Būna tokių atvejų, kad švyti ne tik menininko darbai, bet ir pats menininkas. Ir tas švytėjimas – tokia mistiška jėga – rodos, užlieja viską aplink. Taip, yra kasdienybė (kažkas ją nori vadinti proziška), tačiau ir joje tas švytėjimas kalba, jog būties buitis niekada neužgožia ir negali užgožti, nes gyvenimas kuriamas sielos potėpiais – ar keliant rankas maldai, ar sodinant pomidorus, ar laistant daržus, ar atsargiai teptuku brūkštelint jau baigtą paveikslą.
Marijampolietė dailininkė Roma GARDAUSKAITĖ-CIBULSKAJA (g. 1938 m. rugpjūčio 1 d.) švyti – kaip švyti ir jos dailės darbai. Moters gyvenimo skrynioje daug visko: ir proziškos kasdienybės, ir aukštyn keliančios kūrybos, ir nepaprastų kelionių, tačiau toji skrynia neužverta – ji vis pildoma, pirmiausia – nepaliaujamų kelionių sielos labirintais patirtimi, jau nekalbant apie meninę kūrybą, suvokiant galbūt didžiausią tiesą: pats gyvenimas – kelionė, kurioje pirmiausiai ieškome ramybės, šviesos ir –… savęs…
Be tapybos – 25 metai
Roma (oficialiai, dokumentuose), Romutė (mielų žmonių rate), Ramutėlė (taip ją vadino pirmoji mokytoja, su kuria siejo abipusiai šilti jausmai) ir Amor (gerokai vėliau, apsilankius Romoje, jos vardas, perskaitytas iš kito galo ir itališkai reiškiantis meilę Roma–Amor, tapo jos kūrybiniu pseudonimu) Cibuskaja (tada dar Gardauskaitė) gimė ir užaugo Beržnavienės kaime (Pilviškių sen., Vilkaviškio raj.), baigė Pilviškių vidurinę mokyklą. Šeimoje, kurioje užaugo, buvo trys vaikai, buvo savamokslis šviesus tėvelis, buvo ir kūrybinio prado skatinimas: Roma tapė nuo mažumės – visą tėvelio klėtį savo paveikslais buvo apstačiusi.
Bet į dailės akademiją nenuėjo – baigė Kauno žemės ūkio akademijos ekonomikos fakultetą. Iškart po to – darbas. Likimas pirmiausiai nuvedė į Tauragės rajoną, Taurų kaimą, kur dirbo parodomojo ūkio ekonomiste ir žemės ūkio skyriaus vedėja. Darbovietes kaitaliojo – nusibosta, neįdomu, be to, taip visą laiką ir neapleido jausmas, kad sėdi ne savo rogėse. Gal tai lėmė, kad po akademijos baigimo ir teptuko į rankas nepaėmė net 25 metus!
Pirmasis stabtelėjimas ir grįžimas prie dailės
Vis tik nuolatiniu gyvenimo uostu tapo Marijampolė. Čia ir savo vyrą sutiko (jis buvo karininkas), čia susikūrė buitį, užaugino du vaikus.
Tai buvo itin aktyvus gyvenimo tarpsnis – sukosi tikrame voverės rate: įtampa begalinė nuolat, vaikai pametinukai, visuomeninių pareigų labai daug… Ir – nuolatinis bėgimas. O bebėgdamas neturi to, ko labiausiai reikia. „Reikėjo išvažiuoti į kaimą, atsisėsti ant žemės“, – dabar atsidūsta R. Cibulskaja, puikiai suvokdama, jog praeities nesugrąžinsi. „Ir savęs barstyti nereikia…“ – kita patirtimi grįsta išmintis nuskamba jos lūpomis.
Nuolatinį bėgimą sustabdė pats likimas. Mamos mirtis, kaip dabar sako R. Cibulskaja, buvo pirmasis lemtingasis stabtelėjimas jos gyvenime, privertęs ieškoti kitų vertybių, sugrąžinęs prie to, kas duoda nuo mažens – kūrybos. Štai taip vėl prasidėjo tapyba (jai tada buvo 40 metų). Pajutusi aplink tvyrančią tuštybę, griebėsi save susirinkti – pirmiausiai per drobę, dažus, teptuką.
Po mamos mirties gimė trys pirmi paveikslai (dar mažo formato), kuriuose – žvakė, liepsna, medis.
„Pilką tarybinę buitį gražino tapyba“, – sako dailininkė, po to stabtelėjimo teptuko iš rankų jau ir nepaleidusi.
Susitikimas su Satja Sai Baba
Kitas stabtelėjimas – vyro mirtis (tada jai buvo 60 metų). Tais pačiais metais (1989 m.) likimas taip viską sutvarkė, kad R. Cibulskajos laukė kelionė į Indiją. Tuomet buvo toks metas: vaikai paaugę, gyvenimas neįdomus. Ir štai pasiūlymas: vykti į Indiją – į tylą.
Dar prieš tai jau lankė įvairias praktikas, saviugdos seminarus, keliavo po alkavietes (pagonybė jai labai priimtina, nors paima tik tai, kas jai tinka, aklai netiki), mat Dievas žmonių neskirsto. Ir gamtoje nėra skirstymo.
Indijoje Ašrame mėnesį gyveno, matė didįjį Satja Sai Babą (nors nė prie vieno dvasinio mokytojo nėra prisirišusi), rado tai, ko ieškojo.
Įspūdžius iš susitikimo su Sai Baba R. Cibulskaja labai vaizdingai ir jautriai aprašo 2017 m. išleistame savo albume „Sielos potėpiai“: „Kaip tik tądien, kai po ilgai užsitęsusių daršanų, bhadžianų giedojimo, švenčiant Satja Sai Babos gimtadienį, aš išbėgau pasigrožėti Indijos gamta už ašramo sienų, mūsų grupė gavo interviu su pačiu Avataru Satja Sai Baba. Sugrįžusi radau besidžiaugiančius Svamio dovanomis. Gailėjaus, kad nepamačiau Sai Babos iš arčiau, ir kuo toliau, tuo labiau pradėjau ilgėtis šio susitikimo, kurį per savo kaltę buvau praradusi. Jau netraukė nei egzotiška gamta, nei meditacijos kalnelis, nei tamarindo medis, Sai Babos valia galintis duoti penkių skirtingų rūšių vaisius (tai yra vienas iš nesuskaičiuojamų Svamio stebuklų)… Tik iš tolo matydavau Sai Babą daršanų metu kaip mažą oranžinį taškelį, plaukiantį maldininkų jūroje, į kurį kaip saulėgrąžos saulėn palinkdavo visų kūnai ir akys. Laikas ašrame artėjo į pabaigą, ilgesys nenumaldomai didėjo, o vilties mažėjo… Tik Dievas gailestingas. Besibaigiant daršanui, eidamas tarp maldininkų Satja Sai Baba staiga stabtelėjo prie manęs ir… Laikas sustojo. Aplink stovėjusieji tarsi atsitraukė. Nors nemokėdama telugu kalbos, supratau, kad klausė vardo, iš kur atvykusi. Girdėjau aplink šnabždant prašyti interviu, bet man nieko nereikėjo, nebuvo jokių norų, net rankoje laikomo laiško neperdaviau. Kur dingo visi mano norai, kurių pilna buvau iki tol?.. Stovėjau tokia nuščiuvusi, tuščia tuštutėlė, o akimirka tapo Amžinybe. Tik atsiradusi vidinė tuštuma nepriminė tos, anksčiau patirtos po mamytės mirties. Ši tuštuma atsirado prieš užgimstant kažkam naujo… Tik dabar suprantu, kiek man buvo duota per tą trumpą akimirksnį…“
Gyvenimas neskubant
Grįžus iš kelionės, gyvenimas tęsėsi. Taip pat. Ir – kitaip. „Kiekvienas žmogus viduje turi savo tiesą“, – sako R. Cibulskaja, o jos tiesa nuo susitikimo su Avataru iki šių dienų likusi stulbinamai paprasta: niekur neskubėti, suvokti, jog nieko nėra geriau už ramybę, pačiai „perjunginėti bėgius“. Ir gyventi kiekvieną dieną taip, tarsi viskas būtų pirmą kartą. Štai kodėl dailininkė iki šiol labai daug skaito, daug kuo domisi, labai mėgsta humorą, o begalinis ryšys su gamta ir dvasiniai ieškojimai kiekvieną akimirką vis dar pripildo nuostabos. Ir neapsakomos padėkos Kūrėjui, suvokiant, jog žmogus negali padaryti nieko, ko dar nėra gamtoje…
„Techninis darbuotojas, piešiantis siela“
„Nesu baigusi dailės mokslų, esu tik techninis darbuotojas, piešiantis siela“, – sako R. Cibulskaja.
Jau daugybę metų tapanti ant drobės, šilko, kartono, naudodama guašą, akvarelę, batikos dažus (aliejus neprilipo…), dailininkė išvystė ir unikalią techniką – ant šlapios drobės batikos dažais, leidžiančią sukurti jos taip mėgstamą prieblandos įspūdį, švytėjimo pojūtį.
„Meno aiškinti nereikia – jį reikia jausti“, – įsitikinusi menininkė, per jau netrumpą savo kūrybinį kelią nutapiusi daugybę paveikslų (daug paveikslų išdalinta, išdovanota, parduota, daug dar namuose yra), surengusi nemažai ir parodų (kiek jų būta – neskaičiuoja). Jos paveikslai – lengvas įspūdžio dvelksmas, kalbantis ir angelo sparnų plazdenimu, ir paslapties šydu apgaubtu portretu, ir iki svaigumo vaikystės trapumu alsuojančia pieva. Angelai, medžiai, gėlės, Dievo Motinos paveikslai, veidai – viskas – nutapyta tarsi pro rūką, lyg iš prieblandos perspektyvos. Dailininkės tapomas pasaulis tarsi nuplaukęs, nerealus, neapčiuopiamas, tačiau visada švytintis. Paveiksluose vyrauja subtili rami, spalvų gama, o juodos spalvos išvis nėra dailininkės paletėje.
…Ir dabar ant jos darbo stalo, padengto stiklu, – skiautė audinio, dažai, teptukai… Audinyje – jau keletas neaiškių potėpių, kurie susijungs į naują paveikslą, kuris taip pat švytės. Būtinai.
Autorės nuotraukos.
