kelias baigsis? Baisu net pagalvot. Aišku, yra daug kelių į Santjagą, tad reiks išbandyti ir prisijaukinti naują kelią – gal portugališkąjį, vingiuojantį vandenyno pakrante. Ačiū tau, Dieve, nes Tu panorėjai, kad šįkart mes eitume pačiu sunkiausiu keliu. Tu žinojai, kad bus sunku, bet nuolat, kas žingsnį, mokei ištvermės, ramybės, mokei mane valdyti emocijas, mokei dėkingumo… ir vedei pirmyn. Ačiū Tau, kad esi su manimi. Ne veltui atsisveikindamas samarietis Kęstutis Mažeika man palinkėjo: ,,Išeik su Dievu, grįžk su savimi“. Taip ir padarysiu. Būtinai.“
(Bus daugiau)
Laima GRIGAITYTĖ
Stefanija NAVICKIENĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
Paliekame viduramžiais dvelkiantė miestą.
Kaimeliai po pramoninių rajonų – tikra atgaiva.
Tokio dydžio akmenys (net daržuose!) – ten įprastas dalykas.
Gyvybė už akmenį stipresnė.
Pakelės skulptūros.
Pakelės skulptūros.
Jauki Mos bažnyčia.
Patiektas aštuonkojis.
